ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. spalio 20 d. sekmadienis - 13:59
NAUJIENOS:

2015-11-26. Laukiame pabėgėlių

Spaudoje netyla diskusijos – priimti ar nepriimti pabėgėlius, pirkti vokiškas haubicas ar nepirkti. Galų gale dar neaišku, į ką reiks šaudyti. Visa tai kelia

nemaža rūpesčių ir mūsų brolijai. Svarbiausia,  kad mes turime nuspręsti, kuo galime prisidėti prie tautos ir visos Lietuvos klestėjimo.

– Be reikalo tų juodukų kai kurie baidosi. Sako, tarp jų labai simpatiškų vyrų yra,  – atsiduso Linutė. – Va, atvažiuotų, tai priimtume į broliją. Aš, kurį dailesnį, lietuviškai mokinčiau.

– Na taip, – neužmirškite, jie ne tokie elgetos, kaip  vietiniai minimumistai.  Na tie, kurie minimumą uždirba, –
paaiškino Elvyra, pastebėjusi, kad ne visi suprato tokį gražų lietuvišką naujadarą. – Kiekvienas atbėgėlis vertas dviejų minimumistų.

– Ir alaus, ko gero,  mums dvigubai pastatytų, – iš džiaugsmo trynė rankas Leonas.

– Na jau ne, - užprotestavo Alyzas. – O kur juos apgyvendinsim? O kokį darbą duosim? Jie gi dykumoj gyvena, asfalto nematę. Net su šluota nežinos, ką reikia daryti.

– Galėčiau vieną priimti, – kukliai nuleidus akis pasisiūlė Linutė.- Na ir dar yra draugių, kurios parodytų gerą dūšią ir priglaustų nelaimėlius.

– Jūs save vadinate dorais katalikais, bet į bažnyčią tik per Velykas ir Kalėdas nueinat. Ar žinot, kad jie meldžiasi kelis kart per dieną? Jiems reikės mečetę pastatyti, – prognozavo ateitį Alyzas.

– Kam statyti? Yra senos katilinės kaminas, – rado išeitį Leonas. – Tik laiptelius padarysim, kad mulas galėtų užlipti ir rėkauti.

– Mulas tai nešulinis gyvulys,  o mula – tai tas, kuris užlipęs ant minareto rėkia,  –kantriai aiškino Alyzas.
Man ši mintis visai nepatiko:

– Tai kiekvieną rytą saulei tekant ir rėkaus? Pamiegoti nebegalėsiu ramiai. Kas iš jūsų nori saulei tekant keltis?

Visi nuleidę akis gurkšnojo alų. Aišku, kas norės taip anksti keltis, jei parduotuvė dar uždaryta.

– Va, mano anūkas laukuos šernus baido. Tokią patranką turi. Tik bum  bum - šaudo kaip tikra. Gal seniūnas mums tokią įtaisytų? Visi bijotų ir niekas neatvažiuotų, – įsiterpė iki tol tylėjęs senolis.

–Tau, Vaciau, kaip prie sovietų vis norisi, kad tavim kas pasirūpintų. Nebe tie laikai. Štai Lietuva pati nuo priešų ginsis. Du procentus BVP valdžia  skirs karo reikmėms. O tu – „seniūnas pasirūpins“, –  pyktelėjo Alyzas.

–Vaciau, jei bent du procentus nuo pensijos skirtum gynybai – gyventum saugiai. Už tuos tris eurus nusipirk žirnių. Drūčiai privalgyk. Kai priešai įsiverš trobon, tu jiems  tada ir driokstelk... - juokėsi Leonas.

Visi šypsojosi. Tačiau ateitis skendėjo alaus putoje ir norint, kad kas nors išaiškėtų, reikėjo bokalus ištuštinti. Galvoje sukosi per TV girdėtos ir  spaudoje skaitytos mintys apie nepaprastą naudą, kurią Lietuva patirs, priėmusi kuo daugiau pabėgėlių. Ir staiga mano galvoje nušvytimas:

–  Grįžkime prie ūkio, auginkime kiaules. Atbėgs pabėgėliai, o čia valgyt nėra ko – vien kiauliena. Apsisuks ir išbėgs. Ir svetimų nebus, ir kaimas atsigaus. Taip sakant, bus ir vilkas sotus, ir avys sveikos.

Visi nušvito, pripildė bokalus ir paskubėjo pakelti už puikią mintį. Tik Linutė, nusisukusi tyliai nubraukė ašarą...

Vladas RIMKEVIČIUS

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink