ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugpjūčio 24 d. šeštadienis - 15:51
NAUJIENOS:

2014-01-16. Laisvės gynėjų dieną

Anykščiuose vyksta minėjimas prie paminklo Laisvei. Kaip aiškina laisvoji enciklopedija Vikipedija, laisvė yra subjekto galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti. Gyvename laisvoje Lietuvoje, bet ar jaučiamės laisvai? Daugumą varžo įvairūs įsipareigojimai, įpročiai, rutina: darbas–namai–darbas. Pasielgti kaip nori ar staiga pakeisti savo gyvenimą gali tik retas iš mūsų. Prisimenu 1991 metų sausio mėnesio įvykius. Tuomet jaučiausi laisvas. Buvau grąžinęs sovietinį karinį bilietą, sukūręs savo įmonę, su savo šeima gyvenau nuosavame name. Pats sprendžiau, kaip man elgtis, ką veikti. Buvau laisvas laisvos Lietuvos pilietis. Tuo džiaugiausi ir didžiavausi. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo politiniai įvykiai kito labai greitai. Kai kam gal buvo baisu ir nesaugu. Man buvo labai įdomu. Supratau, kad vyksta istoriniai pokyčiai.


Tuomet pasitikėjome Lietuvos žiniasklaida


Visos Sovietų sąjungos respublikos, visas pasaulis nustebo: Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Sovietų sąjungos valdžia bandė mus gąsdinti, kūrė planus kaip nepaleisti Lietuvos iš savo „tautų kalėjimo”. Sovietai to meto įvykius vaizdavo kaip jiems patogiau. Tuomet visi pasitikėjome Lietuvos žiniasklaida. Namuose ir darbe nuolat buvo įjungti radijo imtuvai. Sekėme televizijos laidas, godžiai skaitėme laikraščius. 


Suprasdami, kad masinės informacijos priemonės kelia tautos dvasią, Lietuvos priešai bandė sunaikinti nepriklausomą spaudą. Sausio 12 dieną sovietų kareiviai užėmė Spaudos rūmus, kur tuomet buvo įsikūrusios Lietuvos dienraščių redakcijos. Tada trylikos laikraščių redakcijos leido bendrą laikraštį „Laisva Lietuva”. Pabandykime įsivaizduoti ar šiandien nors keli laikraščiai galėtų dirbti bendrai? Turbūt ne. Ar jie laisvi spręsti? Redakcijos susipriešinę ir susvetimėję. Nežinia, kas turėtų įvykti, kad šiandien 13 laikraščių dirbtų bendrai? Jei turi įvykti taip, kaip tada, tai geriau tegul neįvyksta. 


Naktį iš sausio 12 į 13 dieną TSRS kareiviai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos pastatus. Paskutinį televizijos reportažą žiūrėjau namuose. Prisimenu, kaip televizijos diktorė Eglė Bučelytė drebančiu balsu kalbėjo į eterį, kad jau eina kareiviai. Ekrane parodė, kaip specialios parengties smogikai ginkluoti eina televizijos pastato koridoriais, spardo duris. Staiga eteris nutrūko. Užgulė tyla ir slegianti nežinia.


Reikia kažką daryti


Tą naktį nemiegojau. Vis galvojau, kad dabar, kai žiniasklaida „užčiaupta”, sovietai siųs karius šturmuoti Parlamento pastato, o viso pasaulio visuomenei apie įvykius pateiks savo versiją.


Kada rusakalbių minia, sukurstyta „Jedinstvo”, šurmuliavo prie Parlamento, aš nevažiavau. Maniau, ne mano darbas su bobom stumdytis ir koliotis, tą puikiai gali atlikti patriotiškai nusiteikę Lietuvos senjorai. Bet tada, kai kareiviai demonstravo jėgą prieš beginklius Lietuvos inteligentus, negalėjau nevažiuoti. Teks jiems grumtis su sau lygiais. Tuomet buvau stiprus ir drąsus trisdešimties metų vyras. Buvau tarnavęs sovietinėj armijoj, daug žinojau apie ten naudojamą grubią jėgą. Kažkada buvau vienas iš jų, dabar stosiu prieš.


Ryte apsirengiau šiltais, bet laisvais rūbais, kad nevaržytų judesių. Apsiaviau neslidžiais turistiniais batais, pasiėmiau odines pirštines, kepurę. Žmona pamatė ir sunerimo – kur ruošiesi? Atsakiau, kad važiuoju į Vilnių. Prasidėjo ašaros ir atkalbinėjimai. Neišdyla iš atminties dramatiška scena, kai žmona apsikabinusi kaklą, vienas vaikas tvirtai prisispaudęs prie vienos  kojos, kitas prie kitos ir visi garsiai verkia. Bet jei aš nevažiuosiu, tai gal niekas ir nenuvažiuos. Reikėjo veikti tada, nes tokio šanso Lietuvai galėjo tekti laukti vėl 60 metų. Blogiausiu atveju šeima išgyvens ir be manęs. Žmona jauna ir protinga. Vaikai užaugs. Ir aš be tėvo užaugau.


Tikslas – pasiekti Vilnių ir Parlamentą


Girdėjau, per garsiakalbius kvietė anykštėnus rinktis po pietų į miesto centrą, iš ten autobusais visi organizuotai važiuos ginti Parlamento. Pamaniau, kad tuos kvietimus girdi ir sovietų saugumiečiai. Gali pranešti, kada važiuoja gynėjų autobusai. Kareiviai pastatys šarvuočius ant kelio kokių dešimt kilometrų nuo Vilniaus ir nieko neleis įvažiuoti. Turėjau kaip nors prasmukti į Vilnių. Ryte Anykščių autobusų stotyje nusipirkau bilietą ir išvažiavau maršrutiniu autobusu. Iš namų buvau pasiėmęs studento neakivaizdininko pažymėjimą. Važiuodamas apgalvojau savo veiksmus. Jei klaus ko važiuoju, sakysiu kad į institutą. Vilnių pasiekiau be trukdžių. Dabar reikėjo pasiekti Parlamentą. Nežinojau, ar nėra karinio patrulio, norėjau kad nesulaikytų. Jei apieškotų, ginklų neturėjau. Į stotį nevažiavau, išlipau anksčiau. Į troleibusą nesėdau, ėjau pėsčias žiūrėdamas toli į priekį. Maniau, jei pamatysiu kareivius, draudžiančius praeiti, bėgsiu kiemais. Kadaise Vilniuje baigiau technikumą, tai senamiesčio kiemus neblogai pažinojau. Niekas nestabdė, atėjau iki Parlamento aikštės. Tikslą pasiekiau. Dabar reikėjo apsiginkluoti. Užėjau į netoliese esančią ūkinių prekių parduotuvę paieškoti man tinkančių daiktų.  Nusipirkau didelį apvalų prožektoriaus elementą įsidėti į delną. Jei reikės stipriai smūgiuoti kumščiu, kad nelūžtų plaštakos ar pirštų kaulai. Dar nusipirkau atsuktuvą. Juo bakstelėjus į raumenį, priešui skausmas sutrauktų koją.


Aikštėje – įtartina ramybė 


Aplink Parlamentą daug žmonių. Dauguma būriuojasi prieš pagrindinį įėjimą. Kas prie lauželių, kas šiaip lūkuriuoja. Vaikščiojau aplinkui ir apžiūrinėjau įtvirtinimus. Aikštės prieigos užbarikaduotos gelžbetoniu. Prospektas buvo užstatytas pamatinių blokų rietuve, paliekant tik siaurus praėjimus. Juose patogiausia būtų stabdyti puolančius kareivius. Gynėjų miniai reiktų juos suspausti iš visų pusių. Jeigu bus ankšta, kaip miesto autobuse, kareiviai negalės laisvai manevruoti, kilnoti rankų, šaudyti. Tada galima grumtis, atimti ginklą, parversti ar kitaip sutrukdyti puolimui. Tik nežinia, iš kurios pusės puls. Gali atsiųsti žvalgų ir surasti silpniausią vietą įtvirtinimuose. Ieškojau ir aš. Pastate priešais pagrindinį Parlamento pastato fasadą pamačiau neužtvertą arką į kiemą. Perėjau tą gyvenamųjų namų kiemą. Išėjau į kitą gatvę. Visa gatvė pristatyta žvyro prikrautų „Maz“ sunkvežimių su priekabom. Tai menka kliūtis tankams, bet vis kliuvinys. Tarp sunkvežimių paliktas tarpas gyventojams įvažiuoti į namus. Tuo tarpu ir gali pasinaudoti puolantys. Grįžau prie Parlamento pastato. Padaužiau į duris, pakviečiau apsaugą. 


Išėjo pusamžis inteligentiško veido vyriškis. Paklausė, kas esu. Prisistačiau, pasakiau, kad radau įtvirtinimuose silpną vietą. Parlamento gynėjas ėjo paskui mane. Parodžiau jam tą pravažiavimą. Pasakiau, kad tuos vamzdelius, kurie daugiabučių kiemuose stovi kilimams purtyti, tankas ar šarvuotis nulenks kaip virtus makaronus. O pravažiavęs pro arką galės šaudyti tiesiai į ginamo pastato pagrindinį įėjimą. Manęs paklausė. Greitai sunkvežimis su žvyru jau buvo užstatytas ant įvažiavimo į kiemą. Su tuo vyriškiu persimetėme keliais žodžiais, žvilgsniais, vienas kitą tirdami. Jis buvo už mane žemesnis ir vyresnis, skvarbių akių, tvirto sudėjimo žmogus. Plačius jo pečius dengė brezentinis švarkas. Laikysena ir stotas rodė, kad jis buvęs sportininkas ar kariškis. Kalbėjo švaria lietuvių kalba, gal su dzūkiškos tarmės priegaida. Jo ramus kimus balsas kėlė pasitikėjimą. Man pasiūlė prisidėti prie gynėjų pastato viduje. Atsakiau, kad būdamas išorėje aš padarysiu daugiau. Jis mane suprato, pritariamai linktelėjo ir grįžo į vidų.


Įsiminė ryžtingi žmonių veidai


Laikas ėjo lėtai. Aikštėje susirinkę žmonės kalbėjosi pusbalsiu, lyg bijodami pažadinti kažką miegantį. Grupelės buvo sudarytos regioniniu pagrindu. Kurie kartu atvažiavę, tie kartu ir būriavosi. Nė vienam veide neįžvelgiau baimės ar panikos. Žmonės laukė puolimo, bet atrodė, kad visai nesijaudino. Tokios drąsios armijos galėtų pavydėti bet koks karvedys. Gynėjų dauguma buvo ne jauni žmonės. Vaikščiojau nuo grupės prie grupės, apžiūrinėdamas savo armiją. Jaunų, panašių į kareivius vyrų buvo vienas kitas ir tie gal sovietų saugumiečiai. Už laisvę kariauti susirinko inteligentai, daug moterų, senų žmonių. Galvojau, ar jie įsivaizduoja, kad tankai gali šaudyti ir iš kitos pusės upės, kad pėstininkai ateis tik tada, kai iš pastato bus likus krūva rūkstančių plytų, o aikštėje iki kelių kraujo. Pastatą gali susprogdinti ir iš oro. Tokiu atveju visiems gynėjams reiktų organizuotai manevruoti: pasislėpti nuo sprogimų už gretimų namų ir greitai grįžti užtverti kelio desantininkams. Niekas jokių manevrų neplanavo, tiesiog laukė. Matėsi, kad žmonės net nesiruošia trauktis. 


Pradėjo temti. Aikštėje kažkas mane pavaišino arbata ir pasakė, kad mūsų žmonės stebi priešų kareivines ir praneša, kad ten ramu. Žinojau, kad naktį, kai aplink tylu, tankų kolonos garsas girdėsis iš tolo. Nuėjau pasižiūrėti į Konarskio gatvę, prie Radijo ir televizijos pastato. Praėjusią naktį čia siautė sovietų smogikai. Sienose matėsi kulkų žymės, keli langai išdaužyti. Prie metalinių vartų į teritoriją stovėjo kareivis sargyboje. Ant peties karabinas, ne sutrumpintas automatas, reiškia ne specialiųjų pajėgų karys. Gatvės žibinto šviesoje matėsi, kad jaunas vaikinas. Vykdė įsakymą. Kažin, ar tas žioplys suprato, ką jis čia darė? Svetimoj šaly stovėjo naktį prie geležinių vartų ir sekė mane žvilgsniu. Ėjau šaligatviu kita puse gatvės. Tyloje skambėjo mano žingsniai, lyg to kareivio širdies dūžiai. Žinojau, kad jis manęs bijo. Aš šiam jaunuoliui neapykantos nejaučiau. Kalti tie seni vilkai, kurie davė įsakymus. Yra posakis: „Du avinai lengvai užmuštų vieną vilką, jeigu jie nebūtų avinai”.


Pasivaikščiojau po naktinį Vilnių. Tylu. Miestas miega. Grįžau prie Parlamento. Prašvito. Aikštėje susitikau pažįstamų žmonių iš savo tėviškės Elektrėnų. Buvo atvažiavęs mano klasės draugas, pažįstamas dailininkas iš to paties namo, kuriame užaugau. Susitikau ir savo pusbrolį iš Kauno. Jie su kurso draugais greta stovinčiame bibliotekos pastate buvo įsirengę kažkokį studentų koordinavimo štabą, į kurį perduodavo žinias iš miesto. Pusbrolis pasiūlė mums kartu nusifotografuoti prie Parlamento pastato. Atsakiau, kad mus saugumiečiai jau nufotografavo. Tada juokėmės. Diena buvo panaši kaip šiandien.


Šiandien vaikštau Anykščių centre aplink paminklą Laisvei. Vyksta minėjimas. Niekas nesijuokia. Nesijuokiu ir aš. Matyt, tada buvau laisvesnis…
 
Žilvinas Pranas Smalskas

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (1)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink