ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. lapkričio 20 d. trečiadienis - 9:56
NAUJIENOS:

2019-04-24. Kinija – milijoninio miesto gatves plauna dukart per dieną

2018 m. gruodžio 10 dieną, Kinijos liaudies respublikos Pengžou  miesto delegacijos Anykščiuose vizito metu  buvo pasirašytas miestų bendradarbiavimo memorandumas.  Šio memorandumo „vaisiai“ – balandžio mėnesį dviejų tautodailininkų,  Valdo Pelegrimo ir Roberto Matiuko, kelionė į Kiniją.

Robertą Matiuką, praėjus keletui dienų po kelionės, šiek tiek „susigulėjus“ kelionės įspūdžiams, kalbino „Šilelis“.
–    Kada jus pasiekė žinia, kad vyksite į Kiniją?
-    Kiek žinau, pirmiausiai vykti siūlė kažkam iš Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos. Jie atsisakė. Vasario mėnesio pabaigoje paskambino administracijos direktorius Audronius Gališanka ir pasiūlė man tokią įspūdingą kelionę. Aš iš karto sutikau, juk ne kasdien kaip iš dangaus  nukrinta  tokie pasiūlymai.  Išvykome balandžio 7 dieną 3 val. ryto į Vilniaus aerouostą, 6 val. išskridome  į Frankfurtą, nusileidome po poros valandų, tada palaukėme septynias valandas ir dar po dešimties valandų nusileidome Pengžou miesto aerodrome. Nusileidome apie 8.30 vietos laiku, tačiau reikia turėti omenyje, kad mus skiria penkios valandos.
–    Koks pirmas įspūdis  patekus į pačią didžiausią Azijos žemyno šalį?
–    Miete gyvena per 800 000 gyventojų. Mus pasitiko miesto savivaldybės atstovai. Dar pasitiko 31 laipsnio sausas karštis. Miesto architektūra šiuolaikiška, šviečia dangoraižiai ir kur ne kur matėsi tradicinė kinų architektūra, modernizmo nesimatė. Į akis krito ideali miesto gatvių švara, tačiau nemačiau nė vienos šiukšlių dėžės. Du kartus per dieną kiekviena miesto gatvė yra plaunama. Tą dieną, kai atvykome, aplankėme miesto žaliąsias erdves, poilsio parkus ir aikštynus. Parkuose žmonės muzikuoja, dainuoja, ant suoliukų žaidžia kauliukais, šaškėmis, šachmatais ir kitokiomis  man nematytomis figūromis. Aikštynuose kinai šoka, šoka ne tik vaikai ir  jaunimas, bet ir garbaus amžiaus senoliai.
–    Kaip ruošiatės kelionei, kokius savo darbus vežėtės parodyti užsieniečiams? Juk žinojote, kokiu tikslu vykstate?
–    Mes su Valdu Pelegrimu vežėmės darbus, kurie tilpo bagažo lagaminuose. Valdas vežėsi angelus, aš pasiėmiau rūpintojėlio skulptūrą. Tuos darbus mes įteikėme šeimininkams per miesto mero priėmimo ceremoniją.
Mus kvietusių kinų tikslas buvo tąkart sukviesti visų miestų, su kuriais jie buvo pasirašę bendradarbiavimo memorandumus, meno sričių atstovus.  Kinai norėjo supažindinti mus su skirtingų šalių kūryba, kad apsikeistume nuomonėmis, pasidalintume įspūdžiais ir papasakotume apie savo šalies menininkus. Kaip sakė gidė, buvo pakviesti svečiai iš 12 pasaulio valstybių, tačiau atvyko tik iš penkių. Mes iš Frankfurto skridome kartu su amerikiečiais. Kitą dieną atvyko australai, korėjiečiai iš Pietų Korėjos ir japonai.
–    Ar radote tarpusavio panašumų, o gal skirtumų?
–    Visi menininkai panašūs tuo, kad buvome temperamentingi ir linksmi, kalbėjome pertraukdami vienas kitą. Jokio amžiaus skirtumo nesijautė, nors buvome nuo 30 iki 60 metų. Domėjomės kitų šalių kultūromis bei meninėmis kryptimis.  Lengviausia buvo bendrauti su tais, kurie atsivežė paveikslus, nes paveiksluose atsispindėjo tų šalių gamta. Didelių skirtumų nemačiau, nes kiekvienoje šalyje menas ir menininkas  yra saviti, tačiau tai ne skirtumai. Net ir savoje šalyje menininkai skirtingi, tokių pačių nebūna.
–    Jus tikriausiai daugiau domino keramika ir skulptūra?
–    Lankėmės keramikos dirbtuvėje, kur dirbo japonė menininkė. Ji pasakojo, kaip dirba su moliu. Nieko ypatingo, nes taip pat žiedžia, taip pat išdega gaminį. Tik formos perteikiamos jų šalies ir spalvos kitokios. Beje, to miesto, kuriame mes viešėjome, simbolis – bijūno žiedas, tad šio simbolio daug paveiksluose, jis atsispindi ir keramikoje, ir medžio drožyboje.  Buvome nuvežti į muziejų, kur saugomi senesni nei tūkstančio metų eksponatai. Stebėjome drožimo meistrus, kurie drožė iš riešutmedžio ar bambuko. Kaip mums paaiškino, meistrai prie vieno darbo dirba apie metus, nes jų gaminiai – kėdės, suolai, medinės kiniškos sienelės – papuošti gausybe smulkių raižinių ir skulptūrėlių.  Tokie kruopštūs medžio drožėjai gauna pripažinimą tik tuomet, kai pristato metų darbo vaisius. 
–    Kur dar teko pabūti, ar matėte kinų gyvenimą iš arčiau?

–    Keliavome po savivaldybės apylinkes. Lankėmės Balau miesto muzikos šventėje, tačiau jų dainos man nelabai patiko. Tame mieste susitikome su kinų akvarelistais, išbandėme jų medžiagas tapyboje. Jie naudoja daugiau vandens, daug ryškių spalvų. Aliejiniais dažais netapo. Kinų dailininkai dažus gaminasi iš natūralių medžiagų. Kartais maišo guašą su akvarele ar tempera. 
Buvome nuvykę į sodininkų ūkį, panašų kaip mūsų Ažuožeriai. Apžiūrėjome vaismedžius ir degustavome arbatą.  Matėme arbatos laukus, kur technika naudojama tik sodinimui, o arbata skinama rankomis.
Dar dalyvavome bijūnų šventėje, mus supažindino su bijūnų veislėmis. Ten bevaikščiojant mus „pagavo“ vietinė televizija. 
Buvome miesto tautų draugystės pastate, kur matėme visų 11 vienuolikos valstybių stendus, Lietuvos stendas baigiamas ruošti.
–    Koks kinų jaunimas, ar daug vaikų gatvėse?
–    Jaunimas toks pat, kaip ir pas mus. O vaikai darželinukai ir mokyklinio amžiaus, kaip mums pasakojo ir kaip patys matėme, labai užimti. Miestų aikštynuose vyksta mankštos, mažieji mokomi važinėti riedučiais, dviratukais, su jais dirba specialistai. „Palaidų“ vaikų nematėme, juos būtinai kas nors prižiūrėjo. Daugiausiai vaikų mačiau zoologijos sode prie pandų. Ten jie praleidžia daug laiko, kaip edukacinėse pamokėlėse. Ką ten vaikai, ten ir suaugusieji pulkais vaikšto. Pandų gyvenimą galima stebėti ištisas valandas ir neatsibostų. 
–    Kaip  kinai apsirengę, ar vyrauja kokia nors tradicinė apranga?
–    Tai civilizuotas miestas ir žmonės apsirengę europietiškai. Transporto, nors ir tokiame didžiuliame mieste, visą dieną labai nedaug. Daugiausiai transporto būna piko valandų metu, kuomet kinai vyksta į darbą ir iš darbo, tuomet gatvėse būna daug elektrinių motorolerių, benzininių transporto priemonių mačiau tikrai mažai.
–    Dažniausiai televizijos ekranuose galima matyti, kaip Azijos gyventojai vaikšto užsidėję ant veidų apsaugas. Ar teko matyti?
–    Mieste oras gaivus ir švarus. Miesto gatvėmis su apsaugomis niekas nevaikšto. Tiesa, mačiau maitinimo įstaigų darbuotojus su tokiomis apsaugomis, tačiau tai tikriausia dėl higienos. Mieste su apsauga vaikšto tik sergantys kinai.
–    Ar saugu vaikščioti miesto gatvėmis?
–    Gatvėse mačiau keletą policininkų. Kadangi mes į viešbutį grįždavome vėlai naktį, gidės klausiau, ar bus saugu. Ji mane patikino, kad naktį mieste vaikščioti tikrai saugu.
–    Kuo kinai maitino svečius?
–    Visas maistas puikaus skonio. Kinai naudoja daug prieskonių, daržovių, grybų, žinoma, valgo ir mėsą. Ruošiamas maistas čia pat prie stalo specialiuose verdančiuose puoduose, galėjome gamintis ir mes patys. Norint viską papasakoti, užtruktų ilgai. Jų maisto gaminimas yra atskiras ir sudėtingas  ritualas. Galiu pasakyti tik tiek, kad skirtinguose padažuose sudėti tie patys ingredientai įgauna visai kitokio patiekalo skonį. Ypač grybai, kai patroškinti skirtinguose padažuose, atrodo, kad valgai kitos rūšies grybus. Tiesa, maistas aštrus, bet po poros dienų to aštrumo lyg ir nebejutau.
–    O kokius alkoholinius gėrimus geria šios šalies gyventojai?
–    Daugiausiai kinai vartoja baltąjį ir raudonąjį vyną, kuris nėra stipresnis nei 15 laipsnių. Kaip mums sakė gidė, stipriųjų gėrimų kinai nemėgsta. Beje, iš šalies jokio skysčio išvežti negalima, o atvežti gali bet ko ir kiek nori. Tad kinų turistai atsiveža ir degtinės, ir gero brendžio, ir kitokių tauriųjų gėrimų. 
–    Kokių dovanų iš svečios šalies parvežėte į Anykščius?
–    Aromatingos arbatos ir tik arbatos. Daugiau iš ten nėra ko vežti, nes bene visos kiniškos prekės yra mūsų prekybos centruose. Ir mūsų dovanų parduotuvėje, jei išimtume iš prekybos kiniškas ir lenkiškas prekes, nelabai kas liktų... 

Kalbėjosi Dalina RUPINSKIENĖ


 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink