ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. spalio 20 d. sekmadienis - 15:11
NAUJIENOS:

2015-01-26. Nauji seni pastatai

Anykščių centre atsirado moderniosios architektūros pavyzdys – ženklai Antanui Baranauskui atminti. Šiuos iš surūdijusio metalo lakšto pagamintus statinius suprojektavo jaunosios kartos architektė. Dauguma anykštėnų labai priešiškai sutiko šiuos kūrinius. Ar tai reiškia, kad mes nepasirengę naujovėms? Ar mums gražu tik tai, kas yra sena ir įprasta? Psichologai tvirtina, kad žmonijos evoliucijoje dar nedingo pirmykštės fobijos. Mes į naujoves žiūrime su baime ir nepasitikėjimu. Dažnas pamatęs neįprastą daiktą, ar vertindamas nesuprantamą, nepažįstamą kūrinį sako: „nesąmonė“. Reiškia žmogus nėra tiek sąmoningas, kad priimtų naujoves ar bandytų suprasti nepažįstamą kūrinį. Nuolat gaminti tai ką jau esame matę ir patyrę, tai nėra kūryba. Kūrėjas turi pateikti kažką naujo, netikėto. Taip lavinama visuomenė. Deja, šiuolaikinė visuomenė labiau žavisi senąja kultūra. Ar ne laikas senovę palikti ramybėje?


Piliakalnių kasinėjimas


Šiuolaikinė medicina yra pažengusi tiek, kad ligoniui susirgus jau nereikia prapjauti pilvo ir pasižiūrėti, kas ten yra. Ne devynioliktas amžius. Ligoninėse yra rentgeno, echoskopijos, kompiuterinės tomografijos ir kiti aparatai. Šiuolaikinėje medicinoje vidaus organų tyrimai atliekami iš išorės. Deja šiuolaikinė Lietuvos archeologija tragiškai atsilieka. Ji yra maždaug devynioliktojo amžiaus medicinos išsivystymo lygmenyje. Protingesnėse šalyse neardo piramidžių, norėdami pasižiūrėti kas yra jų viduje. Kodėl mes niokojame savo istorines vertybes – piliakalnius? Juokingas argumentas, kad reikia piliakalnius ištirti, kol jų neiškasinėjo „juodieji“ archeologai ir nepardavė relikvijų. Atrodo kad valstybės apmokami archeologai lenktyniauja su „juodaisiais“, kurie pirmieji išniekins tūkstantmetę istoriją.


Neseniai Anykščių rajone šalia Kavarsko istorikai atrado dar du piliakalnius. Suprantama, dabar puls kasinėti. Atvažiuos tūli zabielos su kastuvais ir švenčiausioje vietoje ims kasti duobes. Kastuvais sumaišys visus kultūrinius sluoksnius. Ką radę susidės į dėžutes ir išsiveš. Už tai gaus pinigų, o turėtų gauti per nagus. Nes šiandieninė Lietuvos archeologija yra nelyg devyniolikto amžiaus medicina. Norėdami pasižiūrėti kas yra piliakalnio viduje, jie turi „prapjauti pilvą“. Primityviai ištirti - reiškia sugadinti. Manau, šiandien pakanka žinoti, kad tai – piliakalniai ir saugoti, o visus tyrimus palikti ateities kartoms. Kai atsiras tobulesnė technika, kurios pagalba žmonės galės pasižiūrėti į žemės gelmes ar ištirti kultūrinių sluoksnių cheminę sudėtį nekasdami duobių, nelyg pirmykščiai vandalai. Lietuvoje piliakalniai stovi tūkstančius metų. Šalia daug metų gyveno žmonės, bet jų nesunaikino. Praėjo karai, praėjo sovietmetis, o piliakalniai tebestovi. Kolchozai jų nenubuldozeriavo. Jie žmogaus nepaliesti gali stovėti dar tūkstančius metų. Nejaugi mūsų karta – patys kvailiausi? Ar būtina primityviai „ištirti“ visus piliakalnius, kad ateities archeologai mus minėtų kaip vandalų kartą?


Medinė pilis


Anykščiuose jau kelinti metai girdisi kalbos, kad ant piliakalnio norima pastatyti medinę pilį. Keisčiausia yra tai, kad statybas ant Vorutos piliakalnio inicijuoja muziejaus vadovybė. Kažin, jei istorinį muziejuje saugomą eksponatą kas nors norėtų šiuolaikiškai papuošti? Muziejininkai greičiausiai neleistų. O kodėl tada patys kėsinasi „papuošti“ visos Lietuvos istorinę vertybę – Vorutos piliakalnį? Jei jau yra toks nenumaldomas noras pastatyti butaforinę pilį ir šalia jos fotografuotis, nelyg Holivudo filmuose, statykime kitoje vietoje. Anykščiuose ir šalia jų yra begalės laukų ir kalvelių. Pačiame mieste žioji apleista smėlio karjero duobė. Ar maža vietos statyboms? Turbūt manoma, kad istorinė vieta privilios minias turistų, kurie pirks brangius bilietus, kad galėtų pasivaikščioti po netikrą pilį. Tada būtų mažesnė blogybė tą medinį „balaganą“ statyti šalia piliakalnio, bet ne ant jo. Galima panaudoti jau užstatytą kolektyvinių sodų teritoriją ant plokštumos tarp griovių, arba kitoje pusėje upelio esančią Elmininkų pievą. 


Tarkime, kad medinė pilis būtų pastatyta. Pagal parengtus eskizus ji turėtų atrodyti panašiai kaip jau stovintis medinis bokštas (imituojanti senovę). Tų laikų statybų technologijos buvo primityvios, tad kopijuojant praeitį nebus išvengta ir to laikmečio statybų netobulumo. Mediniai stogai ir perdengimai nėra sandarūs. Esamu bokštu muziejininkai naudojasi tik vasarą, nes kai lyja arba sninga, drėksta patalpų vidus. Vasarai pasibaigus muziejininkai susirenka savo „žaislus“ ir palieka bokštą tuščią iki kitos vasaros. Taip būtų ir su pilimi. Sniegas gadintų medinius balkonų ir takų perdengimus, ateitų laikas ir jie supūtų. Pagal galiojančius įstatymus statybininkai privalo duoti garantiją penkiems metams. Kas tą pilį vėliau remontuos ir už kokius pinigus? Užtenka kad supūtų vienas balkis ir darbo saugos inspekcija uždraus eksploatuoti visą pastatą. Ką tada reiks daryti, nugriauti ar perstatyti? Kaip atrodys ant piliakalnio krūvos supuvusios medienos? Ar vaizdas bus geresnis nei dabar? Kiek metų tokia pilis nesupūtų galime tik spėlioti. Medinė pilis lyg Gedimino bokštas Vilniuje šimtmečius tikrai nestovės. Ar esame tokie turtingi, kad galėtume statyti „pigius“ daiktus?


Išmintinga Lietuvių tauta turi tokį posakį: „Biednas nes durnas, o durnas nes biednas.“ Turtingi ir protingi žmonės viską apskaičiuoja. Galima maždaug nuspėti, kad iš bene trijų milijonų Lietuvos gyventojų medinės pilies pasižiūrėti atvažiuos ne visi. Tegul nors pusė Lietuvos gyventojų kasmet nupirks kelis eurus kainuojantį bilietą, vis tiek surinktos lėšos niekada neatpirks daugiamilijoninių pilies statybos išlaidų. Jei pilis bus brangi ir sugrius dar neatsipirkusi, kam tada ji reikalinga? 


Net labai solidžiam ir gražiam žmogui uždėjus kvailą kepurę, jo išvaizda sumenks, jis atrodys juokingai. Šitaip pasityčioti iš piliakalnio negalima.  Visa laimė, kad tokio tipo statinių statybų Europos paramos fondai nefinansuoja. O savivaldybei pastatyti pilį be paramos neužtenka lėšų. Šiandien Vorutos piliakalnis be kvailos „kepurės“ atrodo didingai ir žadina vaizduotę. O įsivaizduojamos pilys visada yra gražesnės, nei tikros. 


„A la“ senovė


Jeigu koks dailininkas, pasendinęs savo drobę, ją parduotų kaip istorinį paveikslą, apie tai sužinojęs pirkėjas labai pasipiktintų. Jį apkaltintų klastočių gamyba, apgavystėmis. O kai mūsų kultūroje nuolat pateikiami senovės imitacijos pavyzdžiai, ar tai ne apgavystė?


Anykščiuose labai populiari istorinio šokio trupė. Yra asmenų tiesiog garbinančių tokį meną. Jie tokius šokius nesigėdija vadinti autentiškais. Vis bandoma pavaizduoti kuo senesnius šokius. Sceninis šokis susideda iš trijų dalių: muzikos, kostiumų ir judesio. Žmonės šoko ir tada, kai muzikos užrašyti natomis dar nemokėjo. Senojo šokio tiesiog neįmanoma atkurti. Jeigu muzikos natas galima surasti senesnes, tai jau nėra senųjų muzikos instrumentų, kuriais būtų galima išgauti tokį garsą kaip seniau. Gal galima surasti senųjų kostiumų liekanas, pagal kuriuos pasigaminti panašias kopijas. Bet senovėje judesio niekas neužrašydavo. Todėl šiandieniniai choreografai gali tik nuspėti kaip judėjo senovės šokėjai. O gal jie šoko visai kitaip nei šiandien mes įsivaizduojame? Taigi, kurdami senovę, darome tik grubią jos kopiją. Autentika čia net nekvepia.


Panašiai yra ir su architektūra. Kiekviena žmonijos karta turėjo ir savo architektūrą. Ji kito ir tobulėjo kartu su žmonija. Pradedant ankstyvąja gotika Lietuvoje yra išlikę visų stilių puikių architektūros pavyzdžių. Net sovietmečio architektūra išsiskiria savitu stiliumi. O ką paliks Lietuvos nepriklausomybės metų architektai. Ar mūsų kartos kūrėjai tik kopijavo senovę? Turime kurti savo stilių, o senovę galime užkonservuoti ir išsaugoti. O kaip mes tą senovę išsaugome Anykščiuose?


Šalia cerkvės esančioje dvarvietės teritorijoje remontavome pastatus – kultūros vertybes. Jų medinės sienos buvo tiek supuvusios, kad teko nugriauti visai. Ar tai remontas? Vieną iš „suremontuotų“ senovinių pastatų pastatė karkasinį su vatos užpildu, kitą – iš naujų rąstų ir apkalė lentom. Iš senųjų dalių neliko nieko. Tai ar naujai pastatytą pastatą galime vadinti istoriniu? Pastatėme naujus senus pastatus. Ką mes norime apgauti?


Ruošiamės statyti medinę pilį. Visos medinės pilys supuvo arba sudegė daug anksčiau iki tol kai atsirado fotografija. To meto piešinių ir kitokių pavyzdžių neišliko. Dabar nusipiešėm bet kokį pilies eskizą. Tik ne labai kas tiki, kad Vorutos pilis atrodė būtent šitaip. Ką ruošiamės apgauti? Ar ne patys save? Gal prigalvokime dar juokingesnių imitacijų? Bent palinksminsim Pasaulį.


Šiuolaikinės technologijos leidžia sukurti kompiuterinį pilies vaizdą, kurį lazerių pagalba galime turistams rodyti danguje virš piliakalnio ir nieko neapgaudinėti. Galėtume kurti naujai, o senovę palikti ramybėje.

Žilvinas Pranas Smalskas

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (10)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink