ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugpjūčio 24 d. šeštadienis - 14:42
NAUJIENOS:

2014-11-11. Pasakos baigiasi vestuvėmis

Pa­sa­ka – trum­pas, ne­su­dė­tin­go tu­ri­nio kū­ri­nys su be­veik vi­sa­da ge­ra pa­bai­ga. Ka­dan­gi pa­sa­kos bai­gia­si ge­rai, at­si­ra­do ir po­sa­kių: „Gy­ve­ni­mas kaip pa­sa­ka“, „Čia kaip pa­sa­ko­je“. Pa­sa­kas pri­me­na ir sal­džios me­lod­ra­mos, ku­rio­se la­biau­siai ak­cen­tuo­ja­ma įsi­my­lė­ji­mo fa­zė. To­kių fil­mų daž­niau­sias sce­na­ri­jus: prin­ce­sė įsi­my­li ir, nu­ga­lė­ju­si sun­ku­mus, iš­te­ka už prin­co. Šio­je vie­to­je fil­mas ar pa­sa­ka ir bai­gia­si. Kaip gra­žu. Jaut­res­ni žiū­ro­vai ar skai­ty­to­jai ver­kia. Ko­dėl is­to­ri­ja nu­trau­kia­ma šio­je vie­to­je? Ar ne to­dėl, kad po ves­tu­vių gy­ve­ni­mas ne­bū­na toks gra­žus? Galbūt po ves­tu­vių bai­gia­si pa­sa­kos?

Su­si­ra­siu vy­rą – bū­siu lai­min­ga

Pa­sau­ly­je be­veik vi­si gy­vū­nai tu­ri po­trau­kį prie­šin­gai ly­čiai. Iš­li­ki­mo pa­grin­das yra ins­tink­tas dau­gin­tis. Šis ins­tink­tas val­do ir žmo­nes. Gam­tos taip su­tvar­ky­ta, kad mer­gai­tės tu­ri įgim­tų ge­bė­ji­mų ža­vė­ti, vi­lio­ti, gun­dy­ti. Nuo ma­žens nie­kas mer­gai­čių ne­mo­ko, kaip var­ty­ti akis, pa­pūs­ti lū­pas, kres­tel­ti plau­kus, bet vi­sa tai jos da­ro ins­tink­ty­viai. Ke­tu­rio­lik­me­tė ma­no duk­ra su­si­ra­do aš­tuo­nio­lik­me­tį drau­gą. Ji – pa­sa­ko­je. Ne­ra­mu, kuo baig­sis ta drau­gys­tė, bet vai­kui ne­pa­aiš­kin­si. Mer­gai­tė va­do­vau­ja­si sa­vo nuo­jau­ta, už­slo­pin­ta pa­aug­liš­kų hor­mo­nų. Ją ve­da nevaldoma trau­ka. Nuo ins­tink­tų ne­pa­bėg­si­me. Bet žmo­nių el­ge­sį daž­nai nu­le­mia vi­suo­me­nės tra­di­ci­jos, kul­tū­ra. Vai­kams skai­to­mos pa­sa­kos apie mei­lę per­ša min­tį, kad tik toks ir yra gy­ve­ni­mas.

Lie­tu­vo­je mer­gai­tėms nuo ma­žens skie­pi­ja­ma min­tis, kad iš­te­kė­ti yra gy­ve­ni­mo tiks­las. Esu pa­ste­bė­jęs, kad net tre­jų me­tų mer­gai­tės su lė­lė­mis žai­džia pa­ne­lės ir prin­co ves­tu­ves. Su ta min­ti­mi už­au­gu­sioms mer­gi­noms iš­te­kė­ti tam­pa idė­ja „fix”. Skai­ty­da­mos mei­lės ro­ma­nus ir žiū­rė­da­mos fil­mus apie mei­lę, jos gy­ve­na pa­sa­kų pa­sau­ly­je, ku­rių pa­bai­ga – ves­tu­vės. Lyg bi­jo­da­mos kaž­kur pa­vė­luo­ti, mer­gi­nos sku­ba iš­te­kė­ti už bet ko. Di­de­lę įta­ką da­ro ap­lin­ka: drau­gės jau tu­ri vy­rus, ma­ma, te­tu­lės ir gi­mi­nai­tės vis klau­si­nė­ja to pa­ties, ka­ta­li­kai tvir­ti­na, kad gy­ven­ti ne san­tuo­ko­je – nuo­dė­mė. Mo­te­rims rei­kia di­de­lės stip­ry­bės ne­pul­ti į san­tuo­ką „lyg akis iš­de­gus“. Lie­tu­vo­je yra to­kių mo­te­rų, o stan­dar­tiš­kai gy­ve­nan­tys ir mąs­tan­tys žmo­nės jų ne­su­pran­ta. Bet šian­dien ne apie jas.

Vy­rai ir mo­te­rys tuo­kia­si dėl skir­tin­gų prie­žas­čių

ES sta­tis­ti­kos tar­ny­bos duo­me­nys ro­do, kad dau­giau kaip pu­sė san­tuo­kų mū­sų ša­ly­je su­by­ra. Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je sky­ry­bų skai­čius ne­žy­miai, bet ten­den­cin­gai di­dė­ja. Šią di­na­mi­ką ypač jau­čia sky­ry­bų pa­slau­gas tei­kian­čios įmo­nės. To­kių tei­si­nių agen­tū­rų pas­ta­rai­siais me­tais ran­da­si tar­si gry­bų po lie­taus ir vi­sos jos tu­ri dar­bo. Sky­ry­bos daž­nai kai­nuo­ja dau­giau nei ves­tu­vės ne vien fi­nan­siš­kai, bet ir mo­ra­liš­kai. Sky­ry­bų prie­žas­čių ga­li bū­ti vi­so­kių. Daž­na prie­žas­tis – ne vi­si su­tuok­ti­niai ži­no vie­nas ki­to lū­kes­čius.

Yra toks anek­do­tas, kaip du vie­ni­ši vy­rai po dar­bo nu­ė­jo į ba­rą. Ten jie su­si­ti­ko dvi mer­gi­nas, ku­rios bu­vo drau­gės. Vi­si su­si­pa­ži­no, kar­tu iš­gė­rė. Su­si­da­rė dvi po­ros. Vie­na po­ra iš kar­to nu­va­žia­vo į mie­ga­mą­jį. Ki­ta nu­ė­jo į te­at­rą, po to sė­dė­jo res­to­ra­ne ir žva­kių švie­so­je il­gai kal­bė­jo­si. Nak­tį ir ki­ta po­ra už­si­da­rė mie­ga­ma­ja­me. Re­zul­ta­tas – tas pats, tik skir­tin­gas pro­ce­sas. Ry­tą drau­gės pa­si­kal­bė­jo, kaip pra­ėjo pa­si­ma­ty­mas. Pir­mo­ji pri­pa­ži­no, kad tai bu­vo ei­li­nis bui­ti­nis pa­si­ma­ty­mas. Ant­ro­ji pa­si­gy­rė, ko­kį tu­rė­ju­si ro­man­tiš­ką va­ka­rą. Su ko­kia eu­fo­ri­ja ji pri­si­me­na tą pa­si­ma­ty­mą – kaip pa­sa­ką. Tiedu vy­rai ir­gi su­si­ti­ko dar­be. Pir­ma­sis džiu­giai pa­sa­ko­jo, ko­kią su­ti­ko pa­pras­tą ir kon­kre­čią mer­gi­ną. Sa­kė, kad po dar­bo vėl jai skam­bins. Ant­ra­sis guo­dė­si, kad mer­gi­na jį vi­są va­ka­rą tą­sė po te­at­rus, res­to­ra­nus, sa­vo ple­pa­lais iš­ūžė gal­vą. Sa­kė, kad pa­var­go nuo jos no­rų ir dau­giau ne­skam­bins.

Šis pri­mi­ty­vus pa­vyz­dys iliust­ruo­ja, ko­kie ga­li bū­ti skir­tin­gi žmo­nių lū­kes­čiai. To­kius da­ly­kus ge­riau­sia iš­si­aiš­kin­ti iki ves­tu­vių, kad po jų ne­iš­kil­tų skau­džių nu­si­vy­li­mų. Daž­nai po­ros ma­no, kad ke­li po­mė­gių ar cha­rak­te­rių ne­ati­ti­ki­mai yra per men­ka prie­žas­tis ne­si­tuok­ti. Mo­te­rys, ku­rioms gy­ve­ni­mo tiks­las – ves­tu­vės, nu­mo­ja ran­ka į vi­sus joms ne­pa­tin­kan­čius bū­si­mo vy­ro įpro­čius ir sten­gia­si bū­ti mei­lios, net pa­tai­kau­ja. Vy­rai ti­ki­si, kad po ves­tu­vių mo­te­ris ne­pa­si­keis. Mo­te­rys ti­ki­si, kad po ves­tu­vių pa­keis sa­vo vy­rą. Klysta abu.

Svar­biau­sia gy­ve­ni­mo šven­tė

Jau nuo se­no­vės lie­tu­vių pa­sau­lė­žiū­ro­je ves­tu­vės bu­vo vie­nas pa­grin­di­nių žmo­gaus gy­ve­ni­mo vir­smų. Kad ta svar­biau­sia gy­ve­ni­mo šven­tė bū­tų įsi­min­ti­na ne tik jau­na­ve­džiams, bet ir sve­čiams, šių lai­kų žmo­nės daž­nai per­si­sten­gia. Jau­nie­ji ar­ba jau­na­ve­džių tė­vai ga­li­mai ma­no, kad nuo to pri­klau­sys san­tuo­ki­nio gy­ve­ni­mo ko­ky­bė. Ar tik­rai kuo bran­ges­nės ves­tu­vės, tuo ge­res­nis po­ves­tu­vi­nis gy­ve­ni­mas? Pa­si­žiū­rė­jus į šiais lai­kais ke­lia­mas ves­tu­ves, at­ro­do, kad žmo­nės tuo ti­ki. Daž­nos šei­mos ke­lia puo­tas ne pa­gal iš­ga­les. Fi­nan­si­nių kon­sul­ta­ci­jų įmo­nės „M Ca­pi­tal“ di­rek­to­rius Arnas Markevičius pa­ta­ria įver­tin­ti, kiek kai­nuos ves­tu­vės ir ar ga­li­te sau tai leis­ti. Ko­ją san­tuo­ko­je ga­li pa­kiš­ti ir ves­tu­vių kai­na. Jei­gu žmo­nės ne­adek­va­čiai ją pa­si­skai­čiuo­ja, pa­si­i­ma pa­sko­lų, tada pasitaiko to­kių at­ve­jų, kai net per sky­ry­bas bu­vę su­tuok­ti­niai bū­na ne­ati­da­vę ves­tu­vėms pa­im­tų pa­sko­lų.

Lie­tu­vo­je at­si­ran­da nau­jų ves­tu­vių tra­di­ci­jų. Ves­tu­vių šven­tei rei­kia įvai­rių fir­mų pa­slau­gų, ves­tu­vių pla­nuo­to­jų, baž­ny­čios, ka­rie­tų ar li­mu­zi­nų, bal­tų ba­lan­džių, suk­ne­lių, kos­tiu­mų, pa­kvie­ti­mų at­vi­ru­kų ir daug ki­tų da­ly­kų. Vis­kas at­ro­do la­bai svar­bu. Rei­kia iš­rink­ti ypa­tin­gą šven­tės vie­tą, nu­ma­ty­ti jos de­ko­ra­vi­mą ir pa­ruo­ši­mą, mai­ti­ni­mo or­ga­ni­za­vi­mą, fo­to­gra­fų pa­slau­gas ir be­ga­lę ki­tų da­ly­kų.

At­ei­na ves­tu­vių die­na. Jau­nie­ji jau­di­na­si. Pra­de­da rink­tis sve­čiai, pra­si­de­da iš­kil­mės. Su di­des­niais ar ma­žes­niais ne­sklan­du­mais, at­lie­ka­ma vi­sa nu­ma­ty­ta pro­gra­ma. Puo­ta su vi­so­mis ce­re­mo­ni­jo­mis trun­ka dvi die­nas. Sve­čiai iš­si­skirs­to. Jau­nie­ji lie­ka dvie­se.

Pa­sa­kos pa­bai­ga.

Žil­vi­nas Pra­nas Smals­kas

 

 

 

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink