ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. spalio 19 d. šeštadienis - 7:36
NAUJIENOS:

2017-02-09. Vienodą laiko atkarpą užpildome skirtingais žingsniais

Vieneri, penkeri metai, dešimtmetis kiekvienam iš mūsų laiko duoda po lygiai, tačiau jį branginame, planuojame ir praleidžiame skirtingai. Vedama šios minties, darbo dieną, kuomet renkantis temą straipsniui „Šilelyje“ galėjau laisvai improvizuoti, nutariau žūtbūt susitikti su anykštėne,  trijų vaikų mama, kosmetologe, savanore Rasa Andrikoniene ir pasikalbėti apie tai.

– Trumpai papasakokite apie save ir apie tai, kaip rinkotės specialybę, planavote šeimą?

– Esu Anykščių krašto vaikas. Šeimoje augau su keturiais metais jaunesniu broliu. Mokiausi Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje, o ją baigusi ateities planus siejau su studijomis Lietuvos karo akademijoje. Taip pat mane traukė medicina, grožio sritis. Tačiau į Lietuvos karo akademiją negalėjau stoti, nes buvau pasirinkusi ne tuos valstybinius egzaminus. Vilniuje baigiau manikiūrininkės ir makiažo kursus, vėliau  dirbau. Su Andriumi, kuris yra taip pat anykštėnas, sukūrėme šeimą. Vilniaus kolegijoje neakivaizdiniu studijavau  higieninės ir dekoratyvinės kosmetologijos studijų kryptį. Gyvenome Vilniuje, susilaukėme pirmo vaikelio, o kai gimė antroji atžala, grįžome į gimtuosius Anykščius. Tiesa, vyras buvo išvažiavęs į užsienį, bet neilgam, nes greitai supratome, jog negalime ir nenorime taip gyventi. Mūsų šeimoje dabar  jau auga trys vaikai.

– Kaip sekėsi kurti savo verslą?

– Šeima, mokslas ir karjera – visa tai mano gyvenime vyksta vienu metu. Visada svajojau dirbti savarankiškai ir turėti  grožio paslaugų teikimo verslą. Ne paslaptis, kad pradėti savo verslą nėra lengva. Ieškodama darbo, kreipiausi į Lietuvos darbo biržos Anykščių skyrių, pasinaudojau Savarankiško užimtumo rėmimo priemonės suteikiamomis galimybėmis jaunimui ir įkūriau UAB „Rasos kristalai“. Finansinės paramos dėka galėjau nusipirkti šiuolaikišką modernią įrangą grožio salonui, tačiau tuo pačiu tai buvo įsipareigojimas trims metams. Kas ketvirtį turiu duoti ataskaitas, kaip sekasi dirbti. Žinoma, reikėjo ir savo pradinio kapitalo. Darbas man patinka, domiuosi naujovėmis, dalyvauju seminaruose. Mano klientės labai įvairaus amžiaus: nepilnametės, suaugusios moterys ir senjoros, žodžiu tos, kurios  rūpinasi savo išvaizda ir veido bei kūno priežiūra. Su laiku atsiranda glaudus ryšys, smagu dalintis su bendramintėmis patarimais, nes nėra labai lengva pačiai išsirinkti kosmetiką, pavyzdžiui, veido priežiūrai.

– Kokių turite planų grožio puoselėjimo srityje?

– Anykščiai – mažas miestas, bet vasaros metu daugėja poilsiautojų, kurios domisi čia teikiamomis grožio puoselėjimo procedūromis ir skiria tam laiko. Todėl netrukus planuoju siūlyti infraraudonųjų spindulių terapijos procedūrą kūnui. Ši procedūra paklausi daugiau šaltuoju metų laiku.

– Jaunų šeimų su vaikučiais Anykščiuose nėra labai daug. Ar Jūsų aplinkoje daug giminaičių ir draugų,  emigravusių į užsienį?

– Anykščiuose auginti vaikus labai patogu. Neįsivaizduoju gyvenimo su mažais vaikais Vilniuje. Čia viskas netoli ir seneliai šalia. Vasarą labai patogu lepintis prie upės, žvejoti, grybauti. Einame į renginius ir festivalius, vykstančius Anykščiuose. Vaikams ir mums labai patinka liepos mėnesį vykstantis sunkiosios muzikos festivalis „Velnio akmuo“. Jame vaikai jaučiasi saugiai, jiems patinka ten vyraujanti atmosfera. Anykščių miesto šventės renginiuose taip pat dalyvaujame. Turime draugų ratą čia, tačiau daug pažįstamų gyvena ir dirba užsienyje. Mano brolis užsienyje, deja, mama taip pat išvažiavo į užsienį, nes čia sunku pragyventi. Manau, kad daugelis norėtų likti gyventi savo gimtoje šalyje, tačiau jauniems žmonėms rūpi platesni vandenys. Mano buvusių klasiokų tikrai yra daug išvykusių iš Lietuvos. O mes bandome kabintis į gyvenimą čia ir tikimės, kad nereikės važiuoti su šeima gyventi į svetimą šalį.

– Esate jauna šeima, kurios gyvenime labai daug vietos improvizacijoms ir  rimtiems reikalams. Kaip kilo mintis praeiti bazinius kario savanorio įgūdžių kursus? Plačiau papasakokite apie šį iššūkį.

– Mane visada žavėjo kareiviška uniforma. Turime draugų, kurie paskatino jungtis į Lietuvos Krašto apsaugos savanorių gretas. Su vyru nutarėme praeiti bazinį kario savanorio įgūdžių kursą. Tai puikus pilietiškumo pavyzdys ir priesaika Tėvynei, jog reikalui esant mes ginsime  šeimą, artimuosius, draugus. Praėjome medicininę apžiūrą, aš į Jonavos rajone esantį Ruklos mokomąjį pulką vykau 2016 m. spalio mėnesį, o vyras  – lapkričio mėnesį. Tai yra tiek fizinis, tiek psichologinis savęs išbandymas. Trys savaitės gyvenimo karinės disciplinos ritmu – tai sunku ir lengva.  Grupėje buvo maždaug 70 žmonių. Daugelis iš jų buvo 18-20 metų amžiaus. Kario savanorio įgūdžių kursuose savo galimybių ribas ir ištvermę išbandė net vienas 54 metų vyras, o moterų iš pradžių buvo 17, bet dvi atkrito pirmąją kursų savaitę. Gavome uniformas, ekipuotes. Kiekviena diena prasidėdavo anksti ryte. Šeštą valandą ryto dalyvaudavome rikiuotėje, mokydavomės žygiuoti, po to eidavome tvarkytis ir  pusryčiauti. Kiekvieną rytą vėliavos pakėlimo ceremonijos metu giedodavome himną, o vakarais iškilmingai nuleisdavome vėliavą. Tai nepaprastas jausmas. Rukloje sunkiausia buvo pirmoji savaitė: reikėjo atsiriboti nuo asmeninio gyvenimo, priprasti prie kitokio maisto, nuo neįprasto fizinio krūvio skaudėjo raumenis. O sudėtingiausia man buvo pirmą kartą surinkti šautuvą, nes niekaip neįstengiau uždėti spynos, bet paskui greitai perpratau. Bazinių kario savanorio įgūdžių kursų metu vyko paskaitos ir pratybos, mokėmės dalykų, būtinų tarnyboje: taktikos, rikiuotės, šaudybos, karo topografijos, karo inžinerijos, karo medicinos ir kt. Taip pat dalyvaudavome naktiniuose ir dieniniuose žygiuose, kurių metu ant pečių teko neštis maždaug 30 kilogramų sveriančią kuprinę. Turėjome galimybę pašaudyti. Visus išbandymus įveikiau. Vieną sekmadienį buvome Šv. Mišiose, kurias laikė katalikų kunigas, Jonavos dekanato Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonas, karo kapelionas, Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, dogminės teologijos specialistas Arnoldas Valkauskas. Dabar mudu su vyru priklausome KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 505 pėstininkų kuopai, todėl kiekvieno mėnesio vieną savaitgalį skiriame pratyboms.

– Ką išvažiuodami į Ruklą sakėte savo vaikams? Ką jiems reiškia toks tėvelių pasirinkimas?

– Mūsų vaikai dar maži,  vyriausiajam aštuoneri metai, o jauniausiai ketveri, todėl jie dar nelabai supranta kario savanorio tarnybos esmės. Bazinių kario savanorio kursų metu sekmadienis - tai viena diena per savaitę, kuomet popietės metu savanorius gali aplankyti artimieji ir draugai. Už teritorijos ribų vyksta šilti pasimatymai. Vaikai su vyru sekmadieniais atvažiuodavo manęs aplankyti, o vyrui būnant Rukloje, aplankyti jo važiuodavau aš su vaikais. Jų žodžiais tariant, tai reiškė, kad mama ir tėtis išvažiavo kariauti, turi ginklus ir mokosi šaudyti. Dabar jie didžiuojasi, kad jų tėvai pasirengę ginti Lietuvą. Sūnus mokosi pirmoje klasėje, jis pasipasakojo apie tai savo klasės draugams. Visus ši žinia labai sudomino, todėl vykome į Anykščių A. Baranausko pagrindinę mokyklą ir pasakojome pirmokams apie kario savanorio patirtis. Per vieną susitikimą  nespėjome visko papasakoti, nes vaikai labai smalsūs, todėl ketiname pratęsti pokalbius apie ištvermės ugdymą, atsakomybės jausmą ir karinį pasirengimą. 

Aš jaunimui siūlyčiau praeiti bazinį kario savanorio įgūdžių kursą, nes tikrai daug sužinai, išmoksti, pasitikrini savo ištvermę. Tai ypatingai gera patirtis tiems, kurie ateitį planuoja sieti su profesine karo tarnyba. Kita vertus, tai puiki galimybė kitomis akimis pažvelgti į kasdienio gyvenimo rutiną, neatidėliojamus darbus, jaukius namus ir suvokti, kokia didžiulė dovana yra ramus ir saugus gyvenimas.

–Kokia darbo diena su kario savanorio uniforma?

– Šiais metais sausio 17 d., minint Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo 26-ąsias metines, buvo skelbiama nauja tradicija - diena su uniforma. Kariai savanoriai karinę uniformą įprastai dėvi tik dalyvaudami pratybose, dažniausiai savaitgaliais, todėl sausio 17-ąją buvome kviečiami dėvėti uniformą einant į darbą, paskaitas ir t.t. Akcijos tikslas buvo atkreipti dėmesį į karinę tarnybą. Tą dieną grožio salone manęs daug kas nepažino ir buvo nustebę. Su klientėmis daug kalbėjome apie patriotiškumą ir laisvės kainą. 

– Ką manote apie savanorišką karinį parengimą mokyklose?

– Manau, kad reikalinga ir įmanoma organizuoti karinio parengimo pamokas mokyklose. Tai būtų puiki jaunimo pilietiškumo ir bendros atsakomybės ugdymo priemonė. Be to, kiekvienam naudinga turėti nors minimalų žinių bagažą apie tai, kaip reikia elgtis ekstremalioje situacijoje.

– Ką Jūsų šeimai reiškia valstybinės šventės ir atmintinos datos?

– Prieš 26 –ius metus buvau dar mažytė, tačiau augdama suvokiau, kad taika yra didžiausia vertybė. Sausio 13-osios tragiški įvykiai kaskart paliečia širdį, taip pat su vaikais dalyvaujame Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios paminėjimuose. Laisvės gynėjų dieną, grįžę iš darželių ir mokyklos, vaikai pasakojo mums, ką išgirdo apie tragiškus Lietuvos istorijos įvykius ir atviravo, kad buvo nejauku ir liūdna. Tačiau tai augančią kartą skatina dar labiau mylėti supantį pasaulį.


Ramunė ŠALTENIENĖ

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink