ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugpjūčio 24 d. šeštadienis - 15:31
NAUJIENOS:

2015-04-30. Pamąstymai apie darbininkų šventę

Gegužės 1-ąją dirbantiesiems (taip pat ir visiems kitiems) – laisvadienis. Pagal savo prigimtį žmogus negali gyventi be kažkokios veiklos ar užsiėmimo. Nesvarbu, kokia ji bebūtų. Pati populiariausia veikla – darbas dėl pinigų. Kažin, ar daug kas dirba tik vardan darbo, už dyką? Gal tik menininkai. Bet ir tie taip pasidavė į komerciją, kad, regis, jau kadaise pamiršo, kas iš tikro yra menas. Neturėdamas pinigų, neapmokėsi sąskaitų už komunalines paslaugas, neišleisi vaiko į mokyklą, o jeigu dar, neduok Dieve, susirgsi! Vieša paslaptis, kiek kainuoja nemokamas gydymas. Jeigu darbas yra tik vienas iš būdų pinigams gauti, tuomet logiškiausia būtų apie juos ir kalbėti. Pinigai apskritai labai keistas, netgi, sakyčiau, su mistikos prieskoniu daiktas. Sukiojasi jie tarp mūsų tarsi kažkokia savotiška gyvastis, versdami žmones daryti pačius netikėčiausius dalykus. Argi ne pinigai priverčia jauną gražuolę nelauktai ir netikėtai pamilti į senelius tinkantį, tačiau labai turtingą dieduką (dar neteko girdėti, kad jauna gražuolė būt pamilusi eilinį pensininką)? Dažnai dėl pinigų artimi giminaičiai ima vienas kito neapkęsti. Netgi susimuša, o būna – net nužudo. Juk ne žmogų tūlas lietuvis dažniausiai gerbia, o tik jo pinigus. Jeigu būtų atvirkščiai, mūsų gyvenimas truputį kitaip atrodytų. Tikrai, kas gi gerbs  minimalią algą uždirbantį? Jis kas? Tik šalies uždarbio vidurkį gadinanti persona. Štai vienoje publicistinėje laidoje kažkokia ponia darbdavė, į klausimą, kodėl ji savo darbuotojoms moka tik minimalų atlyginimą, atsakė: „Jeigu ne aš – net ir tiek neturėtumėte.“ „Kažin, – tuomet pagalvojau aš. – Ar toje įmonėje į darbą susirinkęs kolektyvas neprivalo sukalbėti maldelės už ponios geradarės sveikatą bei ilgą gyvenimą? Pasimelsti už jos šeimos narių, giminaičių, jos katino ar šuns gerovę bei klestėjimą?“ 


O ką apie pinigus byloja liaudies išmintis? „Žmoną myli sveiką, o seserį – turtingą.“ „Pinigas tyli, pinigas kalba.“ „Turtingą giminaitį su duona ir druska sutinka, o vargšą – su šluota.“ Matyt, tam, kad taip neatsitiktų, ponams merams ir algas visu tūkstančiu eurų padidino. Davė, taip sakant, dar ir drėbtelėjo. O mano ir ne tik mano nuomone, didžiąją dalį atlyginimo merams turėtų mokėti partijos, kurių statytiniai pastarieji ir yra. Jų dėka – ką partija numatė – bus įgyvendinta (?). Partijos sprendimai – į gyvenimą! Vyresnės kartos atstovams tai turėtų kai ką priminti... Visais laikais išrinktieji dirba šalies ir tautos gerovei, pirmiausiai... pasirūpinę savimi. O kadangi savimi, artimaisiais, giminaičiais, net „devintu nuo kisieliaus vandeniu“ rūpintis tenka nuolat, tai tautos gerovei taip eilė ir neateina. Va, kodėl dauguma ir spraudžiasi kitai kadencijai. Tik dėl šalies gerovės, gal dar suspės. O jūs manėte sunku „šiltutę“ vietą palikti?    


Visi valdininkai labai daug ir labai sunkiai dirba. Palaukit, o kuris Seimo narys, meras ar kitoks išrinktasis pasakytų: „Nė velnio neveikiu ir dar pinigus nemažus už tai gaunu.“ Gal per drąsu būtų teigti, jog jie apskritai nieko neveikia. Į darbo vietą atvažiuoja, mygtuką kartais nuspaudžia, šen ten pasirašo, sugalvoja ką dar apmokestinus ar kokią reformą padarius... Geriau nebereformuotų, nes toms reformoms nei galo, nei krašto nesimato. Kai mes jus rinkome, tikėjomės, jog  dirbsite savam kraštui, bet kad tiek nesąmonių pridarysite – tikrai nemanėme. Apie visus seimūnus negalima taip sakyti, bet kitaip (gana protingai) mąstančiųjų balsai dažniausiai būna neišgirsti.


Iš kur aukštiems valdininkams žinoti, kaip išgyventi, uždirbant vos tris šimtus eurų? Nors tai ne matematinė analizė, tik paprasčiausia aritmetika, bet daugumai susirūpinusių tautos gerove šis dalykas neįkandamas. Gal todėl viena ponia neseniai per televiziją aiškino, neva darbo yra pakankamai, tik žmonės dirbti nenori. „Taigi, –pamaniau tuomet. – O kodėl gi tu, tamstele, nenuėjai už minimalų atlyginimą darbuotis, o savo apkūnią figūrą į ministeriją įspraudei? Gal todėl, kad partija pasiuntė, kelią nušvietė – nurodė?“ Žinoma, jokia partija visų „savų“ į gerai apmokamas vieteles nesusodins. Ir kitų partijų kolegoms ar  nepartiniams darbo duoti reikia, dėl „skaidrumo“...


Yra dar viena būdas užsidirbti. Jeigu esate drąsus ir nesibaiminate su visa šeima atsidurti po tiltu, niekas nedraudžia imtis savo verslo. Tačiau tokiame miestelyje kaip Anykščiai, kur, anot rajono valdžios, gausu turistų ir svečių (?), jau sunkoka būtų išplėtoti nuosavą verslą. Nebent imtumėtės to, ko dar Anykščiuose nėra. Ir ko gi mes čia atvykę pasigendame? Ogi nėra nė vieno būrimo salono. Štai kur niša verslui! Sakysite, nesugebėtumėte? Net neįsivaizduojate, kaip tai paprasta. Svarbiausia – pačiam patikėti, kad jūs viską viską žinote. Antra –  reikia sukurti atitinkamą salono interjerą. Trečia – teks išmokti visokių, ypač paslaptingai skambančių ir plačiai visuomenei nežinomų žodelių bei frazių. Ketvirta –  privalėsite mokėti nutaisyti tam tikrą veido išraišką. O jei neišsipildys jūsų pranašavimai, visuomet galima vėl kaip nors paslaptingai paaiškinti. Neva energetika pažeista, karma nusisuko ar susisuko, žvaigždės nepašvietė, mėnulis nuriedėjo... Kuo absurdiškiau ir nesuprantamiau – tuo labiau jumis patikės. Visuomet turėkite omenyje – žmonės linkę tikėti ne faktais, logika, o ausimis. Tai jau kadai įrodė „būrėjai“ iš Gedimino 53. 


Dideliam už minimumą dirbančiųjų džiaugsmui girdėjau, kad atlyginimus 25 eurais pakels. Tokie pinigai (25 eurai), kaip teigia valdžioje sėdintieji, pamažins atskirtį tarp besikuičiančiųjų „Olimpo papėdėje“ ir sėdinčiųjų jo viršūnėje, apsigaubusių savo pačių didybės rūku. Kartais pagalvoju: „Ar šiandieninė „aukštuomenė“ bent nutuokia,  kokia iš tikrųjų buvo aukštuomenė, kai ji dar buvo?“ Kartais bežiūrint ir besiklausant kai kurių jos atstovų, darosi gėda. O va, besiklausant įstatymų leidėjų debatų, pasijunti, lyg sėdėtum kažkokiame keistame ir kvailame lėlių teatre, kur visi personažai kartoja vieną ir tą pačią repliką. Pakeli galvą ir, rodos, matai, jog už virvučių kažkas jas tampo – kitos lėlės, tik kiek didesnės. Tačiau kas tampo pastarąsias, nebeįžiūrėsi, ji ar jis pradingęs palubės tamsoje. Kai trukęs ketverius metus vaidinimas baigsis, lėles nurinks nuo scenos ir, kai kurias apibarstę naftalinu, sudės į gražiai tautiniais raštais išmargintas skrynias. Kitos pateks į kitą vaidinimą ir naftalino išvengs... Kada nors ateities kartų istorijos vadovėliuose keletui iš jų bus skirta dalis paragrafo, tačiau tik labai mažai dalelei...


Taigi, darbas darbui nelygu, tačiau Tarptautinę darbininkų dieną švenčia visi – ir tie, kurie dirba, ir tie, kurie apsimeta dirbantys, ir tie, kurie darbo neturi ar paprasčiausiai nenori dirbti.

D. Nox

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink