ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. spalio 20 d. sekmadienis - 15:44
NAUJIENOS:

2016-11-25. „Metalas“ praneša – visuomenei gresia pavojus

Gatvės galerijoje nauja paroda. Spalvingi, emocionalūs paveikslai. Ryškūs potėpiai, vos įžiūrimi spalvų žaisme realūs objektai  žiūrovui sukelia įvairių ir ganėtinai prieštaringų minčių. Šių tapybos darbų autorius Dainius Žičkus tik prieš mėnesį grįžo iš Norvegijos.  Daugelis jį prisimena kaip „metalo“ muzikos pradininką Anykščiuose, išleidusį keletą albumų. O štai dabar matome tapybos  darbų parodą. Nusprendėme paklausti paties Dainiaus, kas jis. Dailininkas? Muzikantas? O gal rašytojas?

– Turiu savo gyvenimo filosofiją. Diena, kada tu kūrybiškai nieko nepadarai, tai tarsi nenugyventa diena, tuščiai praėjęs laikas, kurį praleidai nepalikdamas jokio pėdsako. Išsiskaidau į keletą krypčių. Pirmiausia -  tai darbas, su kuriuo susijusi sėkmė, finansiniai dalykai.  Kitas dalykas -  tai būtų rašymas. Parašau, įdedu į facebooką ir žiūriu ar daug skaito. Matau,  kas žmonėms įdomu, tada  toliau rašau. Panašiai ir su piešimu. Pasileidžiu muziką ir tapau. Kuomet nesiseka kurioje nors vienoje sferoje, visada turiu alternatyvios veiklos. Štai grįžau iš Norvegijos, esu be darbo, tai atsidėjau muzikai - leidžiame naują albumą.

–  Kur palankesnė atmosfera kūrybai - užsienyje ar Lietuvoje?

– Užsienyje, iš vienos pusės, kūrybai turi daugiau laiko. Grįžti iš darbo ir esi laisvas. Draugų nėra, jautiesi tarsi karantininėje terpėje, kurios niekada nepavadinsi namais. Tad skaitai, kartais pieši, kažką rašai. Lietuvoje situacija palankesnė kūrybai ta prasme, kad padeda jaukumas, namų jausmas, tačiau daugiau blaškančių veiksnių: draugai, įvairi veikla. Bet namai yra namai ir čia tereikia  atsiduoti vyraujančiai aurai ir ranka pati veda. Niekada nebandau ką nors konkretaus nupiešti. Iš anksto nematau baigto savo paveikslo, tai emocinė kūryba.

– Minėjote, kad rašote. Koks žanras Jums artimesnis? Ar esate išleidęs kokią knygą?

– Knygos dar nesu išleidęs. Tiesa, medžiagą po truputį kaupiu. Užsirašau kilusias mintis, siužetus, posmus. Padedu į stalčių. Po metų, kitų, atsiverčiu, paskaitau. Tai, kas atrodo nereikšminga, paviršutiniška, banalu - išmetu. Knyga būtų - trumpi apsakymai, esė, eilėraščiai.

– Ko gero seniai rašote, kad po tokios griežtos atrankos sukaupėte medžiagos knygai?

– Pradėjau rašinėti dar besimokydamas „profkėje“. Rašydavau trumpus juokingus eilėraštukus apie savo draugus. Šiems patikdavo – juokdavosi, vadino poetu.

– Baigėte profesinę technikos mokyklą ?

– Kadangi mokykloje nebuvau labai pavyzdingas, tai po aštuonių klasių  mokytojai pasiūlė tęsti mokslus proftechninėje mokykloje.   Ten baigiau vidurinę ir įgijau baldininko specialybę. Vėliau įstojau į kolegiją, anglų kalbą. Studentiška atmosfera, įvairūs renginiai skatino kūrybinę veiklą. Moteriškame kolektyve nesinorėjo būti labiausiai atsilikusiam, tad atsirado motyvacija mokytis. Baigus „profkę“,  mano anglų kalbos žinios nebuvo ypatingai geros. Prireikė nemažai pastangų, kol pasivijau kurso draugus.  Po kolegijos baigiau bakalauro, vėliau magistro studijas Šiaulių universitete ir esu anglų kalbos vertėjas.

– Ar nesuklysiu sakydamas, kad esate geriausiai žinomas kaip metalo grupės DISSIMULATION įkūrėjas ir vadovas?

– Viskas prasidėjo 1993 metais. Pradėjome kaip ir visi. Buvo visas to meto metalo stereotipas: ilgi plaukai, kerziniai batai, visi juodi kaip velniai. Sunkiai ieškojom patalpų repeticijoms. Žmonės žiūrėjo nepatikliai, privengdavo tokių. Prisiglaudėme Anykščių vyno aktų salėje, bet keitėsi valdžia. Taip būna - vieni geri žmonės įleido, kiti atėję, negaudami jokios finansinės naudos, išvarė. Šiandien taip pat grojame garaže. Šildytuvų nėra, nuo šalčio jau suplyšo du būgnų plastikai, gitaristas po kiekvieno  „gabalo“ turi atsišildyti pirštus.

Manau,  atėjo laikas ieškoti geresnių sąlygų, juolab, kad Anykščiams kuriame pridėtinę vertę. Nežiūrint to,  kad eilę metų dirbame sandėliukuose ar garažuose, mūsų albumai platinami Europoje. Režisierė Daina Pupkevičiūtė pastatė filmą apie mūsų grupę. Filmas buvo demonstruotas ir gerai priimtas bei įvertintas Amerikoje, Arizonoje vykusiame Heavy Metal filmų festivalyje.

Vis labiau žinomas ir populiarėjantis Europoje „Velnio akmuo“  garsina Anykščius. Tame yra ir mūsų indėlis. Mūsų grupės dėka festivalio organizatoriai rado Anykščius. Jie dažnai lankydavosi pas mus svečiuose. Mes juos supažindinom su miestu, parodėme Dainuvos slėnį.

– Grupės kuriasi, išyra, po kurio laiko vės susiburia. Jūs jau dvidešimt trys metai kaip gyvuojate, sėkmingai leidžiate albumus, nežiūrint to, kad ilgą laiką gyvenate skirtingose vietose ir net šalyse.

– Net nežinau, nesitardami ir specialiai neplanuodami, naują albumą išleidžiame kas trejus metus. Kol dirbau Norvegijoje, mes nieko naujo nesukūrėme, bet archyvuose yra susikaupę nemažai neskelbtų kūrinių. Seni įrašai buvo kasetėse, tad perrašėme, sutvarkėme garso kokybę ir išleidome kompaktinį diską  „Juodo mėnulio archyvas“, kurį pristatysime Liudvikos ir Stanislovo bibliotekoje gruodžio trečią dieną. Taip pat parodysime Dainos Pupkevičiūtės filmą „Trys dienos“. Paruošėm archyvinių nuotraukų parodą.

Aišku, kuomet vienas gyvena Vilniuje, kitas Anykščiuose, trečias Osle, susirinkti nėra paprasta. Tačiau įrašams tai netrukdo. Mes su gitaristu įrašome muziką. Paruoštą įrašą bei tekstą duodame vokalistui.
Tai, kad grupė nesikeičia ir grojame drauge daugiau nei du dešimtmečius, lemia asmeninė draugystė. Su vokalu VENOMOURS  kažkada lankėme vieną darželį ir vėliau mokykloje sėdėjome viename suole.  Gitaristas NEKROFAGAS prisijungė kiek vėliau.

– Ar dirbant užsienyje teko bendrauti su kitais „metalistais“?

– Nežinau, bet taip sutapo, kad baldų įmonėje, kurioje dirbau, taip pat dirbo du „metalistai“, grojantys skirtingose grupėse. Susipažinome ir po keleto dienų kiekvienas atsinešėme savo grupės įrašytą albumą. Visi albumai buvo leisti oficialiai. Iš esmės, tai buvo įdomus trijų grupių susitikimas. Pagalvojome, gal galėtume sukurti bendrą „gabalą“. Pasėdėjau mėnesį laisvalaikiu su gitara, paruošiau gitaros partiją, parašiau tekstą. Norvegams patiko ir, praėjus kuriam laikui, studijoje įrašėme dainą.

„Metalo“ muzikoje Norvegija laikoma favoritu Europoje. Neslėpsiu, man paglostė savimeilę, kad norvegai ir lietuviai, kuriant dainą Asbesthos - Of Modern Suffering, buvome lygiaverčiai partneriai.

- Maždaug ketvirtis Anykščių gyventojų - pensininkai, vyresnės kartos žmonės. Nemaža jų piktina triukšmingas, jau tradicija tapęs festivalis  „Velnio akmuo“, apverstas kryžius, kurį, kaip simbolį, dažnai naudoja „metalo“ grupės. Kas tai yra „metalas“ ir kaip jį reikėtų suprasti?

–  Popsas, lyrika – tai gyvenimo pozityvas, gyvenimo paviršiaus raibuliavimas. Bet gyvenimo realybė nėra tokia paprasta ir graži. Pozityvas gali užliūliuoti. Kad žmogus neužmigtų, reikia priminti, kad yra ir tamsiosios gyvenimo pusės. Vilkas iš vienos pusės yra baisus, plėšrus žvėris. Iš kitos pusės, jis atlieka miško sanitaro vaidmenį. Taip ir mene yra kūrybos niša, kuri informuoja visuomenę apie gręsiantį pavojų, socialines įtampas. Negalima nusisukti nuo tiesos, kokia skausminga ji bebūtų. Būtent tai ir atlieka „metalas“.

Nedaugelis žino, kad apverstas kryžius (kurio reikšmė atrodo labai aiški – niekinti Dievą ir garbinti velnią) iš tikrųjų yra skiriamasis pirmojo popiežiaus Šventojo Petro ženklas. Prieš jį nukryžiuojant, Dievo tarnas paprašė apversti kryžių, nes nesijautė vertas mirti kaip Jėzus. Metalistai šį simbolį naudoja kaip antireliginį individo pasireiškimą.

„Metalinė“ subkultūra pradėjo formuotis išskirtinai sveikos demokratijos visuomenėse, jei vakarų demokratiją laikysime sveika, nors aš asmeniškai su tuo nevisai sutinku. Palyginus socialinės gerovės ir „metalo“ grupių skaičių žemėlapius, tenkančius tūkstančiui gyventojų, jie sutampa. Būtent ten pradeda klestėti individualumas, bendruomenės skaldymas. Apverstas kryžius - vakarietiško individualizmo ir egoizmo, einančio prieš bet kokią normą ir  bet kokią sistemą, pasireiškimas. Tai nėra gerai, bet jis atspindi tai,  kas vyksta visuomenėje. Ne be reikalo „metalo“ suklestėjimas -  1991 metai,  kuomet griuvo Sovietų sąjunga, griuvo Berlyno siena.

„Metalas“, kaip ir visa aplinka, keičiasi. Dabartinės grupės dažniausia akcentuoja socialines, ekologines problemas, yra nusistačiusios prieš vartotojiškumą.

Gal „velnias ne toks baisus,  kaip jį paišo?..“  Gal mes nesistengiame suprasti, įsigilinti į „metalo“ subkultūrą ir išgirsti joje skambantį  įspėjimą apie grėsmę visuomenei?

Kalbėjosi Algimantas GUDELIS

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (2)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink