ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugpjūčio 24 d. šeštadienis - 15:05
NAUJIENOS:

2014-10-31. Į Anykščius užsuko pakeleivingi



Praėjusį sekmadienį Anykščiuose baigėsi profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“. Festivalyje dalyvavo aštuoni teatrai, kurie parodė devynis spektaklius. Įvairaus žanro ir skirtingos tematikos spektaklius siejo tai, kad scenoje buvo rodomi tik lietuvių autorių kūriniai. Nuo sekmadienio iki sekmadienio, ilgiau kaip savaitę, kiekvieną vakarą Anykščių kultūros centras sulaukdavo daugybės žiūrovų. Šio festivalio metu AKC antrojo aukšto fojė veikė profesionalios dailininkės tekstilininkės, menų magistrės Jolantos Šmidtienės darbų įspūdinga paroda. Dailės ir teatro menų duetas sukūrė ypatingą atmosferą. Kultūros centras švytėjo lyg apsuptas auros. Anykščių mieste sklandė elitinių menų dvasia.
Teatre lankytis madinga
Prisimenu laikus, kai į teatrą bilietus reikėdavo užsisakyti ir nusipirkti gerokai prieš mėnesį, samdytis autobusus, važiuoti į didmiesčius pasižiūrėti spektaklių. Į teatrą patekti būdavo prestižas. Bilietus parduodavo organizacijoms pagal paraiškas. Daugelis žmonių norėdavo pasižiūrėti eilinių spektaklių. Deja, pastatymus pamatydavo tik išrinktieji. Studentai, kurie netingėdavo eilėse prie kasų stovėti po pusdienį, kad įsigytų bilietą, irgi savo pasiekdavo. Buvau vienas iš jų. Mokiausi Vilniuje, noriai lankiau visus Akademinio dramos teatro pastatymus. Turėjau savo metodiką, kaip įsigyti bilietą prieš pat spektaklį. Nestovėdavau prie paradinio įėjimo ir neklausinėjau į teatrą einančių žmonių, ar turi atliekamą bilietą. Stovėdavau už teatro, automobilių aikštelėje. Čia autobusais iš provincijos atvažiuodavo kolektyvai, prieš mėnesį ar daugiau įsigiję bilietus. Vos atsidarius durims, aš įšokdavau į autobusą ir paklausdavau atliekamo bilieto. Visada man atsirasdavo laisvas bilietas, nes iš didelio kolektyvo kas nors negalėdavo tą dieną važiuoti į teatrą. Kartais net pinigų už bilietą neimdavo.
Šiandien gyvename geriau. Patekti į teatrą gali visi norintys. Teatrai patys atvažiuoja pas žiūrovus. Šis festivalis – puiki dovana anykštėnams. Peržiūrėjau visus suaugusiems skirtus šio festivalio spektaklius. Spektakliai vaikams irgi sulaukė ypatingo anykštėnų dėmesio. Į Kauno kamerinio teatro spektaklį vaikams „Lapė ir višta“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę norėjo patekti tiek žiūrovų, kad į vieną seansą visi netilpo. Spektaklis buvo parodytas du kartus. Pilnutėlė salė žiūrovų buvo ir rodant režisieriaus Vaidoto Žitkaus Keistuolių teatre pastatytą spektaklį „Kai aš mažas buvau“. Spektakliai suaugusiesiems irgi surinko pilnas sales žiūrovų. Vadinasi, teatre lankytis madinga. Visi, kas norėjo, turėjo puikią progą pamatyti naujus Lietuvos teatrų pastatymus. Po šio festivalio anykštėnai galės susidaryti nuomonę, koks yra šiuolaikinis Lietuvos teatras.
Madinga skaityti libretą
Šiuolaikiniame teatre ištisai, lyg kino filmo, spektaklio niekas nevaidina. Madinga skaityti libretą. Vienas ar keli veikėjai scenoje skaito inscenizuojamo kūrinio ištraukas, o aktoriai vaidina mizanscenas. Net trys personažai, vaidinantys paukščius, skaitė tekstą Šiaulių dramos teatro spektaklyje „Nebylys”. Pagal Juozo Tumo-Vaižganto to paties pavadinimo kūrinį inscenizaciją sukūrė ir spektaklį pastatė Lietuvos teatro korifėjus Jonas Vaitkus. Jam talkino režisierius Tomas Jašinskas, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorius Algirdas Martinaitis, scenos judesio specialistė Lina Šimkienė. Spektaklio scenografiją sukūrė iš Elektrėnų kilęs talentingas dailininkas, scenografas, kino režisierius Gintaras Makarevičius. Jo sukurtą kelių pakopų scenografiją išmoningai išnaudojo aktoriai. Ant scenoje vaidinusių žmonių ir visų daiktų buvo rodomas filmas, kurio pagrindinė tema – pempių pulkelis prie balos. Aktoriai imitavo paukščių judesius ir priminė žiūrovams, kad visi esame maži šios žemės paukšteliai. Spektaklis pasakoja, kaip du draugai mylėjo vieną merginą. Už vieno iš jų merginai ištekėjus, kitas nerado sau vietos gyvenime. Archaiško kaimo gyvenimo tradicijos sudraskomos aistrų per Velykų šventę. Po žmonos neištikimybės draugas nužudo draugą ir išeina į pasaulį, praradęs žadą. Trisdešimt metų jis neprataria nė žodžio. Visi jį vadina nebyliu. Tik prieš mirtį herojus prabyla ir papasakoja savo gyvenimo istoriją. Siužetas buvo suprantamas. Aktoriai vaidino įtikinamai. Kai kuriuos žiūrovus šokiravo iš priekio prisiūtos velnių uodegos. Bet dauguma pakalbintų žiūrovų šį spektaklį įvardino kaip geriausią festivalio kūrinį.
Madingi ilgi spektakliai
Net septyni festivalyje dalyvavę spektakliai truko nuo dviejų iki trijų su viršum valandų. Žiūrovai pavargdavo sėdėti. Vienas iš ilgiausių festivalio kūrinių, net dvi su puse valandos trukęs Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Trys mylimos“, neprailgo. Režisierius Algirdas Latėnas komediją pastatė pagal Žemaitės to paties pavadinimo kūrinį. Jei prieš tai rodytame spektaklyje buvo vaizduojamas meilės trikampis, tai čia – daugiakampis. Ūkininkė ir dvi jos dukros – visos mylėjo vieną berną, o šis turėjo kitą savo svajonių moterį. Iš įsimylėjusių moterų bernas išviliojo pinigus ir pabėgo pas savo „pasiją“. Linksmas ir nuotaikingas vaidinimas neatrodė ištęstas. Žiūrovus linksmino ne tik smagi aktorių vaidyba, bet ir tai, kad spektaklyje kalbėta tarmiškai. Šmaikštumo suteikė ir  tai, kad motina scenoje kalbėjo žemaitiškai, vyresnioji dukra šnekėjo suvalkietiškai, o jaunėlė – dzūkiškai. Visas veiksmas vyko sumaniai audiniais dekoruotoje scenoje. Apipintas lietuvių liaudies dainomis bei pagardintas subtiliu folkloro prieskoniu, spektaklis spinduliavo jausmų siautulį, beribes aistras ir gerą nuotaiką.
Madinga groti akordeonu
Trečias iš eilės spektaklis, kuriame aktorius gyvai groja akordeonu, buvo Keistuolių teatro pastatymas „Išėjau aš stotin“. Režisieriai – Vytautas V. Landsbergis ir Aidas Giniotis, scenografijos ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė, kompozitorius – Sigitas Mickis. Istoriją pasakojantis vaiduoklis išeidavo į salę tarp žiūrovų ir juos kalbindavo. Aktoriai vaidino vaizdelius ir dainavo romansus, kurie buvo išmaniai sujungti į vieną istoriją. Spektaklio pagrindas – prieškario Lietuvoje madingi dramatiški romansai. Kad pasirodymas netaptų nuobodžiu koncertu, romansai buvo sutrumpinti, tarp jų pasakojamos tuo metu madingos kraupios istorijos apie besivaidenančias sielas, naktį vaikštančius numirėlius. Viskas buvo sumaniai sumontuota į ištisą istoriją apie stoties restorane ir antrojo aukšto viešnamyje dirbusių žmonių likimus. Jie tragiškai mirė. Spektaklio pabaigoje paaiškėja, kad visi šie veikėjai jau seniai mirę, o jų neramios sielos vis grįžta į apleistą stotį ir išgyvena tą pačią istoriją kiekvienais metais. Veiksmas vyksta laikmečio dvasią atspindinčiais atributais papuoštoje scenoje. Scenografija su smulkiomis detalėmis vaizduoja stoties restorano interjerą. Nors spektaklyje kalbėta apie makabriškus dalykus, niekas nebijojo. Žiūrovai skirstėsi šypsodamiesi.
Madinga kontaktuoti su žiūrovais
Teatre aktoriams nulipti nuo scenos ir kalbinti žiūrovus yra įprastas reiškinys. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Barikados“ (dramaturgai Goda Dapšytė ir Janis Balodis, režisierius Valters Silis) metu salėje buvo uždegta šviesa, žiūrovai paprašyti atsistoti ir vienybės vardan susikibti rankomis. Šis spektaklis apie mūsų šalies istorinę atmintį, apie atgimimo laikotarpį Baltijos šalyse ir tragiškus 1991-ųjų sausio įvykius Lietuvoje. Tik viskas pavaizduota kitu kampu, arba – iš trisdešimtmečių požiūrio taško. Režisierius ir dramaturgai kartu su bendraamžiais aktoriais spektaklį kuria iš dalies remdamiesi dokumentinio kino kūrybos principais. Teatre dokumentinė medžiaga suteikia laisvę realybę padaryti žaismingesnę. „Barikadų“ komanda kuria tam tikrą faktų biblioteką, per repeticijas iš jos renkasi atskirus įvykius ir siekia jiems suteikti ne dokumentinio, o emocinio tikslumo. Siekdami atsakyti į išsikeltus klausimus, jaunieji spektaklio kūrėjai ieško savito požiūrio į istoriją ir atskirus jos momentus. Trisdešimtmečiai aktoriai, patys nepatyrę sausio įvykių, bando pavaizduoti tai, ką jautė personažai. Iš pavienių paveikslų sumontuotą spektaklį į vientisą veiksmą jungia pasakotoja ar spektaklio vedėja. Aktoriai vaidina Landsbergį, Prunskienę ir kitus istorinius personažus nesiekdami išorinio panašumo. Be grimo ir kitų papildomų priemonių buvo suvaidintos Vilniaus televizijos bokšto gynėjų, sužeistuosius gydžiusio chirurgo, negalinčios prisišaukti greitosios pagalbos automobilio gimdyvės ir kitos prisiminimų scenos. Spektaklį „pagardino“ garsiai šūkaujami keiksmažodžiai. Po suvaidintos pornografinės scenos pagyvenusios žiūrovės išėjo iš salės, bet jaunų aktorių tai nesuglumino. Jie šūkavo, taškėsi vandeniu, pusnuogiai imitavo muštynių scenas. Scenografija buvo minimali. Scenoje stovėjo pilka širma, ant kurios kartais buvo rodomas kinas, o už jos pasislėpdavo mizanscenose nedalyvaujantys aktoriai. Priešais širmą stovėjo du stalai ir kelios kėdės. Šiuos baldus jaunieji aktoriai išnaudojo neapsikraudami butaforija. Po spektaklio žiūrovai skirstėsi pavargę ir susimąstę.
Madinga rodyti kiną
Festivalio metu anykštėnai pamatė teatro „Atviras ratas“ premjerinį spektaklį „Žmogus nužudęs gulbę“. Jeigu keturiuose festivalio spektakliuose scenoje buvo rodomas filmas ar skaidrės, tai šis spektaklis vaizdavo patį kiną. Spektaklio metu skambėjo galinga muzika iš Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“. Spektaklio režisierius Aidas Giniotis, dailininkė Ramunė Skrebūnaitė, šviesų dailininkas Donatas Pranckėnas, vaizdo ir garso operatorius Eimantas Bareikis sukūrė spektaklį, paremtą tikrais įvykiais, kurie buvo aprašyti Lietuvos laikraščiuose. Tai pasakojimas, kaip Kauno zoologijos sodo sargas nužudė gulbę, nes neva norėjo valgyti. Spektaklio tema apie šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimą, moralės bei vertybių neturėjimą – savotiškas kreipimasis į savo bei kito protą, patirtį ir sąžinę, apmąstant žmogaus gimimo, būties ir mirties sąvokas.
Šis spektaklis išsiskyrė iš kitų savo stilistika. Scenoje buvo imituojamas Čarlio Čaplino laikų nebylusis kinas. Pirmuosiuose kinuose būdavo rodomas nespalvotas filmas, aktoriai vaidindavo be žodžių, o ekrano apačioje būdavo rodomi trumpi užrašai, paaiškinantys, kas ir kodėl vyksta ekrane. Šiame spektaklyje priešais aukštą medinę tvorą, lyg kine, vaidino aktoriai, o virš jų siaurame ekrane rodomi užrašai. Jie sumontuoti iš laikraščių straipsnių pavadinimų, trumpų frazių ir skaitytojų komentarų internete. Minimalistinė scenografija priminė prieš tai buvusį spektaklį. Jauni aktoriai vaidino vyro gyvenimo istoriją nuo gimimo iki tragiško įvykio, kai jis nužudė savo svajonę. Vaidinime be žodžių aiškiai buvo išdėstyta spektaklio esminė tema. Žiūrint atrodė, kad kai kurios vienodos spektaklio scenos be reikalo buvo rodomos tiek daug kartų. Mokyklos ir povestuvinio gyvenimo scenų gal nebūtina kartoti apie dešimt kartų, kad pavaizduotum ilgus metus, praleistus mokykloje, ar penkiolika santuokos metų.
Aktoriai vaidino labai įtaigiai. Pagrindinį herojų vaidino du aktoriai. Vienas vaidino jauną, kitas – seną. Veidrodyje jie pasikeisdavo, bet atrodė, kad vaidina tas pats žmogus. Jie buvo identiškai panašūs ir subtiliai kartojo vienas kito judesius. Visi aktoriai vilkėjo juodus drabužius, dėl to dar labiau supanašėjo. Prisiminus prieš tai rodytą spektaklį „Barikados“, atrodė, kad tie patys žmonės vaidina spektaklio tęsinį. Gal jaunus aktorius panašiais paverčia Lietuvos teatro mokykla, o gal jų amžiaus vertybės. Abiejuose spektakliuose aktoriai buvo vienodo amžiaus, vienodai „ardėsi“ scenoje, taškėsi vandeniu, vaidino muštynes. Net jų pavaizduotos pornografinės scenos buvo vienodos. Prisiminus vasarą Anykščiuose Oskaro Koršunovo teatro laboratorijoje su jaunais aktoriais sukurtą spektaklį ir šiuos du festivalio spektaklius, atrodo, kad visi jauni Lietuvos aktoriai yra vienodi, tarsi klonuoti ir scenoje daro tą patį.
Madingos pasvirusios grindys
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Gentis“ scenografė Laura Luišaitytė sukūrė į žiūrovus pasvirusias grindis. Panašios pasvirusios grindys buvo ir kito spektaklio scenografijoje. Aktoriams reikia turėti specialių įgūdžių vaikščioti ir bėgioti tokiomis grindimis. Manau, tai – auka pirmose parterio eilėse sėdintiems žiūrovams. Pagaminti tokias grindis ir jas vežiotis į gastroles yra papildomos išlaidos. Ar aktoriai kenčia nepatogumus tik tam, kad priekyje sėdintiems žiūrovams rampa neužstotų grindų? O ant grindų ir buvo pagrindinė scenografijos idėja. Senoviniuose atvirukuose raudonų rožių žiedų ovale būdavo įrėminamos žmonių fotografijos. Taip ir šiame spektaklyje – tarp tūkstančių dirbtinių rožių žiedų paliktame apskritime aktoriai būdavo apšviesti lyg nuotraukoje. Idėja aiški. Spalvinis sprendimas – balta, raudona ir ruda spalvos. Visi scenoje esantys daiktai buvo tokios spalvos, lyg parudavusiose nuo laiko nuotraukose.
Režisierius Agnius Jankevičius, inscenizacijos autorius Agnius Jankevičius, šviesų ir vaizdo instaliacijos autorius Vladimiras Šerstabojevas spektaklį „Gentis“ sukūrė pagal Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. Čia, kaip ir „Aukštujų Šimonių likime“ neišvengiama autobiografinių detalių. Spektaklyje vaizduojama, kaip Šimonių šeimos giminės atstovė Rožė vaikšto po kapines ir pasakoja prisiminimus apie savo gentį, giminę. Jos vaizdiniai atgimsta trumpais vaidinimais. Ant uždangų rodomos skaidrės – mirusių žmonių nuotraukos antkapiuose. Rodomas ir grėsmingas valdingos anytos šešėlis, leidžiami dūmai. Vienu metu aktorius kalba vokiškai, o spektaklio vedėja verčia į lietuvių kalbą. Visos šios priemonės įtaigiai perteikia spektaklio nuotaiką.  Vienoje iš mizanscenų pagrindinės herojės Urtės rankose atsiranda šiuolaikinis pliušinis žaislas – margas šuo su iškištu raudonu liežuviu. Gal tai aliuzija į jaunystę ir naivumą, bet šis daiktas scenoje atrodo kaip svetimkūnis. Galbūt buvo galima šuns vaizdavimą išspręsti su scenos priekyje stovinčia kalade, kuri simbolizavo ir motinos kapą, ir ardomą klėtį. O merginos jaunystę pavaizduoti kitomis priemonėmis. Šalia spektaklyje naudotos butaforijos, kurią sudarė daugiausiai neutralių spalvinių tonų sendaikčiai, ryškus pliušinis žaislas atrodė svetimkūnis, daiktas iš kito spektaklio ir kito laikmečio.
Madinga nusirengti
Visuose festivalyje rodytuose spektakliuose matėme iki pusės nusirengusį aktorių vyrą. Režisierės Gabrielės Tumėnaitės pastatytame Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozo Tumo-Vaižganto to paties pavadinimo apysaką iki pusės nusirengė ne tik vyras, bet ir mergina. Scenoje buvo vaizduojamas teatras teatre. Dvi masyvios kolonos imitavo pastato vidų, šalia jų buvo režisieriaus ir asistentės stalelis. Scenos viduryje buvo pastatyta pakyla, ant kurios aktoriai vaidino tylėdami. Jiems būnant ant scenos niekas nekalbėdavo, tik skambėjo kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio sukurta muzika. Tai spektaklis apie jaunystę, meilę, stiprius jausmus.  Meilės trikampyje – seno lietuviško kaimo mergelė Severiutė, mūsų akimis žvelgiant, išdidus nevykėlis jos mylimas Mykoliukas ir šiuolaikinio verslininko atitikmuo – senstelėjęs kaimo tijūnas Rapolas Geišė, savo žodžiais ir vyriškomis glamonėmis suviliojęs jaunutę Severiutę.
Libretą iš lapo skaitė režisierių vaidinantis aktorius. Su savo asistente jiedu kalbėjosi prancūzų kalba. Jų pokalbio niekas neišvertė. Tarpuose tarp vaidinimų ant pakylos ištraukas iš kūrinio „Dėdės ir dėdienės“ skaitė ir aktoriai. Tie monologai buvo tokie ilgi, o vaidybiniai intarpai – trumpučiai. Atrodė, kad kūrinį scenoje perskaitė, o ne suvaidino. Skaitė nenuobodžiai, bet taip ilgai, kad žiūrovai salėje pradėdavo bruzdėti.
„Pavargę nuo nesibaigiančio informacijos srauto, spektaklyje žiūrovai kviečiami pailsinti dvasią. Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg raginimas prisėsti ant suolelio ir iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“, – sako režisierė Gabrielė Tuminaitė.
Lietuvos teatras – pripažintas pasaulyje
Lietuvos teatras diktuoja madas ne tik Europoje, jis yra pripažintas visame pasaulyje. Galime didžiuotis šio meno atstovais. Anykštėnai mėgsta teatrą ir mielai lanko spektaklius. Tarp žiūrovų buvo žmonių, atvykusių ir iš aplinkinių rajonų. Sutikau pažįstamų iš Ukmergės, Rokiškio, Kupiškio. Festivalį aplankė daug uteniškių. Rūmų fojė sutikti Audronė ir Rolandas Girdvainiai iš Utenos sakė, kad jie domisi teatru, dažnai važiuoja pasižiūrėti naujų pastatymų į Vilnių ar Kauną. Čia – arčiau. Sakėsi, kad jie yra nuolatiniai renginių Anykščiuose lankytojai. Mielai atvažiuoja į „Purpurinį vakarą“, pernai buvo spektaklyje, kuriame dainavo korėjietė. Džiaugiasi, kad Anykščiuose vyksta teatrų festivalis ir dėkoja jo organizatoriams.
Organizatoriai išsikėlė nelengvą uždavinį – į festivalį kviesti tik nacionalinės dramaturgijos spektaklius. Jau klasika tapę lietuvių autorių kūriniai įvairiuose teatruose yra statyti ir perstatyti. Spektakliai „Nebylys“, „Trys mylimos“, „Dėdės ir dėdienės“, „Aukštujų Šimonių likimas“ buvo matyti, jų siužetai pažįstami. Šiuolaikinius scenaristus įkvepia istoriniai įvykiai (spektaklis „Barikados“), senieji romansai (spektaklis „Išėjau aš stotin“), kartais net straipsnis laikraštyje (spektaklis „Žmogus nužudęs gulbę“). Temai atskleisti ir emocijoms sustiprinti režisieriai naudoja dūmus, sniegą, kiną, muzikos instrumentus ir kitas priemones. Aktoriai dirba pasitelkdami visus savo sugebėjimus, nuo gilių išgyvenimų iki keiksmažodžių, nusirengimų, akrobatikos pratimų. Scenoje dainuoja, kalba vokiškai ar prancūziškai. Nepaisant to, kai kurie pastatymai supanašėja. Nelengvas uždavinys atrinkti į festivalį spektaklius, kad nebūtų visi vienodi, kaip jaunieji Lietuvos aktoriai.

Žilvinas Pranas Smalskas  

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink