ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. gegužės 25 d. šeštadienis - 11:01
NAUJIENOS:

2019-05-03. Tiesos ieškotojas apie tėtį su fotoaparatu „Smena“

Pripažinimas ne visada ateina žmogui gyvam esant. Taip atsitiko ir su fotomenininku, krašto istorijos metraštininku, dažno anykštėno keistuoliu vadinamu Izidoriumi Girčiu. Praėjus gerokai  daugiau nei  dviem dešimtmečiams po fotografo mirties buvo susidomėta jo nuotraukų ir negatyvų archyvu, kurį išsaugojo sūnus Vilius Girčys.

Gegužės 2 dieną sukanka 30 metų, kaip Anapilin iškeliavo Anykščių krašto metraštininkas Izidorius Girčys. Tačiau šį kartą su menininko sūnumi V. Girčiu kalbėsime apie I. Girčį ne kaip apie fotografą, o kaip apie tėtį.

Pripažinimas ne visada ateina žmogui gyvam esant. Taip atsitiko ir su fotomenininku, krašto istorijos metraštininku, dažno anykštėno keistuoliu vadinamu Izidoriumi Girčiu. Praėjus gerokai  daugiau nei  dviem dešimtmečiams po fotografo mirties buvo susidomėta jo nuotraukų ir negatyvų archyvu, kurį išsaugojo sūnus Vilius Girčys.

Gegužės 2 dieną sukanka 30 metų, kaip Anapilin iškeliavo Anykščių krašto metraštininkas Izidorius Girčys. Tačiau šį kartą su menininko sūnumi V. Girčiu kalbėsime apie I. Girčį ne kaip apie fotografą, o kaip apie tėtį.

– Ar prisimenate  ankstyvą vaikystę? Koks Jūsų, kaip vaiko, akimis buvo tėtis?

– Pirmiausia, ką pamenu, tai buvo mamos laidotuvės. Tuomet man buvo ketveri. Kaip nebūtų keista, mamos visai nepamenu, iškrito bet kokie vaizdai iš atminties. Vėliau augau pas tetą, mamos seserį,  Pusbačių kaime, kuri man atstojo mamą. Tėtis su vyresnėmis seserimis gyveno Anykščiuose, tad jį, kol pradėjau lankyti mokyklą, matydavau retai. Tiksliai dabar negalėčiau pasakyti, bet man atrodo, kad tėtis jaunesnę sesę Aušrą buvo nuvedęs į internatą, kuris tuomet buvo šalia rusų cerkvės. Tėtis buvo menininkas, tad mus mylėjo savaip. Jis viską norėjo žinoti, visur suspėti, viską pamatyti. Pamenu jį visada skubantį, bėgantį  paskubomis ir pakniūbstomis.

– Grįžote į Anykščius, pradėjote lankyti mokyklą, kas išliko atmintyje iš tų laikų?

– Kai lankiau pradinę mokyklą, mane prižiūrėjo vyresnės seserys.  Eugenijai tuomet jau buvo 12 metų, Aušrai – 10. Tėtis buvo kažkur šalia. Kažkaip susitvarkydavome vieni. Kai lankiau mokyklą, man mamą atstojo vyresnė sesuo Eugenija, tačiau vasaras leisdavau kaime pas tetą, kur nuo mažens išmokau visų kaimiškų darbų. Aš buvau berniukas ir man mažam tuomet jokie namų reikalai nerūpėjo. Atmintyje beveik neišliko nieko –
nei kas skalbė, nei kas valgyt darė, nei kas namus tvarkė. Tik gerokai vėliau supratau, kad viskuo rūpinosi sesutės, o maistą daugiausiai atveždavo teta iš kaimo. Lankiau mokyklą, mokiausi neblogiausiai iš klasiokų, tačiau buvau truputį kitoks, negu visi. Gal mąsčiau kitaip, elgiausi kitaip, nes ir pati mūsų šeima buvo kitokia.
Pamenu vieną epizodą iš ketvirtos klasės. Mokytoja liepė rašyti rašinį, kuo norėtume būti. Visi rašo, o aš sėdžiu ir galvoju, kad nežinau, kuo norėčiau būti užaugęs. Vėliau parašiau, kaip dabar tiksliai prisimenu, kad norėčiau būti naudingas žmonėms ir tėvynei. Likau nesuprastas, mokytoja prieš visą kasę pasityčiojo iš manęs. Dabar galvoju, kad tuokart parašiau iš tėtės ne kartą girdėtus žodžius.  Šitai aš supratau jau suaugęs. Dabar galiu didžiuotis, kad būdamas 11 metų pasakiau savo gyvenimo credo. Esu dėkingas, kad tėtė nepaliko man jokių turtų. Savo gyvenimą privalėjau susikurti pats, pažinti žmones, susidėlioti prioritetus. Aš net neįsižeidžiu, kai mane pavadina ufonautu – tiesos ieškotoju. Ne tik anykštėnai, bet ir daugelio ministerijų valdininkai.
Niekada tėtės negirdėjau keikiantis ar negražiai kalbant. Kartais jis po nosimi kažką bambėdavo,  paskendęs mintyse kalbėdavosi pats su savimi. Fotografuoti ir fotografija jam buvo brangiau už viską. Tai tarsi liga, kuri pasiglemžia ir nepaleidžia. Nemačiau ir išgėrusio, nors savo firminiame portfelyje visada turėdavo konjako butelį, „kieliškiuką“  ir kažkokių cigarų. Kas su juo pakalbėdavo, įpildavo, kaip sakydavo, gramelį ir cigaro dūmą duodavo užtraukti. Toks buvo mano tėtis: vieniems –
geras, kitiems - keistas.

– Kada pradėjote artimiau bendrauti?

– Labiau su tėte bendrauti pradėjau, kai mokiausi vakarinėje mokykloje ir dirbau nuo 17 metų Anykščių vyno gamykloje.  Kartais iš darbo grįždavau „su kvapeliu“. Tėtis niekada nesibardavo, tačiau kitą dieną liepdavo pamąstyti apie savo elgesį. „Galėjai taip nedaryti“, – sakydavo. Jei ką nors piktesnio norėdavo pasakyti, pirmiausia pasakydavo esperanto kalba, kurią jis gerai mokėjo. Aš nieko nesuprasdavau, tada jis man išversdavo. Dažniausiai tai būdavo sakinys: „Mano sūnus kvailas kaip asilas“. Juokdavomės abu. Jis buvo geras psichologas. Kas gi norės būti kvailu kaip asilas... Žinojo, kaip su manimi kalbėtis. Nebuvau pats geriausias sūnus, visokių eibių prikrėsdavau su draugais.   
Kartais matydavau tėtį nuliūdusį. Fiziškai ir emociškai išvargindavo nesibaigiantis bėgimas ir skubėjimas, jo elgesio nesupratimas. Tada užsidarydavo bent parai kambaryje ir ilsėdavosi. Žiūri į lubas ir guli.  Kitą dieną ir vėl tas pats – bėgom su portfeliu ir fotoaparatu. Jis nešiodavosi pilną portfelį fotografijų, kad atiduotų fotografuotiems žmonėms. Ne visad tuos pačius besutikdavo, gal pamiršdavo, todėl sklido kalbos, kad Girčys fotografuoja „tuščiu“ fotoaparatu. Kartais žmonės ateidavo į namus atsiimti nuotraukų, jo nerasdavo, o mes nežinodavome, ką sakyti.
Mes miegodavome viename kambaryje. Naktį, būdavo, pradeda  kalbėti ir klauso, ar miegu, ar ne. Jei man įdomu, aš jo klausau. Būdavo, svarsto apie gyvenimą, bamba ant valdžios ar kokio sutikto žmogaus. Pamenu, labai jį pykdė Brežnevas, kai kalbėdavo per televiziją. Va tada tai pusę nakties komentuodavo. Tuo laiku jau turėjau nešiojamą VEF radijo imtuvą ir klausydavausi Amerikos ir Liuksemburgo radijo  laidų. Kartais naktimis tėtė savaip interpretuodavo išgirstas užsienio naujienas. Įdomu būdavo klausytis, protingas tėtis buvo, domėjosi viskuo. Gal ne visada jo išvados buvo teisingos, tačiau sudėliodavo akcentus tokius taiklius, kad neturėdavau ką pasakyti, o su juo ginčytis nebuvo jokios prasmės – vis tiek perkalbės ir kalbą pasuks, kaip reikia jam. Tai toks buvo mano tėtis. Kartais kalbėdavo trumpai, aiškiai ir taikliai, kartais ilgai ir painiai.
Tėtis pasakojo, kaip susiginčijo su kažkokiu Jurgiu. Jis niekada nerėkdavo ir nesibardavo, jei pašnekovas nepatikdavo, patylėdavo ir paklausydavo. Ir tada pasakydavo  labai taiklius žodžius. Jurgiui tekštelėjo sudėjęs maldai rankas: „Dėkoju Dievui, kad negimiau karve, asilu ir Jurgiu...“
– Praėjo trys dešimtmečiai nuo tėtės mirties. Ar pasikeitė jūsų prisiminimai per tą laiką?

– Tik po kurio laiko supratau, kad visada iš jo mokiausi. Buvo laikas, kuomet man dėl jo buvo gėda, buvo laikas, kada pykau, buvo laikas, kada į nieką
nebekreipiau dėmesio. Kai jo netekau, tik tada supratau, ką praradau. Praradau ne tik tėtį, bet ir įdomų pašnekovą, gal fantazuotoją, gal realistą. Pamenu, kaip prie tėvo kapo seseriai Eugenijai pasakiau, kad vėliau Anykščiai supras, ko neteko, kad ateis laikas, kuomet Anykščiams Girčio stigs, kad bus taip, jog Anykščiai Girčį įvertins. Taip ir atsitiko.
Po kurio laiko pradėjau analizuoti tėtės elgesį. Galvoju, kad jis taip prieš kažką protestavo. Tikriausiai, kitaip nemokėjo išreikšti savo nepasitenkinimo gal gyvenimu, gal valdžia, gal žmonių santykiais. Kartais, kaip dabar suprantu, aš kai kuriais atvejais esu panašus į tėtį – keistokas, amžinai skubantis ir ne visada laiku spėjantis...  Kaip ir tėtis, gyvenu šia diena, nes man taip patinka. Man reikia dar daug ką šiame gyvenime padaryti. Ir tėtė labai daug ko nespėjo, turėjo planų ateičiai. Mes visi galvojame, kad padarysime vėliau, tik ne visada taip išeina.
Atleidau tėčiui už tai, kad ne visada pastebėdavo, jog esame jo gyvenime ir mes. Bandau suprasti, kodėl jis elgėsi taip, o ne kitaip. Kodėl buvo anksčiau nesuprastas ir neįvertintas jo talentas. Man jis – genijus. Nesuprastas genijus.  Supratau tai prieš kokius du dešimtmečius. I. Randakevičienė, tvarkydama jo archyvus, dažnai kartojo, kad toks žmogus, kaip Girčys, pasitaiko kartą per šimtmetį.  Kartais man benagrinėjant jo gyvenimą atrodo, jog jis buvo nematerialus ir nerealus. Jis buvo menininkas su fotoaparatu „Smena“. Labai gyvomis ir ieškančiomis akimis...

Dalina RUPINSKIENĖ

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink