ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugsėjo 20 d. penktadienis - 19:13
NAUJIENOS:

2019-02-15. Arklio muziejaus kūrėjo Antano Puodžiuko jubiliejus

Praėjusiais metais Arklio muziejaus 40-metis sutapo su muziejaus kūrėjo ir pagrindinio steigimo darbų organizatoriaus, Elmininkų bandymų stoties eksperimentinio ūkio direktoriaus Antano Puodžiuko 95-erių metų jubiliejumi. A. Puodžiukas yra išskirtinė asmenybė – mokslininkas, sumanus organizacinio darbo vadovas, talentingas administratorius, visuomenininkas, nuostabus šeimos tėvas, drąsus ir kartu labai kuklus žmogus. Tikrai nedaug yra žmonių, kurie  visus šiuos labai skirtingus gebėjimus sugeba vienodai puoselėti. Belieka pridėti karaliaus Dovydo Psalmių knygoje išsakytus žodžius: „Jis kaip medis prie upelio pasodintas, kuris metui atėjus duoda derlių ir jo lapai nevysta, ką jis bedarytų, jam sekasi“. Kur slypi tokio sėkmingo gyvenimo paslaptis?

Tėviškė ten, kur Debeikių kumeliai
A. Puodžiukas gimė Debeikių seniūnijoje Bebarzdžių kaime. Tėvai – Jonas ir Marijona Puodžiukai buvo darbštūs ūkininkai, pavyzdingai tvarkė ūkį, užveisė sodą, turėjo bičių, laikė kelias karves, augino bekonus, kuriuos kiekvieną rudenį nugabendavo į Trumbatiškio geležinkelio stotį parduoti. Debeikių krašto ūkininkai visame Anykščių rajone garsėjo gerais kumeliais. J. Puodžiuko ūkyje taip pat buvo du geri arkliai. A. Puodžiukas gerbė savo tėvelį, vertino jo išmintingą žodį, tėvelio pamokos labai pravertė ateityje.
Sena patarlė sako, kad pranašu savame krašte nebūsi.  A. Puodžiukui atsitiko priešingai. Pradėjusį dirbti Elmininkuose visi priėmė kaip savą, nes darbuotojai žinojo, kad jo tėvelis buvo darbštus ir sąžiningas ūkininkas. Pradėjęs dirbti agronomu, A. Puodžiukas mokėsi iš Elmininkų bandymų stoties direktoriaus Antano Šlamo. Arklio muziejaus kūrimo protokoluose randame A. Puodžiuko pasiūlymą į muziejaus teritoriją perkelti aukštaitišką sodybą su visais ūkiniais pastatais ir ateities kartoms parodyti, kaip ant savo žemės gyveno laisvi žmonės, ir kad vidutinis ūkis buvo konkurencingas. Matyt, muziejaus steigimo iniciatorius taip norėjęs pagerbti visų prieškario Lietuvos ūkininkų, kartu ir savo tėvelio, atminimą.

Elmininkų bandymų stoties kūrimo priešakyje
Baigęs Žemės ūkio akademiją, A. Puodžiukas sugrįžo dirbti į  Elmininkų ūkį  Neilgai padirbęs agronomu, pradėjo vykdyti  direktoriaus pareigas ir įsitraukė į organizacinių darbų sūkurį.  Palengva, nuosekliai ir išmintingai pradėjo bandymų stoties kūrimą. Tikslas – Elmininkų stotį specializuoti bulvininkystės kryptimi. Žemė čia buvo porūgštė ir akmenuota. Pirmiausia A. Puodžiukas pradėjo likviduoti akmenynus iš tų laukų, kur vykdė bandymus. Pradžia buvo sunki. Teko kelti akmenis, pasitelkiant  arklius, tik vėliau buvo pasitelkti traktoriai. Pamažu buvo sukurti didesni plotai bandymams, pastatytas konteinerinio tipo apie 1000 tonų talpos sandėlis.  Pradėti atlikti agrotechniniai bandymai. Pastatytas didžiulis laboratorinis kompleksas. Pasiekimais bulvininkystės srityje Elmininkai garsėjo už respublikos ribų, ir tai buvo didelis direktoriaus nuopelnas.
A. Puodžiukas Lietuvos žemės ūkio akademijoje apsigynė disertaciją „Įvairių sideratų efektyvumas sėjomainoje“. Jam buvo suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato, nostrifikuotas biomedicinos mokslų, agronomijos daktaro laipsnis. A. Puodžiukas pirmasis Lietuvoje Elmininkų žemėse įdiegė specializuotą bulvių sėjomainą, kurią pradėjo plėtoti kiti Lietuvos ūkiai. Mokslininkas tyrinėjo lubinų priešsėlio javams efektyvumą ir įdiegė lubinų auginimą Aukštaitijos nederlingose žemėse, kaip alternatyvą pūdymams. Jis parengė ir publikavo daug straipsnių mokslo populiarinimo leidiniuose. Su kitais autoriais parengė leidinius, mokymo priemones, skirtus studentams ir žemdirbiams. A. Puodžiukas buvo „Žinijos“ draugijos lektorius.  
Sumanus vadovas vadovavo didžiuliam 7000 ha  žemės dydžio eksperimentiniam ūkiui su mišku ir gyvulininkystės kompleksais. A. Puodžiukas vienu metu sugebėjo vadovauti dviem skirtingoms įstaigoms. Jis buvo Lietuvos žemdirbystės instituto Elmininkų bandymų stoties Bulvininkystės skyriaus vedėjas, kartu ir eksperimentinio ūkio direktorius. Ant darbo stalo gulėjo du skirtingi antspaudai. Direktorius buvo pavaldus dviem aukštesniems viršininkams. Išmintingai tvarkomas ūkis nešė gausias pajamas, apie nuostolius nebuvo ir kalbos. Elmininkiečiai gaudavo beveik milijoną pelno, kuris vėliau turėjo didelę įtaką įkurto Arklio muziejaus plėtrai ir darbuotojų išlaikymui.
Kaip A. Puodžiukui pavykdavo viską sėkmingai suderinti, atsakymą randame profesoriaus Petro Vasinausko prisiminimuose, kuris iš arti stebėjo direktoriaus vadovavimo meną. Knygoje „Kolūkių sunkmetis“ profesorius rašo: „A. Puodžiuko sėkmės paslaptis tai, kad darbo reikalams jis skiria visą dėmesį, visą laiką ir visas jėgas. Kiekvieną rytą septintą valandą sėda į mašiną, apvažiuoja visus laukus, kur pradedami svarbiausi darbai. Būtinai dalyvauja skirstant techniką. Per visą dieną, jei nereikia važiuoti į pasitarimus, priimti svečius, ataskaitas redaguoti, jis laukuose. Ūkio reikalams A. Puodžiukas turi stiprią agronomų tarnybą, gerus specialistus, bet ir pats tais reikalais labai domisi, kad galėtų priimti teisingus sprendimus.“
Ne mažiau svarbu, kad A. Puodžiukas gerbė senuosius darbuotojus ir mokėsi iš jų. Elmininkuose agronomu seniai dirbo Z. Beniulis. Direktorius suprato, kad tai sumanus specialistas, doras, darbštus žmogus, kai kuriose srityse daugiau išmanantis už jį patį – ir vertino tai. Išskirtinė A. Puodžiuko savybė tai, kad jis sugebėdavo  viską iki smulkmenų numatyti, suplanuoti, paskirstyti. Jis iš anksto atsižvelgdavo į galimas kliūtis, nesėkmes, numatydavo kelis variantus. Todėl niekas jo nematė  suraukta iš pykčio kakta. „Žvelgia ramiomis akimis, vaikšto vidutiniu žingsniu, kalba visada žemu balsu,“ – rašė profesorius P. Vasinauskas.

Elmininkai – profesoriaus Petro Vasinausko kelionės galas
Profesorius P. Vasinauskas, keliaudamas arkliu po Lietuvą, ieškojo vietos, kur  įkurti Arklio muziejų. Pirmiausia jis galvojo apie savo kraštiečius pasvaliečius. Pasvalys – lygumų ir derlingos žemės kraštas. Čia galima išauginti didžiausią grūdų derlių visoje respublikoje, tačiau sunkų Pasvalio molžemį lengviausia įdirbti traktoriais. Todėl pasvaliečiai vieni iš pirmųjų atsisakė arklių. Gyvendami lygumose jie nepriėmė profesoriaus originalios kurortinės žemdirbystės ir turizmo su arkliais idėjos. P. Vasinauskas galvojo ir apie Dotnuvą, kuriai atidavė brandžiausius savo gyvenimo metus. Deja, Dotnuvos lygumos taip pat labiau tiko gamybinei žemdirbystei. Tačiau gerai žinome, kad kiekvienai idėjai įgyvendinti pirmiausia reikalingas žmogus. Štai ką apie tai sako profesorius: „Kai mane kas paklausia, kodėl Arklio muziejui pasirinkau Anykščius, jeigu neturiu noro dėstyti visų argumentų, atsakau trumpai: todėl, kad čia yra A. Puodžiukas. Šis žmogus labai vertina kiekvieną gerą patarimą ar iniciatyvą. Jis moka atskirti grūdus nuo pelų“.
Prisiėmęs atsakomybę Elmininkų bandymų stoties eksperimentinio ūkio valdose kurti Arklio muziejų, direktorius  A. Puodžiukas ant savo pečių užsidėjo nelengvą organizacinių darbų naštą. Reikėjo paruošti steigiamam muziejui pastatus, rinkti eksponatus, burti muziejaus kūrimo entuziastus, surasti būsimam muziejui darbuotojus. Pradžia buvo sėkminga. Į muziejaus kūrimo darbą noriai įsitraukė Anykščių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Dailydė, architektas, žirginio sporto teisėjas Vytautas Gabriūnas, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorė Teresė Mikeliūnaitė, rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis, zootechnikas Albinas Kalinauskas ir kiti šviesuoliai. Pagal architekto V. Gabriūno parengtą projektą Niūronių kaime buvo atnaujintas pradinės mokyklos pastatas, du klojimai, surinkti ir patalpinti eksponatai.
Vis dėlto, to meto sąlygomis įkurti muziejų nebuvo lengva. Prasidėjus paruošiamiesiems darbams, iš Vilniaus atvyko žemės ūkį kuruojantis sekretorius Ringaudas Songaila. Jam muziejaus kūrimo idėja nepatiko. „Kam kuri Arklio muziejų? Geriau kurk karvės, karvė naudingesnė, nes duoda pieno,“ – šiais žodžiais sekretorius labai įskaudino P. Vasinauską ir sukritikavo anykštėnų iniciatyvą. Maža to, dar buvo įsakyta neorganizuoti didelių atidarymo iškilmių. Profesorius labai sunerimo, nebenorėjo didelės šventės. Tuo tarpu direktorius A. Puodžiukas nenuleido rankų. Pasitaręs su apylinkės pirmininke Danute Adomaitiene, nusprendė organizuoti kapelijų šventę. Tada valdžia tokius renginius populiarino. Į Niūronių kaimą suvažiavo ne tik kapelijos koncertuoti, bet ir žirginio sporto entuziastai su žirgais, minios žiūrovų. Profesorius taip susijaudino, kad nebegalėjo tarti žodžio. Muziejaus atidarymo kalbą teko pasakyti A. Puodžiukui. Tada įvyko pirmoji tradicinės kultūros ir žirgų sporto šventė „Bėk bėk, žirgeli“, kuri dabar vyksta kiekvienais metais.
Pamažu įtampa atslūgo. Organizatoriai pasidarė drąsesni. Žemės ūkio ministras Medardas Grigaliūnas pasirodė išmintingas žmogus, Elmininkų bandymų stoties ūkio pelną leido skirti muziejaus išlaikymui ir darbuotojų etatams. Iš Anykščių kilęs melioracijos ministas Jonas Velička daug prisidėjo, kad iki Arklio muziejaus būtų išasfaltuotas kelias, Šventosios upės pakrantėmis įrengtas pasivažinėjimo su arkliais poilsinis „Žirgo takas“, pastatyta arklių ferma.  Muziejui rinkti eksponatus pradėta per Žemdirbystės instituto padalinius visoje Lietuvoje. Todėl mes galime didžiuotis, kad turime unikalius pakinktus ir vežimus iš skirtingų etnografinių regionų.  Siekta įrengti muziejaus teritorijoje kurortinės žemdirbystės, turizmo su arkliais bazę, pastatyti Centrinius rūmus su ekspozicijų salėmis ir saugyklomis. Buvo organizuotas respublikinis architektų konkursas, pateikta net devyniolika projektų.   Visuomenė buvo įtraukta rinkti lėšas naujiems Arklio muziejaus pastatams. Nors muziejuje jau dirbo etatiniai darbuotojai, visuose reikaluose buvo juntamas Elmininkų ūkio vadovo indėlis ir rūpestis.  
Išėjęs į pensiją, direktorius A. Puodžiukas neapleido muziejaus, dalyvaudavo tradicinės kultūros ir žirginio sporto šventėse „Bėk bėk, žirgeli“, muziejininkų organizuojamų žygių su arkliais atidarymo iškilmėse, skaitė pranešimus muziejuje organizuotose mokslinėse konferencijose. Matydamas, kad muziejus plečiasi ir lankytojų skaičius auga, džiaugėsi, kad ne veltui buvo dirbta.
A. Puodžiukas turi daugybę apdovanojimų už ilgametį darbą. Jam suteiktas nusipelniusio Lietuvos agronomo vardas, už mokslinę veiklą ir indėlį į Anykščių krašto kultūrą jis apdovanotas kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Tačiau pats didžiausias
A. Puodžiuko apdovanojimas yra jo šeima, kuriai visada skyrė didžiausią dėmesį. Su žmona Angele Puodžiukiene užaugino tris vaikus. Vyriausias sūnus Virgaudas yra kelių inžinierius, profesorius, skaito paskaitas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Mindaugas – fizikos mokytojas, Vilniaus Radvilėnų gimnazijos direktorius.  Dukra Dalia Puodžiukaitė-Stuikienė dirba televizijoje. Senelius džiugina anūkai ir proanūkiai.  
Lietuvos šimtmečio paminėjimo proga su jubiliejumi direktorių A. Puodžiuką sveikino Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis ir ta proga  apdovanojo „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu. Sveikinti atskubėjome ir mes, dabartiniai muziejaus darbuotojai. Atsidėkodamas A. Puodžiukas išlydėjo mus su padrąsinančiais žodžiais, kad jo įkurtas muziejus atiduotas į patikimas rankas.     

Egidijus Musteikis
ŠILELIS, Nr. 4(1173), 2019-01-26


 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink