ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. gruodžio 10 d. antradienis - 10:22
NAUJIENOS:

2015-04-10. Rinkimų traukiniui nuriedėjus

Graži metafora: „Traukiniai dunda tolin...“ Pasibaigusių rinkimų aidas man labiau panašus į po stalu nuriedančio tuščio bambalio brazdesį. O iki rinkimų riedėjo pilnas – sunkiai, dusliai ir kupinas pažadų... Per rinkimus: kas į urną, o kas į burną... Po rinkimų tik brazdu brazdu kampan bambalis su tuščiais pažadais...


 O mes, kad nebūtų betikslio brazdėjimo, pasistatėme po pilną. Brolija, tarsi Lietuva Landsbergio laikais,  skilo į dvi stovyklas: tikinčiuosius pažadais ir netikinčius. Tarptautiniais žodžiais kalbant: į optimistus ir pesimistus.
– Aš juk sakau, atėjo į namus tokie šaunūs vaikinai, siūlė visada pagalbos kreiptis, kai tik prireiks, – svajingai nusišypsojo Linutė. – Va, pasipuošiu ir nueisiu, paprašysiu, kad autobusų stotyje plyšius užkamšytų. Nereiks autobuso laukti vėjo perpučiamoj šalinėj, pritaikytoj malkoms džiūti.


– O adreso nepaliko tas jaunesnis, kad apšilt užeitum? – ironiškai nusišaipė Elvyra ir garsiai išsišnypštė tekančią nosį (mat vakar autobusu iš miesto važiavo).


– Mergiotės, nurimkit, – nubraukęs alaus putą tarė senolis Vacius. – Ateina naujas meras – buvęs policininkas – tvarka tikrai bus.


– Jei buvęs kelių patrulis, tai ne kas, daug ims... – susikrimto Leonas. –  Jiems televizorius mašinose pastatė, viską vadai mato, nieko gero nebelieka. Gal todėl į merus atėjo?


– Nebūkit tokie pesimistai, – nuleido bokalą Alyzas. – Va, bus naujas patarėjas. Gerai, kad ne toks ilgas, kaip prieš tai buvęs. Gal stulpelius su rodyklėm patrumpins, kad perskaityti galėtumėm.


– Vieta sūpynėms jau laisva, senąsias sulaužė, tai vėl meniškas gal po 10 000 Lt įrenginės, nors anūkas internete rodė, kad tokios pat, tik kinų gamybos, po 1000 Lt kainuoja, – bambėjo senolis Vacius.


– Tai kad litų nebėr. Dabar pigias statys – po 5 000 eurų, – nusišaipė Leonas.


– Nieko panašaus. Anas patarėjas sūpynes statė prieš baigiantis kadencijai, o šis tik pradeda darbą. Vadinasi, šiemet tikrai nestatys, – logiškai bandė mąstyti Alyzas. – Jums vis neįtiksi. Skaičiau, vienas pažadėjo stiklinę sieną savivaldybėje išgriaut, tai vėl negerai. Puolė liaudis putot, kad ne nuo to galo naujieji darbus pradeda, reikia ką nors tokio grandiozinio, kad ir šilumos tinklų viršininką nulinčiuot.


– O aš girdėjau, kad sieną ne griaus, o padarys veidrodinę, iš kreivų veidrodžių, kad visi atėję būtumėme mažiukai mažiukai ir prieš valdžią nešokinėtume,  – dalinosi gandais, o gal fantazijomis Elvyra.


– Na, ir vėl jums viskas negerai, – susinervino Alyzas.  


– Nereikia sienos griaut, žadėjo senukams leisti dirbti. Aš tai labai norėčiau savivaldybėje šveicoriumi dirbt. Uniforma valdiška, klientai arbatpinigių duotų, kai duris atidarau, – užsisvajojo senolis. – Ir jaunimui darbo vietų atsirastų. Kad nepabostų interesantams eilėje prie ponų durų laukti, galėtų čeburekais sėdinčiuosius pamaitinti, alaus pasiūlyti.


– Ne, vyrai, geriau išgerkime po bokalą. Aš jums sakau lietuviškai – eilių nebus. Nebus jokių sienų, jokių eilių ir tas mergiotes, kurios šiandien prieš sieną sėdi,  perkels į lauką maloniai lankytojus sveikinti, lankstinukus apie šviesią ateitį dalinti. Panašiai, kaip tau į telefoną skambina ir protingus telefonus, planus  ar tinklus siūlo.   Šveicoriaus nebereiks, o tu iš pensijos ir be arbatpinigių pragyvensi, – ne juokais supyko Alyzas.


 Mes jo nepasitenkinimą supratome ir nugėrėme po gerą pusę bokalo.  Nervina tie seniai, o meras dar gąsdina, kad jiems dirbti leis. Aš buvau teisus: išgertas bokalas ir surūkyta viena kita cigaretė kiek apramino aistras. Merginoms padėjo šlakelis brendžiuko.


– Alyzai, tai kaip ten bus su ta „bamba“? – neiškentė Elvyra.


– ?


– Senasis meras 8 metus kalbėjo, kad būsime kultūrinio turizmo „bamba“ Lietuvoje, paskui lyg tai kalbėjo, kad Anykščiai bus tas blizgutis ar barškutis,  pirsingas ar kaip ten jis vadinasi, net prie pasaulio kultūros bambos. Tai kaip ten su tuo „bambizmu“? – patikslino klausimą Elvyra.


Visi surimtėjo ir sužiuro į Alyzą. Klausimo forma kvaila, bet  pats klausimas iš principo labai rimtas, nuo jo priklauso mūsų ateitis.


– Senasis meras įsteigė menų inkubatorių, žadėjo perėti menininkus. Naujasis žada verslo inkubatorių ir dar slėnyje, turbūt, kad vėjas neužpūstų ir  šildymas pigiau kainuotų, – paaiškino Alyzas. – Patys pagalvokit, kas rajonui geriau – ar menininką, ar verslininką išperėt? Menininkai gamina rajonui meną, verslininkai – pinigus. Tai kaip norite gyventi: paskendę menuose ar piniguose?


– Jei taip sakai, siūlau pakelti bokalus už naują merą, – pasiskubino pasiūlyti tostą Linutė, retai teatsispirianti vyrų grožiui. 


– O kaip bus dėl šildymo? – nerimavo Leonas. – Gera Vaciui ar kitam senoliui: malkų parsineši, pasikūreni ir ant krosnies gulėk sau laimingas.


– Jau stato biokuro katilą. Laikraščių neskaitai? – nervinosi Alyzas.


– Ta ir bėda, kad skaitau, – atkirto Leonas. – Jei toks gudrus, tai pats ir paaiškink. Dujų terminalą Lietuva pastatė, o dujos pabrango. Pastatys biokuro katilą, ko gero, šildymas pabrangs. Kur tu jam tiek malkų pririnksi, reiks vėl Šilelį kirsti? Baranausko nebėra, kas naują poemą parašys?


Alyzas po truputį raudo – rimtai pradėjo pykti. Man atrodė, kad jo galvoje sukosi negeros mintys apie tai, ar neišmetus iš brolijos tokius nemąstančius. 

 – Jei toks protingas, melioracijos technikumą baigęs, tai tegul pats paaiškina moksliškai, kaip čia bus, – tylomis šaipėsi Leonas. 


 Padėtis darėsi įtempta.


  – Klausimą dėl biokuro apsvarstėme. Dabar siūlau ramiai išgerti po bokalą ir parūkyti, o paskui aptarsim šilumos kainą ir kitus klausimus, – pasiūliau ir pripildžiau bokalus vėl. Visi sutiko ir mielai išlenkė iki dugno. Teisingai sakoma, kad tik bendri interesai vienija.


 – Matai, – pradėjo aiškinti Alyzas. – Tas biokuro katilas išsprendžia labai daug problemų, ne tik šilumos kainas. Pirmiausia visi, kurie atidirba už pašalpas ir šiaip norintys savanoriauti, eis į miškus rinkti žabų, šakų ir kitokių nuolaužų. Tai bus naudingas darbas. Padidės rajono žmonių užimtumas. Antra, išvalysime miškus. Bus patys švariausi šalies miškai.


 – Vakar su draugu buvom pasivaikščioti, tai per šiukšles žibučių nematyti,  – įsiterpė Linutė. – Ir tu tiki, kad jie bus švariausi?


  – Tai gal į dangų žiūrėjai? – išsišiepė Leonas.


 – Rinksime žabus biokurui, darbas vyks nuolat. Šiukšlintojai, atvažiavę prie miško, visada bus stebimi darbuotojų, tad teršti gamtos galimybių neturės. Bus galima panaikinti žaliojo patrulio pareigybę ir jo algą išdalinti dirbantiems miške. Mūsų miškai taps švariausi ir išgarsės visame pasaulyje, ims plūsti minios turistų. Taip bus įgyvendinta ir buvusio mero svajonė – tapti pasauliu kultūrinio turizmo centru. Nebereiks nė muziejų, nes parodas bus galima rengti tiesiai švariausiame pasaulio miške, – išaiškino Alyzas.


Aistros vėl pamažu kaito, tad nutarėme susirinkimą baigti. Kad ateityje mūsų vienybei negrėstų pavojus, pasiūliau mūsų pamėgtą stalelį uždengti nedūžtančiu stiklu, o po juo padėti rinkimus laimėjusių partijų programas. Kiekvienas galės matyti, kaip vykdomi pažadai ir kada laikas kilti į kovą prieš pažadukus. Visi šiai mano minčiai džiaugsmingai pritarė.


 - Tikrai gražios šių paprastų kaimo žmonių svajonės ir norai. Reikia tokias visuomenines organizacijas visokeriopai remti, - pagalvojau  ir parėmiau dviem bambaliais 7,5 laipsnių Euro alaus...

Vladas Rimkevičius

    







 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink