ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. spalio 20 d. sekmadienis - 14:24
NAUJIENOS:

2016-06-02. Skubantis tapytojas paveikslus štampuoja

Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija 16“, skirtą Vietos bendruomenių metams. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono bendruomenės kūrybą. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai. Šiais metais surengta ketvirtoji parodų ciklo „Gatvės galerija 16“ paroda, joje eksponuojami dailininko – pedagogo Arūno Vilkončiaus tapybos darbai.

Menininkas žinomas kaip tapytojas, dirbantis savita štampavimo technika.  Parodose dalyvauja nuo 1978 metų: surengtos septynios  personalinės parodos (Anykščiai, Kavarskas, Svėdasai); apie 20 grupinių parodų Lietuvoje (Anykščiai, Utena, Visaginas, Dusetos, Rokiškis, Vilnius, Alytus); 3 grupinės parodos užsienyje (Latvija – Madona ir Vestiena, Vokietijoje  Štainfurtas).

Parodos  surengimo proga spausdiname tapytojo Arūno Vilkončiaus pasakojimą apie save.

Man Anykščiai – gimtinė


Gimiau Ukmergėje, nes tuo metu ten gyveno mano tėvai. Kai man buvo vos metukai, visa šeima persikėlė į Anykščius. Čia ir užaugau. Ukmergės neatsimenu. Man Anykščiai – gimtinė. Mano motina dirbo chemijos ir biologijos mokytoja. Tėtis norėjo būti dailininku.  Jis jaunystėje buvo įstojęs į Dailės institutą ir į miškininkystę. Tuo metu studijuoti dvejuose institutuose neleisdavo. Kai valdžia liepė rinktis, tėtis pasirinko labiau žemišką specialybę – miškus. Mano sesuo į meną nelinko, o mane nuo mažens orientavo į dailę, gal kad įgyvendinčiau tėčio neišsipildžiusias svajones. Man mokantis Jono Biliūno vidurinėje mokykloje piešimas sekėsi labai gerai. Buvau geriausias piešėjas klasėje. Lankiau dailės būrelį, kuriam vadovavo mokytoja Stasė Judickienė. Pas ją daug išmokau. Nuo penktos klasės mūsų piešimo mokytoju buvo profesionalus dailininkas Jaronimas Chmieliauskas. Jis man buvo ne tik mokytojas, bet ir didelis autoritetas.  Baigus J. Biliūno vidurinę mokyklą ir išvažiavus studijuoti į Šiaulius, mūsų keliai vėl susipynė.

Diplominis darbas – „Dailininko portretas”

Po vidurinės mokyklos baigimo, stojau į tuometinį Dailės institutą. Norinčių ten studijuoti buvo labai daug, o priimdavo vos kelis. Jokių pažinčių neturėjau, buvau berniokas iš provincijos. Neįstojau. Tuo metu mano sesuo studijavo filologiją Šiaulių pedagoginiam institute. Ji man pasiūlė stoti ten į dailės pedagogo specialybę, nes ten dėstytojai buvo profesionalūs dailininkai ir studentus labai gerai paruošdavo. Nuvažiavau ir įstojau. Jau studijuodamas sužinojau, kad čia rektoriumi dirba mano buvęs piešimo mokytojas Jaronimas Chmieliauskas. Žavėjausi jo tapyba. Baigdamas institutą, diplominiu darbu pasirinkau nutapyti jo portretą. Darbas pavyko, gavau diplomą.

Dirbti – į kaimo mokyklą

Kad nepaimtų į sovietinę kariuomenę, vienintelis kelias buvo dirbti kaime mokytoju. Aš taip ir padariau. Įsidarbinau netoli namų,  Anykščių rajone, Kurklių vidurinėje mokykloje dailės ir darbų mokytoju. Tekdavo važinėti į darbą autobusu. Savo automobilio neturėjau. Žiemą su tamsa išvažiuodavau ir su tamsa grįždavau. Kūrybai laiko nelikdavo. Ten dirbdamas vis galvojau susirasti darbą Anykščiuose. Tik po šešiolikos metų darbo Kurkliuose, pagaliau gavau darbą buvusioje savo mokykloje. Dvejus metus buvau Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos piešimo mokytojas. Čia sukūriau šios mokyklos interjero simbolius, įamžinusius Jono Biliūno atminimą - rašytojo portretą ir vitražą.

Gamybinio mokymo kombinato vadovas

1982 m. Anykščiuose įsteigus Tarpmokyklinį gamybinio mokymo kombinatą, aš buvau paskirtas jo direktoriumi. Tuo metu Anykščiuose turėjome du pastatus  J.Biliūno gatvėje: Nr.53 ir Nr.55. Visiems moksleiviams buvo privalomas darbinis mokymas. Vieną dieną visi miesto moksleiviai neidavo į pamokas, bet ateidavo į mūsų kombinato gamybinius būrelius. Kombinate veikė apie dvidešimt būrelių berniukams ir mergaitėms: siuvimo, mezgimo, kulinarijos, daržininkystės, rankdarbių, radijotechnikos, aviamodeliavimo, motociklistų, automobilistų ir dar kitų būrelių, kurių visų jau ir nepamenu.  Laikui bėgant šis kombinatas buvo pertvarkytas, būreliai tapo mokami. Išliko tik du reikalingiausi – siuvėjų ir autovairuotojų. Po kiek laiko vieną pastatą iš mūsų „atėmė” Anykščių regioninis parkas. Pasikeitė įstaigos pavadinimas. Tuo metu veikusiuose Technikos ir kūrybos namuose atsidarė dailės studija, pamažu gamybinio mokymo neliko. Čia dirbdamas išplėčiau vaizduojamojo meno dirbtuves, įkūriau kraštotyros muziejų ir buities daiktų evoliucijos ekspozicijas, suteikdamas Anykščių mokiniams daugiau galimybių lavintis vaizduojamojo meno srityse. Po kiek laiko vėl keitėsi pavadinimas. Nuo 1993 m. esu Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos direktorius, kompozicijos mokytojas. Anykščių menų inkubatorius iš mūsų „atėmė” ir antrąjį pastatą. Mūsų įstaiga buvo iškraustyta į Muzikos mokyklos rūsį. Gal valdžia manė, kad pamažu abi mokyklos susilies į vieną? Bet mes įsistiklinome garažų vartus ir rūsyje įsirengę klases. Bene dešimt metų dirbome atskirai. Mokykloje dėstomi dalykai: piešimas, tapyba, skulptūra, kompozicija, dailėtyra. Jau vieną mokslo metų sezoną dirbame naujose patalpose. Šį kartą Dailės mokyklai pritaikyta dalis vaikų darželio patalpų. Tačiau keli tūkstančiai mano surinktų liaudies meno pavyzdžių ir kitokių sendaikčių liko Muzikos mokyklos rūsyje. Vien lempinių radijo aparatų kolekcija, apie 100 vienetų, dar liko senose patalpose. Kol kas iš ten nevaro…

Laiko trūkumas skatina naujoves

Kai pabėgau iš kaimo, dirbdamas Anykščiuose ėmiau daugiau tapyti. Pakilimas buvo 2000 metais, kai Dusetų dailės galerija pakvietė dalyvauti jų parodose. Nuo to laiko jau bene 10 metų dalyvauju jų rengiamose Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų parodose, kas antrus metus vykstančioje parodoje „Žirgas dailėje” ir kitose. Piešiu kartais namuose, kartais darbe. Bet tapybai vis nėra tiek laiko, kad galėčiau netrukdomas kurti. Norėdamas paspartinti darbą, pasigaminu įvairių štampų, volelių, kuriais užnešu dažus ant drobės. Taip vietoje vieno potėpio teptuku, užnešu iš karto kelias linijas. Taupydamas laiką, atradau naują savitą tapybos stilių štampavimo būdu. Šis stilius atkreipė ir meno žinovų dėmesį. 2009 metais Utenoje vyko apskrities dailininkų darbų paroda, kurioje eksponavau savo štampavimo būdu nutapytus paveikslus. Toje parodoje pastebėję mano darbelius, meno žinovai surengė parodas savo galerijose Vilniuje, Latvijoje, Vokietijoje. Mano štampavimo technika sukurtais paveikslais iliustruota knygelė ir kompaktinė plokštelė  „Anykščių šilelis”. Šiuo metu Anykščiuose vyksta net dvi mano personalinės parodos: Dailės mokykloje ir „Gatvės galerijoje”. Abiejose parodose iškabinau savo tapybos štampavimo būdu pavyzdžius.  Man šis naujasis tapymo stilius labai paspartina darbą. Manau, kad mūsų vis skubančioje visuomenėje atsiras šio stiliaus sekėjų.

Žilvinas Pranas Smalskas

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink