ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugpjūčio 24 d. šeštadienis - 14:05
NAUJIENOS:

2016-11-10. Identiteto paieškos Aukštaitijos dailėje. „Karšto taško” tema

Apžvalginės Aukštaitijos regiono profesionalių dailininkų kūrybos parodos Panevėžyje rengiamos jau ne vieną dešimtmetį. Tad ir šį rudenį, saulėtą spalio 26-osios popietę, plačiai savo duris atvėrusi Panevėžio miesto Dailės galerija maloniai pakvietė panevėžiečius ir visus miesto svečius į eilinį didžiausio Lietuvos etnografinio regiono – Aukštaitijos  menininkų parodos „Aukštaitijos dailė 2016. Karštas taškas” atidarymą.

Subūrus Aukštaitijos regiono dailininkus - profesionalus į vieną komandą ir jų darbus eksponuojant greta, plačioji visuomenė turėjo puikią progą ne tik iš arčiau susipažinti su įvairių autorių kūryba, bet ir, pasilypėjus ant įspūdingų centrinių galerijos laiptų, žvilgtelti į visą šią spalvingą menų puokštę iš „paukščio skrydžio” taško: pasilepinti skirtingais žanrais ir įvairia technika, paieškoti „aukštaitiškų” bendrybių ir individualių skirtumų, įžvelgti naujas meno tendencijas ir madas, pamąstyti, į ką orientuojasi ne tik atskiras individas bet ir visa Aukštaitijos dailė apskritai.

Tokie solidūs meniniai renginiai Panevėžyje organizuojami kartą į du metus.  Pasak „Aukštaitijos dailės” projektų idėjos autorės Jolantos Lebednykienės, „jie atspindi identiteto paieškų poreikį vis labiau globalėjančio pasaulio apsupty”. Pasaulio, kuris,  pasitelkus modernių technologijų gausą,  neišpasakytai greitai „priartėjo” prie mūsų ir atgręžė savo tikrąjį, karų ir ekologinių katastrofų randais nusėtą, veidą. Atrodytų, kad menų kūrėjams atsivėrė rojaus vartai: jie dabar gali plačiai semtis įkvėpimo iš pačių atokiausių pasaulio vietų, skirtingų kūrybinių versmių ir tapti „dar originalesniais” nei iki šiol. Tik yra vienas bet: kuo didesnis pasirinkimas, tuo labiau visi renkasi tą patį. Sunku vienareikšmiškai paaiškinti kodėl ir iš kur atsirado tokia tendencija, kas įtakojo, kad  šiuolaikinis menas net prestižiniuose pasaulio menų salonuose taip supanašėjo. Komercinės kultūros triumfas, kai viskas matuojama perku - parduodu mastais pirkėjo -užsakovo norams tenkinti? Ar elementarus nebemokėjimas išsirinkti?

Ne paslaptis, kad ir mane į šią menų mugę atvedė identiteto paieškos. Juolab, kad ir pasirinkta parodos  tema  – „Karštas taškas” – tokia populiari užsieniuose, galiausiai ir mūsų menininkams „leido” išsisakyti visais jiems rūpimais klausimais. 

Labai džiugu, kad iš 54-ių dalyvaujančių šiame renginyje Aukštaitijos menininkų Anykščių kraštui šiais metais atstovavo Anykščiuose gyvenantis ir kuriantis dailininkas Tomas Jurkėnas.

Su jo ganėtinai savita kūryba anykštėnai jau turėjo progos susipažinti ankstesnėse parodose Anykščių kultūros centre ir Koplyčioje. Tipiškus, tik šiam menininkui būdingus stiliaus bruožus – dėmesį antropologinei formai, išbaigtumą, priemonių asketizmą, jokio tuščiažodžiavimo, metaforas, suponuojančias daugiasluoksnę prasmių faktūrą, buvo galima atpažinti ir jo naujame trijų dalių portrete. Jį autorius sukūrė specialiai šiam renginiui. Išties iškalbingas ir ganėtinai solidus darbas, puikiai įsikomponavęs parodos erdvėje tiek prasmės, tiek techninio sumanymo atžvilgiu, pritraukė lankytojų dėmesį jau pirmą parodos atidarymo dieną. 

„Ar „Karšto taško” tema nepasirodė kaip „kolektyvinis spaudimas”? – užklausiau autoriaus. – Juk ir ankščiau, dar tarybiniais laikais, dailininkai labai nemėgo „primestų” temų, konkrečiau suformuluotų „lozunginų” frazių ir bandydavo „pergudrauti valdžią”,  pasinerdami į taip vadinamą „lietuviškąjį subjektyvizmą”, arba išsisukdavo iš situacijos bent jau prisidengę folkloro simbolika. Juolab, kad ir šioje parodoje tiesioginę potekstę siūlančios „Karšto taško” temos ir jos variacijų baidėsi didžioji dalis menininkų, perstumdydami tuos „taškus” į subjektyvių pojūčių erdvę,  griežtai atsiribojant nuo visų Sirijos štampų. Gal tos  katastrofos taip tiesiogiai mūsų ir neliečia?  Juk bombos į kaimynų daržus dar nekrenta? Kam ankščiau laiko pradėti panikuoti ir kurti siaubo scenarijus?”

„Iš tiesų, smarkiai veikia, tarkim, Sirijos įvykiai ar Ukrainos sunki padėtis,- gyvai į pokalbį įsijungia Tomas. –
Kitomis sąlygomis, nesant masinėms informacijos priemonėms ar jas ignoruojant, galima būtų nekreipti dėmesio į tas problemas. Galima būtų gyventi tiesiog tuo, ką jauti, patiri, matai. Džiaugtis taika ir sotumu”.
„Bet tavo darbe toli gražu nepastebėjau to sotumo džiaugsmo...,- bandau diskutuoti. – Jau vien pažvelgus į portrete pavaizduotas akis, užplūsta begalė minčių: vienos potekstės ... Akys, kurių nėra, o vietoj jų – atsivėrusi praraja nežinomybėn... Ką jos mato, ką jos atspindi? Besirūpinančiojo skausmą ar negalinčiojo pakeisti įvykių rimtį?”

„Net ir prastai žinodamas istorinius reiškinius supranti, kad pasiduoti aplinkybėms yra savižudiška, kaip ir mėginti joms daryti įtaką yra beveik beviltiška,” – tęsia mintį Tomas.

„Iš tiesų, sunku kažką pakeisti, ypač, kai nuo tavęs mažai kas priklauso,- sutinku su autorium.- Tai gal dėl to didumą parodoje dalyvavusių menininkų asmeninė erdvė domino labiau nei mus supanti aplinka? O ir „Karštų taškų”  dažniau  buvo ieškota pačiose meno kūrinių idėjose, jausmų proveržiuose, sapnuose...”

„Karštas taškas tai yra mano galva ir smegenys, mano kūnas ir pojūčiai(...). Man mano pasaulis bus visada svarbiau už kažkokio išprotėjusio kūrinį”(A. Kviliūnas); „svarbu, kad karštas taškas būtų tavyje”( E. Marcinkevičius); „taško būtis man sako: Tu esi”(R. Pupelis); „kartais sėdi, paišai ir pajunti, kad kažką jau užčiuopei...Tai ir pavadinčiau karštu tašku”(E. Radvenskas); „nuo XV a. taškas kaip simbolis reiškė ilgą pauzę”(V. Žigas)  – skaičiau menininkų pasisakymus parodos leidinėlyje. Gal čia tipiškas aukštaitiško identiteto bruožas – užsisklęsti savyje, minimaliai komunikuojant su pasauliu ir medituoti tik per savąjį „aš.” Ar toks ramus dėmesio nukreipimas „į save” vietoj  karingojo – „suvaldyti pasaulį”, atsiribojimas nuo visko, kas drumstų mūsų vidinę darną, byloja apie  „rytietišką” baltų kultūros prigimtį?

Prisiminiau vieną menų akciją, kai 1974 metais žymus vokiečių menininkas  Joseph’as Beuys’as, užsidaręs trims dienoms galerijoje su laukiniu prerijų vilku ir bandydamas su juo susigyventi (visą tai traktuodamas, žinoma, kaip meną), atkreipė į save visuomenės dėmesį ir taip atliko pilietinę pareigą –  išsakė savo požiūrį į karą Vietname, tokiu savo meniniu užmoju įrodydamas, kad visuomet yra būdas susišnekėti ir pakreipti įvykių eigą norima linkme. Net su laukiniais gyvūnais, tik tam reikia tiesiog noro.

„O ką mes galim įtakoti ar pakeisti visuomenėje, mus supančioje aplinkoje? “– vėl klausiu Tomą.

„Keisdami savo įpročius, – atsako dailininkas. – Suvokdami, kiek daug yra žmogui nebūtinų dalykų, dėl kurių švaistoma energija, teršiama gamta, galėtume nemažai nuveikti...”

„O kūryba, ką ji gali?” - užduodu paskutinį klausimą.

„Kartais norisi sureikšminti meninę kūrybą,  manant, kad ji atlieka reikšmingą vaidmenį žmonijai, - prisipažįsta Tomas.  –  Kad ji teigiamai veikia visuomenę. Ji, kaip viltingas tikėjimas, padeda laikytis horizonto.”

„Ir padeda išlikti, kai atsiveria tie „karšti taškai,” – pagaunu dailininko mintį.

„Ir įtampa, – užbaigia Tomas.  – Tarp gyvenimo ir mirties,  vilties ir nevilties, tikėjimo ir netikėjimo, laisvės ir vergystės, meilės ir agresijos...”

„Karšti taškai” tarp daugybės kitų taškų: tarp I. Stulgaitės-Kriukienės trapių stiklinių namelių, S. Laurinavičiaus „Susitikimų” drobėse, A. Dulkienės „Suolelio istorijoj”,  A. Naunikaitės  „Išnykstančiuose laike”, šalia B. Tuskėno „Paliktųjų” ar S. Stasiūno „Didžiąją skerstuvių dieną”...

„Kai aš matau erdvę, ar aš matau visus taškus?” – gerėdamasi paveikslais šį kartą užduodu klausimą sau, klausimą, kurį daugiau nei prieš 100 metų suformulavęs žymus austrų analitikas Liudwig’as Wittgenstein’as taip ir nesurado į jį atsakymo. Iš tiesų, juk kiekvieno iš mūsų matymas visada tėra tik subjektyvi mąstymo išraiška, taip kaip ir šitos mano eilutės, brūkšteltos išgyventų parodos įspūdžių tema.

Renginys „Aukštaitijos dailė 2016. Karštas taškas” tęsiasi, tad anykštėnai dar gali iki lapkričio 20 dienos aplankyti Panevėžio miesto Dailės galeriją ir patys pamedituoti išties aktualia tema. Kas žino, gal tų „Karštų taškų” paieškos ir jų sąlyčiai aukštaičių drobėse ir kiekvieno mūsų vaizduotėje sužadins visai kitokias mintis ar net išjudins nusistovėjusias nuostatas. Gal tada visai kitu kampu pažvelgsime į mus supantį vieniems artimą, kitiems tolimą  pasaulį, iš lėto susivokiant, kur jis prasideda ir kur baigiasi: ties Europos Sąjungos riba ar ties mūsų sąžine. Ir kaip dar ilgai mes jį tokį turėsime.

Muzikologė Jolanta Muliarčikaitė  (Nyderlandai)

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink