ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugpjūčio 24 d. šeštadienis - 15:43
NAUJIENOS:

2015-07-09. Baudžiavos atgarsiai

Nelabai seniai sutikau  pažįstamą architektą. Buvo piktas kaip širšė, tad pasiūliau užeiti kur nors pasėdėti, išgerti po bokalą alaus ir pasikalbėti.  Labai jau man rūpėjo sužinoti jo rūstybės priežastį. „Pernai vienam bagotam verslininkui padariau namo projektą. Sutarėme dėl atlygio. Tempia, tempia gumą ir aiškina, kad  vis neturi pinigų atsiskaityti. Šiandien vėl užėjau pas jį. Vėl girdžiu tą patį – „neturiu“. Čia jau neištvėriau ir pakėliau balsą. O tas man ramiai aiškina:  „Ar tu kvailas, ar ką? Ar žinai kiek jachta kainuoja, kurią pereitą savaitę pirkau? Iš kur aš tau paimsiu pinigų?“ – vos ne dusdamas iš pykčio porino architektas. 

Ne vienam teko susidurti su panašia situacija –  neapmokėti viršvalandžiai, nekompensuotos atostogų išmokos. Tarsi darbdaviai vadovaujasi paprasta taisykle: „ Jei daug neburnodamas pavaldinys dirba už minimumą – nekelk atlyginimo, jei yra galimybė nesumokėti – nemokėk.“ Gerai, kad dar atlyginimo dydžio nenustato pagal tualetinio popieriaus sunaudojimą tualete. Štai užeina darbdavys ir mato, kad daug sunaudota, reiškia gerai darbininkai gyvena, daug valgo, galima atlyginimus kiek sumažinti.

Šiandien daugelis keliauja po pasaulį, lankosi įvairiose šalyse. Teko ir man pavažinėti. Štai Prahoje aludė pilna žmonių, dvi jaunos padavėjos jau nebespėja suktis. Baro šeimininkas skuba prie staliuko priimti mūsų užsakymo ir po keleto minučių atneša pilnus bokalus. Nuo to įvykio prabėgo gan daug laiko, tačiau Lietuvoje tokį vaizdą vargu ar kur pamatysi. Greičiau atvirkščiai. Užeinu į piceriją.  Dvi merginos triūsia,  ruošiasi prasidėsiančiam pietų metui ir  lankytojų antplūdžiui. Trečioji  netoliese šnekučiuojasi su drauge. Penketą minučių nesulaukęs dėmesio, garsiai prašau meniu. Tik ką ramiai besišnekučiavusi, užrinka ant dirbančių: „Ar nematot, klientas laukia, “ – ir tęsia draugišką pokalbį toliau. Neapsikentęs klausiu: „Ar negalite pati meniu paduoti?“ Nužvelgusi mane paniekinančiu žvilgsniu, išdidžiai paaiškina: „Aš administratorė“.

Įprastas vaizdelis, kai prekybos centre dirba viena ar dvi kasos, o prie jų  nutįsusi didžiausia eilė žmonių. O ar kada matėte, kad į kasą nors ir trumpam  atsisėstų direktorė ar  skyriaus vedėja, jei jau laisvų kasininkių nėra? Garantuoju, kad ne. Į jūsų pastabą, kad daug eilėje laukia žmonių, bus pakviesta  kasininkė, kuri salėje sušilusi tuokart tempia prikrautą padėklą ar krauna į lentyną  prekes.

Baudžiauninko mentalitetas neleidžia daugeliui aukštesnes pareigas užimančiam pačiam atlikti „juodą darbelį“, kad ir mažiausią, jei yra galimybė tai pavesti kitam, arba yra ant ko parėkti. Baudžiava taip įaugusi į jų kraują, kad nors kiek pakilę aukščiau kitų, pasijunta esą visagaliais.  Iš kitos pusės, baudžiauninko kraujas mus verčia nuolankiai kęsti aukščiau sėdinčių patyčias ir panieką. Visas civilizuotas pasaulis  prieš neteisybę protestuoja. Mes, tarsi avinų banda. Štai vienas LR Seimo narys sako: „Žmonės, protestuokite, eikite į gatves“.  Mes tylime. Tiesiog kaip toje Anderseno pasakoje „kaip diedukas padarys – viskas bus gerai“ . Valdžia tuo naudojasi, vis labiau ribodama mūsų teises, priimdama sau naudingus įstatymus. O mes vis tylime.  Kiek dar metų turės praeiti, kad iš mūsų kraujo pasišalintų „tas prakeiktas nuolankumas“?  Kelios kartos turi pasikeisti? Ar iš vis bus ateityje Lietuvoje laisvų žmonių?

Rimas Petravičius

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink