ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. gruodžio 14 d. šeštadienis - 2:18
NAUJIENOS:

2016-12-29. „Kurti ir gyventi turi būti lengva“, – įsitikinęs Žilvinas P. Smalskas

Turistai ir anykštėnai, iš įvairių pusių atvažiuodami į Anykščius, pastebi tris medines skulptūras. Prie šių skulptūrų Anykščių svečiai fotografuojasi, nuotraukas platina internetiniuose portaluose, kaip originalius Anykščių krašto puošybos pavyzdžius. Šios įspūdingos skulptūros ir dar trys šamų galvos, kurios pakabintos po tiltu per Šventąją, yra Anykščių menininkų asociacijos projektai. Šiais metais AMA skaičiuoja savo veiklos penkmetį. Per tą laikotarpį Anykščių rajone įgyvendinta per tris dešimtis įvairių kultūros projektų.

Pakalbinome Anykščių menininkų asociacijos pirmininką ir projektų vadovą Žilviną Praną Smalską.

– Kada pajutote „meninę gyslelę“?

– Manau, jei nebūčiau buvęs toks išdykęs vaikas, tai ir su menais neturėčiau nieko bendro. Augau Elektrėnuose. Buvau labai judrus vaikas. Mano mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji nuolat turėjo auklėjamąsias klases. Mama savo auklėjamus moksleivius veždavo į Kauno, Vilniaus ir kitų miestų teatrus, parodas ar ekskursijas. Visur su savimi veždavosi ir mane, dar mokyklos nelankantį neklaužadą vaiką. Mamos auklėtiniai buvo vyresnių klasių mokiniai ir man – autoritetai. Kopijavau tų jaunuolių elgesį. Jeigu jie ramiai sėdėdavo kokiame spektaklyje, tai ir aš bandžiau klausyti ir suprasti, kas gi ten gero. Man tik opera keldavo juoką, kuomet kokia stora teta su dirbtinėm kasom, visa išdažyta, vaidindavo mergaitę ir spiegdavo ne savu balsu. Išeidavau į koridorių, nes salėje juoktis – tabu. Prisimenu, kad Vilniaus operos ir baleto teatre net ir sultys buvo karčios, nes apelsinai ten būdavo išspausti su visomis žievelėmis ir kauliukais. Žodžiu, vaikui – nieko gero. Bet per savo geležinę kantrybę mama pripratino mane domėtis kultūra.

Rašyti išmokau dar nelankydamas mokyklos. Su mama susirašinėdavome eiliuotais laiškeliais. Juos pakišdavau po durimis į mamos kambarį. Ji po mano durimis pakišdavo atsakymą. Kartais padėdavau taisyti mokinių sąsiuvinius. Ieškodavau klaidų ir rasdavau, pažymėdavau pieštuku, bet mama vis tiek peržiūrėdavo. Tai buvo tik reti mano susikaupimo atvejai.

Dažniausiai „eidavau“ stogais ir ežerais. Aplink mūsų namus vyko statybos. Statėsi Elektrėnai. Mačiau daug statybinės technikos, medžiagų kalnus, purvo – iki kelių. Nors ir buvo draudžiama, statybininkams baigus darbą, pralįsdavau pro statybviečių tvoras pačiupinėti viską iš arčiau. Dėl to nuolat pakliūdavau į nemalonias situacijas. Ant kelių ir alkūnių šašai neužgydavo. Namo pareidavau nuskeltais dantimis, pramuštomis lūpomis, apsitaškęs degančia smala ir t.t. Kartą, bėgdamas nuo sargo, iš trečio aukšto balkono šokau ant žvyro krūvos ir išsisukau koją. Kitą kartą, bėgdamas geležinių garažų stogais paslydau ir įstrigus kojai, prakabėjau žemyn galva gal dvi valandas, kol mane nukėlė. Buvo ir taip, kad paslydęs apsižergiau metalinį vamzdį, nuo skausmo praradau sąmonę. Mama, neapsikentusi mano išdaigų, susitarė su mokyklos direktorium ir „pridavė“ mane šešių metų į pirmąją klasę.

Būdamas moksleiviu, savo judrumą išliedavau sportuodamas, bet su pertraukom lankiau ir kultūros būrelius. Mokyklos literatų būrelyje man gerai sekėsi. Mano eilėraščius spausdino mokyklos sienlaikraštyje. Mokyklos dramos būrelyje esu suvaidinęs kelis vaidmenis. Scenos nebijojau. Elektrėnų kultūros namuose lankiau dailės studiją. Elektrinės teritorijoje lankiau keramikos dirbtuves. Šokau pramoginius šokius, kol išstypau ir praaugau partnerę. Mano pirmas šokių treneris A.Motiejūnas dar dabar atvažiuoja į Anykščius, duoda privačias pamokas. Susitinkam, pasikalbam. Literatūra, teatras, dailė, šokiai sekėsi lengvai. Norėjau, kad visada kurti būtų lengva ir malonu.

Tiesa, buvau pakviestas ir į mokyklos chorą. Prisimenu, kad užteko išdainuoti gamą ir buvau pastatytas ant choro laiptų pačiame viršuje. Repetuoti buvo nuobodu. Tarp choro laiptų ir salės sienos buvo tarpas. Aš niekieno nepastebėtas nusileidau į tą tarpą ant salės grindų. Ten manęs niekas nematė. Visi dainavo, o aš radau ant palangės vazoną su kaktusu. Kaktusas buvo gal arbūzo dydžio su didžiuliais spygliais. Norėjau nusirauti vieną spyglį ir pakibinti draugus, stovinčius ant choro laiptų. Jų užpakaliai buvo kaip tik mano galvos aukštyje. Spyglio nurauti nepavyko, tai paėmiau visą vazoną ir atsargiai kaktusu baksėjau vienam dainuojančiam draugui į užpakalį. Norėjau, kad tas atsisuktų. Bet jis kažką pajuto ir nežiūrėjęs mostelėjo ranka. Kai kirto per tą kaktusą, tai pilna ranka ir užpakalis prilindo spyglių. Iš skausmo pradėjo žviegti ne savu balsu. Repeticija buvo sustabdyta, iškviesta gydytoja. O mano, kaip dainininko, karjera tuo ir baigėsi.

– Kaip Jumyse sugyvena teatras, literatūra, dailė, šokis? Kada kuri meno sritis dominuoja?

–Visus menus, prie kurių esu kažkada prisilietęs, jaučiu turintis viduje. Jei kuri veikla būna atidėta į šalį, tai tik laikinai. Bet kada galiu sugrįžti prie to meno ir tęsti kūrybinę veiklą. Kas buvo kažkada daryta, niekur nedingsta.

Baigęs vidurinę mokyklą maniau, kad noriu būti aktoriumi. Stojau į Vilniaus konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedrą. Tais metais konkursas į aktorinį buvo didesnis nei į mediciną. Stojo gal 12 į vieną vietą. Į madingą specialybę dažniausiai priimdavo garsių Lietuvos teatro veikėjų vaikus ar giminaičius. Bandėm laimę ir kiti paprasti berniokai iš provincijos. Stojamųjų metu susipažinau su Raimondu Šilansku. Aš praėjau pirmąjį stojamųjų turą – dikcijos patikrinimą, praėjau antrąjį turą – etiudo suvaidinimą, o trečiojo turo – muzikinio – nepraėjau. (Ačiū tam choro salės kaktusui). Neįstojo ir Raimis, jis išvažiavo į Klaipėdą mokytis režisūros. O aš nusprendžiau, kad geriau būti geru statybininku, nei prastu aktorium.

Padaviau pareiškimą į Vilniaus statybos technikumą. Komisija, perskaičius mano anketą pamatė, kad aš lankęs dailės studiją, ir pasiūlė stoti į architektūrą. Sakė, kad jei neįstosiu į architektų grupę, balų užteks įstoti į statybininkų grupę. Pabandžiau ir pavyko. Studijuoti architektūrą buvo lengva ir įdomu. Mokėmės piešimo, braižybos, šrifto, kompozicijos, dizaino ir kitų gerų dalykų. Darbus atlikdavau greitai ir nerūpestingai, bet neblogai. Kadaise po dešimties ar daugiau metų buvau užėjęs į technikumą, tai koridoriuje, kaip pavyzdys, dar tebekabėjo mano atlikta pastato fasado klauzūra. Besimokydamas technikume, lankiau ir dramos studiją, kuriai vadovavo M. Smagurauskas, tautinių šokių kolektyvą (vadovas P. Repečka). Ten įgytos žinios gyvenime pravertė.

Tarnaudamas sovietinėje armijoje, be tiesioginių savo pareigų, dar padėjau ir „praporščikui“ – karinio dalinio etatiniam dailininkui apipavidalintojui. Teko rašyti šūkius, lozungus, piešti plakatus. Sukūriau Lenino kambario interjerą, už tai mane iš armijos išleido mėnesiu anksčiau.

Baigus statybos technikumą, paskyrimai buvo į didžiųjų miestų projektavimo institutus. Mieste gyventi nenorėjau. Susiorganizavau paskyrimą į Anykščius. Čia pravertė statybininko žinios. Stačiausi namus, kūriau šeimą. Kai vėl panorau išnaudoti savo kūrybinį potencialą, įkūriau įmonę „Žilvinas“. Projektavome pastatus, rengėme interjerus, reklamas. Anykščiuose pradėjau lankyti šokių kolektyvą „Gojus“, teatrą. Anykščių kultūros centro teatre vėl susitikau Raimondą Šilanską. Čia jis statė savo diplominį darbą „Kuprotas oželis“. Aš vaidinau jo spektaklyje.

Su šokiais, teatru ir dizainu iki šiol draugauju nuolat. Tik poezijai reikia momento, kai galva švari nuo kitų sumanymų. Kurti turi būti lengva. Prie stalo nesėdžiu ir pieštuko negraužiu. Kai užeina įkvėpimas, greitai parašau kokį eilėraštį.

– Dabar papasakokite apie tris gigantus: aviną, jautį ir šerną.

– Tai skulptūros – kelrodės į Anykščių krašto turistinius objektus. Jas sukaliau pagal projektą „Skulptūrų takas 16“. Šį projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė ir kiti rėmėjai. Pradžioje planavau pastatyti šešias mažas kelrodes. Bet kai pradėjau matuoti vietose, supratau, kad 2 – 3 metrų aukščio stovyla konkuruoja su kelio ženklais. Jas beveik iki pusės dengs nešienauta žolė, tad gamtoje tokie daiktai pranyks nepastebimai. Gamtoje reikia statyti didesnius daiktus. Statybų reglamentas to nedraudžia. Tai ir pastačiau „žaislus“, pastebimus iš tolo. Dabar turistai nepaklys. O ir vietiniai gyventojai labai geranoriškai priima naujoves. Pravažiuodami „papypina”, pro langus parodo iškeltą nykštį ir šūkteli „liuks“. Man darant „šerną su batais“ Troškūnuose, buvo daugiausia lankytojų. Gal, kad dirbau miestelyje. Dviračiais atvažiuodavo pensininkai pasikalbėti, ateidavo moterys su vaikais, buvo atvažiavę du jaunuoliai. Išlipo ir pasidžiaugė. Mergina šūktelėjo: „Kaip gražu. Dvi savaites nebuvau namuose, o kaip pasikeitė miestelis. Ačiū“.

Mano „facebooke” po šių skulptūrų nuotraukomis prirašyta daugybė pagyrimų. Bet mano kūryba patinka ne visiems. Yra piktų, o gal nesuprantančių humoro žmonių. Jie piktinasi tokiais kūriniais. Bet menas ir negali visiems patikti. Kažkoks garsus menininkas yra pasakęs, kad jei tavo kūrinius pradės visi masiškai girti, tai jau gali daugiau nebekurti, nes gamini visišką „popsą“, bet ne meną.

– Dar papasakokite apie „Ugnies skulptūras“.

– Šios skulptūros skirtos lygiadienių šventėms. Projektai vadinasi „Pavasario lygė“ arba „Rudens lygė“. Lygiadienių šventimo tradicija yra atėjusi iš pagonybės laikų. Dienos ir nakties vienoda trukmė Lietuvoje būna du kartus metuose: pavasarį apie kovo 20 – 21 dieną ir rudenį apie rugsėjo 22 dieną. Tomis dienomis Baltai švęsdavo  lygiadienius. Juos vadino „lygėmis“. Pavasarį dievams aukodavo gaidį, o rudenį – ožį. Sumoderninęs šią tradiciją, lygiadieniams sukalu „apeiginio gaidelio“ arba „apeiginio ožio“ ugnies skulptūras. Man tai – atgaiva sielai. Jei vienai „Skulptūrų tako“ skulptūrai pagaminti reikia gerų trijų savaičių, tai „lygėms“ skirtas skulptūras gaminu greitai ir su malonumu. Per vakarą ar du sukalu karkasą ir per vieną vakarą aprišu šiaudais. Ilgiau dirbti ir neverta, nes „ugnies skulptūros“ sudega panašiai per 20 minučių. Skulptūras stengiuosi pastatyti prie vandens. Liepsnos atspindžiai vandenyje dar labiau sustiprina efektą. Žiūrovai stovi lyg užburti ir gali pagalvoti apie archajiškas mūsų tautos tradicijas.

– Ką dar galite papasakoti apie savo kūrybą?

– Apie viską, ką esu sukūręs, čia nepapasakosiu. Jokio archyvo nerenku. Daug senų popierinių nuotraukų pranyko. Per pastaruosius penkis metus padarytus darbus skelbiu internete, AMA puslapyje. Norintys plačiau susipažinti su mano kūryba, vykdomais projektais, gali pasiskaityti Anykščių menininkų asociacijos puslapio www.ama.lt paskyroje.

– Ačiū už pokalbį.


Kalbino
Dalina RUPINSKIENĖ

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (1)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink