ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugpjūčio 24 d. šeštadienis - 14:32
NAUJIENOS:

2014-08-08. Pasileidę kaip ubago kelnės

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas aiškina, kad „ubagas“ yra elgeta – kas vaikšto prašinėdamas išmaldos. Rugpjūčio antroji yra ubagų diena – šiandien jau tiksliai neišaiškinama šventė, bet vis dar minima Lietuvoje. Senovėje, pasibaigus rugiapjūtei, liaudyje buvo paplitusi tradicija pirmuoju derliumi pavaišinti tuos, kurie kenčia nepriteklių, šelpti pavargėlius. Jiems būdavo nunešama duonos, kitų maisto produktų. Įvedus krikščionybę, šią dieną švenčiama Šv. Mergelės angeliškosios šventė. Rugpjūčio 2-oji ypač reikšminga pranciškonams, jie šventę vadina Porciunkule.  Porciunkulė – nedidelis miestelis Italijoje, kur XIII a. šv. Pranciškus Asyžietis atstatė mažytę koplytėlę ir prie jos įsteigė pirmąjį Mažųjų brolių pranciškonų vienuolyną. Šventasis Pranciškus Asyžietis buvęs neturtingas ir basas. Su tuo taip pat gali būti siejamas ir Ubagų dienos pavadinimas.


Šiandieninėje Lietuvoje kažkaip keistai skamba tas pavadinimas. Ar tai reiškia, jog esame šalis, kur yra tiek ubagų, kad jiems reikia net šventinės dienos?


Ubagauti gėda


Lietuviai nuo seno yra darbšti ir kantri tauta. Viską pasiekti buvome pratę tik savo darbu. Dažnam ir šiandien sunku susitaikyti su „ubago“ dalia, nelengva prašyti žmonių pagalbos ir sau pačiam pripažinti, kad jos iš tikrųjų labai reikia. Dažnas pensininkas tikrai  skurdžiai gyvena, bet išmoksta sumažinti savo poreikius tiek, kad išgyventų. Išdidūs žmonės vargsta, bet išmaldos neprašo. Tik tų išdidžių vis mažėja. Tūlas anykštėnas nesigėdija prie aludės prašinėti praeivių kelių litų. Prašantis žmogus dažnai būna sveikas ir stiprus. Tokių kaulytojų ir prašinėtojų nemėgo ir senovėje. Liaudyje net yra posakis „ubago nasras“. Bet prašančių mūsų gatvėse dar vis pasitaiko. Yra tokia kategorija prašytojų, kurie iš elgetavimo surenka daugiau pinigų, nei uždirba doras Lietuvos mokytojas ar bibliotekininkas. Kam elgetavimas yra verslas, tie žmonės būna išmokę įvairių gudrybių, kad tik suminkštintų praeivių širdis.


Ubagas – profesija


Ubagai profesionalai turi nuolatines savo vietas prie bažnyčių, stočių, ligoninių ar kitų pastatų, pro kuriuos migruoja daug praeivių. Dėl vietų, kuriose surenkama daugiau išmaldos, vyksta negailestinga konkurencija, net susimušama. Visi vietiniai ubagai turi savo nuolatines vietas ir jokiu būdu neįsileidžia naujokų. Būdamas studentas, dažnai piešdavau Vilniaus senamiestį. Dažniausiai molbertą pasistatydavau siaurose gatvelėse šalia bažnyčių. Ten klūpėjo ubagai ir prašinėjo iš turistų išmaldos. Piešiau bažnyčias ir stebėjau ubagų gyvenimą. Tie patys ubagai kasdien elgetaudavo tose pačiose vietose. Jie turėjo ir savo darbo valandas ir pietų pertrauką. Prisimenu, kaip šalia Aušros vartų vienas pagyvenęs ubagas ateidavo pusvalandį prieš šv. Mišias, nusimaudavo auksinius papuošalus ir atsiklaupdavo ant grindinio. Jis prieš save pasidėdavo dulkėtą skrybėlę. Jeigu į jo skrybėlę įmesdavo didesnį pinigą, jis tuoj pat paslėpdavo kišenėje, o palikdavo tik smulkias monetas, kad praeiviai matytų, jog išmaldos primesta labai nedaug. Šis ubagas klūpėdavo lygiai dvi valandas, praėjus pusvalandžiui po rytinių Mišių išeidavo ir tą dieną daugiau nesirodydavo.
Prisimenu, kaip viena močiutė, klūpanti ant grindinio šalia Petro ir Povilo bažnyčios, pirštuose sukiojo rožančių ir pusbalsiu melstis pradėdavo tik pamačiusi artėjantį praeivį. Už išmaldą ji padėkodavo rusiškai „te laimina jus Dievas“. Prie jos kelis kartus per dieną prieidavo du jaunuoliai, kuriems ji paduodavo surinktus pinigus, o pati  klūpėdavo iki vakaro. 


Šalia „Pergalės“ kino teatro klūpojo jaunas vyras. Jis būdavo apsivilkęs kareivišką švarką, segėjo medalius. Šalia savęs buvo pasistatęs ramentus, kelnių galai ties keliais buvo užlenkti taip, kad atrodė, jog jis be kojų. Iš tolo pamatęs artėjant milicijos patrulį, šis ubagaus atsistodavo ir savo kojomis skubiai pasišalindavo. Jis sau prie kelių buvo prisitaisęs tokias biges, kad apgautų praeivius. Esu matęs, kaip invalido vežimėlyje stumdo kokią žmogystą su užrašu neva jis aklas ar kurčias. Teko stebėti dar daug visokių gudrybių. 


 Ubagavimo menas

Tarp ubagų profesionalų irgi yra sėkmingesnių ir mažiau patyrusių. Jie lyg teatro aktoriai – kuris geriau įvaldęs ubagavimo meną, tas daugiau surenka pinigų. Kad įtikintų žiūrovą, ubagai turi tinkamai pateikti savo laikyseną, aprangą ir kalbos manierą. Anykščių krašto literatūros klasikas Jonas Biliūnas savo apsakyme „Ubagas“ rašė: „...negalėjau net pažinti, ar tai buvo ubagas, ar taip sau žmogus, nes ėjo nepasiramsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti.“ ; „neturėjo jisai didelių lazdų geležiniais galais su ilgais botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešės pasikabinęs ant pečių krepšį…” ; “…jisai kalba ne taip, kaip ubagai pripratę yra kalbėti. Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip žirnius beria arba vėl kalba giedančiu gailestingu balsu, kur reikia pratęsdamas ar nuduodamas“.


Mūsų gatvėse kartais matosi elgetaujančių čigonų moterų su vaikais. Vaikų jos vedasi kuo daugiau, kartais ne savus tik tam, kad žmonės pagalvotų, kaip sunku išmaitinti tokią šeimą. Visų rūbai purvini, vaikai murzini. Galėtų švariai nusiprausti šalia tekančioje upėje ar miesto fontane nemokamai. Bet murzinas vaikas demonstruoja skurdą ir sukelia gailestį. Ubagaujantieji tuo ir naudojasi. Jos moka kalbėti, kad psichologiškai paveiktų praeivius, moka pagirti, pagąsdinti ar sugraudinti: „jaunas ir gražus, duok pinigėlį“ arba „ jei neduosi alkaniems vaikams,  Dievas tave nubaus“, „sušelpkite maistui, mes tris dienas nevalgę“ ir t. t. Ar išmaldos ir paramos prašymas kuo nors skiriasi? Šiandien Lietuvoje paramos prašo ne tik ubagai, jų prašymo manieros rafinuotesnės.


Teisė ubagauti
Jei seniau Lietuvoje ubagauti buvo gėda, šis užsiėmimas atrodė žeminantis, tai šiandien net varžomasi, kas daugiau išprašys pinigų. Nekalbu apie socialiai remiamus iš Valstybės biudžeto, didesnei daliai jų tai tikrai gyvybiškai svarbi parama. Pagalvokime, kas yra paramos gavėjai, kurie turi teisę prašyti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Prašo paramos (ubagauja) visi, kas netingi ar neturi gėdos. Be „ubagavimo“ šiandien savo veiklos neįsivaizduoja sportas, kultūra, švietimas, politika, įvairios vaikų, senelių ar benamių gyvūnų globos asociacijos, labdaros ir paramos fondai ir t. t. Kokiam rimtesniam renginiui savivaldybė ir ta prašo rėmėjų pagalbos. Negalėdama aprūpinti visuomenės poreikių iš biudžeto, valstybė suteikė teisę elgetauti. Kai prasideda dviejų procentų paramos deklaracijų pildymo laikas, šiuolaikiniai „ubagai“ neriasi iš kailio, kad tik daugiau paramos davėjų apkvailintų. Jie pasitelkia visas ubagų profesionalų gudrybes ir surenka tikrai nemažas sumas. Už tuos pinigus perka baldus, automobilius, keliauja ir kitaip  mėgaujasi prabanga. Daugiau pinigų surenka dažniausiai ne tie, kuriems jų labiau reikia, bet tie, kurie moka apsimesti didesniais ubagais.
Seniau buvo aišku, kad ubagas – senyvas, ligotas ar luošas žmogus, negalintis užsidirbti pragyvenimui. Visi kiti prašytojai – pasileidę, kaip ubago kelnės...


Žilvinas Pranas Smalskas

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink