ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. spalio 20 d. sekmadienis - 14:00
NAUJIENOS:

2017-04-28. Žmogus visada turi būti pats savimi

Labai dažnai girdime senosios kartos bambėjimą, kad jaunimas netikęs, nenori dirbti, nori čia ir dabar uždirbti daug pinigų nedėdami pastangų. Tiesa, didžioji dauguma taip kalbančių užmiršo, kad panašiai kalbėjo jų tėvų ir  senelių karta. Visais laikais buvo visokio jaunimo: siekiančių mokslo, meno aukštumų, darbininkiškų profesijų. Aišku, buvo ir besišlaistančių gatvėmis. Galima ginčytis ar sovietmečiu, ar dabar jaunimui sunkiau pasirinkti gyvenimo kelią. Sakoma, kad dažniausia žmogų žlugdo plačios galimybės. Sakyčiau, šiandien jaunam žmogui gerokai sudėtingiau. Galimybė stoti į keliolika aukštųjų mokyklų, net su labai vidutiniškomis žiniomis, daugeliui panaikino pasirinktos specialybės studijų motyvaciją. Ne vienam tai tik galimybė dar keletą metų „pasėdėti tėvams ant sprando”, kol gaus diplomą. Iš kitos pusės, pavyzdžiui, net šešiasdešimt procentų  jau antro kurso medicinos studentų mokosi papildomai kalbų, nes ruošiasi darbui užsienyje. Daugelis, įgiję vieną ar kitą darbininkišką profesiją, taip pat stengiasi išvykti ieškodami didesnio uždarbio.

Anksčiau mokykloje prasčiau besimokantiems  nedviprasmiškai buvo siūloma eiti į „profkę” ir be reikalo negaišti laiko vidurinėje mokykloje. Pasikeitė laikai. „Profkės” tapo technologijų mokyklomis. Keičiasi ir moksleiviai.

Kalbuosi su vienu iš Anykščių technologijos mokyklos  abiturientų – Gintautu Kazakevičiumi.

– Visuomenėje vis dar vyrauja nuomonė, kad profesinę mokyklą dažniausiai pasirenka tingesni, neturintys didesnio noro mokytis moksleiviai. Gal ir tau nesisekė?

– Mokiausi Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje. Man patiko mokytis ir sekėsi išties gerai. Galvojau pabaigti dvyliką klasių ir stoti į universitetą. Susipažinau su profesinės mokyklos veikla. Čia lygiai taip pat yra galimybė pabaigi vidurinę. Pats patyriau, kad  mokymo lygis nė kiek nesiskiria nuo gimnazijos. Pabaigęs, jei nori, gali tęsti mokslus aukštesniojoje mokykloje ar universitete. Esu tikras, kad bet kokioje technologijos mokykloje  įgyta specialybė gali praversti bet kada gyvenime ar studijuojant. Todėl po dešimtos klasės nutariau tęsti mokslus Anykščių technologijos mokykloje.

Gaila, bet daugelis mano bendraamžių to nesuvokia ir klaidingai įsivaizduoja, kad profesinė mokykla yra tik silpnai besimokantiems. Gal ta nuomonė susidarė anksčiau, kuomet „profkėje“ buvo akcentuojamos darbininkiškos specialybės, o šiandien daugelis jaunimo nori lengvesnės duonos ir  švaresnio darbo. Bet dabar technologijos mokykloje ruošiami ir informatikai, ir apsaugos darbuotojai, ir ekspeditoriai, ir panašių profesijų specialistai.

– Kodėl pasirinkai technikos verslo priežiūros specialybę (taip dabar vadinasi auto mechanikai)?

– Nuo mažų dienų mačiau, kaip tėvas remontuodavo automobilius. Padėdavau. Tad nuo mažens mėgau mechanizmus. Visada rūpėdavo išardyti, pažiūrėti kaip jie veikia. Tėvas mokė, kad norint ką nors remontuoti ar  tvarkyti, būtina suprasti vieno arba kito mechanizmo veikimo principus. Nežinau ar be to iš viso galima ką nors padaryti, kad daiktas veiktų nepriekaištingai.

Ką bedaryčiau, stengiuosi daryti labai kruopščiai. Jei tai automobilio mazgas, jį išardęs visas detales išvalau, o prieš sudėdamas dar ir sutepu.

Patinka dirbti su metalu. Mėgstu iššūkius, tad stambūs darbai man atrodo perdaug paprasti. Visada patiko smulkūs darbai. Kai užeina įkvėpimas dirbu su spalvotais metalais, galiu visą dieną su smulkia dilde ar kitokiu įrankiu darbuotis prie kokio nors nedidelio žiedo ar pakabuko. Esu atkaklus, tad kiekvieną darbą stengiuosi pabaigti iki galo. Būna, kas nors neišeina, tai darau kartais net keliolika kartų ir nuolat sakau sau – vist tiek turi išeiti – ir galiausiai padarau.

Nemanau, kad esu visų galų meistras. Tačiau ką nors pradėjus daryti, dažniausiai kyla įvairių idėjų. Stengiuosi jungti įvairias technologijas. Padarau kokią apyrankę ar žiedą, tada sugalvoju įvairius raštus ir ornamentus išėsdinti ant metalo elektrocheminiu būdu. Kiekvienas darbas vis reikalauja ko nors naujo. Sužinai, kokių įrankių reikia. Kai kuriuos pasidarau pats, kitus perku.

– Bet visko žmogus negali žinoti. Ar kas nors pataria, paaiškina?

– Aišku, visko nežinau. Pirmieji darbai buvo primityvūs, bet laikui bėgant atsiranda įgūdžių, išmokstu ką nors naujo ir lygis po truputį kyla. Sumaniau padaryti žiedą su akute. Kilo daug neaiškių klausimų, tad kreipiausi į juvelyrą Robertą Matiuką, dirbantį dovanų parduotuvėje. Prisistačiau, papasakojau apie savo sumanymą, paprašiau parodyti, kaip daromi tokie dalykai. Jis labai mielai parodė man, kaip dirba ir paaiškino, kokių įrankių reikia, kur juos galima gauti. Taip pat nurodė, kur galima įsigyti visokių  įvairių ruošinių.

– Kaip polinkis juvelyrikai dera su automobilių remontu?

– Kol kas nežinau. Tiesiog ieškau savęs. Jei pasirenki kurią sritį, tarkim automobilį, tai reikia joje tobulėti, atsiduoti tam darbui. Šiandien įdomu ir viena, ir kita. Dirbu prie mašinos, lieka laiko - einu prie metalo. Nežinau, kaip bus ateityje. Galvoju, kad žmogui reikia turėti būdą, kaip užsidirbti pinigų pragyvenimui ir galimybę dirbti tai,  kas tau „prie dūšios”.

– Šiemet baigsi mokslus. Kokie tolimesni planai?

Tikriausiai šiais metais nebespėsiu įstoti. Dar reikia išlaikyti suvirinimo egzaminą, atsiskaityti už praktiką, išlaikyti pagrindinį technologijų egzaminą. Norėčiau studijuoti Muzikos akademijoje teatro režisūrą.

– O prie ko režisūra?

– Prieš gerus metus mano draugas, vaidinęs  Anykščių kultūros centro teatre, išvyko studijuoti ir pasiūlė man pabandyti save scenoje.  Nuėjau pas režisierių Joną Buziliauską, pasikalbėjome. Davė išmokti tekstą. Paskui mokė sceninio judesio, kalbos ir apskritai - vaidybos. Labiausiai įsimintinas  buvo pirmasis vaidmuo „Daukante”. Vėliau  vaidinau  „Mindaugo” ir „Prieblandos” spektakliuose. Labai daug ko išmokė ir Anykščių kultūros centre estų režisierius Titt Alte, statęs spektaklį  „Teatro šūkis”, pagal Samuelio Beketo pjesę. Čia vaidiname dviese su Žilvinu Smalskum. Man labai patiko ši patirtis, tad  ir kilo mintis tapti teatro režisieriumi.

– Jūsų brolis fotografas, abu esate meniškos natūros. Gal tai paveldėta? Ar buvo menininkų jūsų šeimoje?

– Nesakyčiau. Tėvai mėgsta gamtą, išsilavinę, tačiau tikrai ne menininkai. Nežinau, gal tai bendravimo su gamta rezultatas. Dabartinė mano karta neišnaudoja gamtos suteikiamu galimybių. Sėdėdamas prie kompiuterio ir juo žaisdamas, labai daug prarandi. Mėgstu gamtoje būti vienas. Čia atrandi save, apmąstai, išsivalo mintys. Kitaip vertini įvykius, situacijas. Bendraujant  su atvykusiais gyventi į Anykščius, dažnai tenka išgirsti, kad Anykščiai yra nepaprastai gražus kraštas, tačiau labai daug piktų žmonių. Nežinau, aš jų nematau, o gal netenka su jais susidurti. Mano manymu, kas bevyktų, viskas turi tam tikrą prasmę, reikia daryti išvadas ir  žvelgti į gyvenimą tik pozityviai.

– Mane maloniai stebina tavo ne visai įprastas šiuolaikiniam jaunimui aprangos stilius. Ką tu į tai?

– Mėgstu tvarką. Mūsų garažas labai tvarkingas, ką neretai pastebi ir klientai. Gal tai viena priežasčių, kad darbo netrūksta. Pripratęs prie tvarkos, esu kiek pedantiškas. Stengiuosi visada atrodyti tvarkingai ir gražiai. Turiu savo laisvą stilių. Aš esu Gintukas – rengsiuos kaip Gintukas. Kiekvienas turi atidžiau pažvelgti į save, geriau pažinti save, tada kitaip žvelgs į pasaulį. Išeidamas pažvelgiu į veidrodį,  tariu sau, kad man gražu, ir žengiu pro duris. Kiekvienas visada turi būti pats savimi.  

– Rasti jauną tekintoją, suvirintoją ar santechniką  dabar būtų gana sudėtinga. Jaunimas nemėgsta „juodų“ darbų. Anksčiau  ir pats minėjai, kad  amatai nėra populiarūs jaunimo tarpe. Daugelis išvažiavę į svetimus kraštus dirba daug juodesnius, mažiau kvalifikuotus darbus. Kodėl taip yra?

– Matau daug savo bendraamžių be iniciatyvos, apatiškus ir nežinančius ką daryti, kažko laukiančius. Kiti, įgiję įvairias specialybes, išvažiuoja dirbti į užsienį, nes ten darbai geriau apmokami. Bet esu įsitikinęs, kad tikri specialistai, mėgstantys ir gerai išmanantys savo darbą, gali visai gerai gyventi ir dirbti Lietuvoje. Reikia nenuleisti rankų, stengti ieškoti savo kelio.

Kitas dalykas, žvelgiant į valdžios politiką susidaro įspūdis, kad viskas daroma specialiai, norint atsikratyti jaunimo,  kad skatinama emigracija. Jei jaunimas išvažiuoja, tai reiškia kažkas yra negerai Lietuvoje. Valdžia privalo analizuoti, ieškoti emigracijos priežasčių ir jas šalinti. Daug kalbama apie Europos Sąjungą, aiškinama, kad esame Europos Sąjungos dalis, tačiau žymiai rečiau girdime apie Lietuvą. Nors garsiai šnekama apie išvažiuojančius, nematau realių politikų veiksmų, siekiant sustabdyti emigraciją arba skatinti išvykusius sugrįžti.

– Ar negalvoji išvykti?

– Išvykti noriu. Reikia pamatyti pasaulio ir pažiūrėti, kaip gyvena žmonės kitur, susipažinti su kitomis kultūromis. Tačiau gyventi kitur – tokios mintys niekada nekilo. Noriu gyventi ir dirbti čia. Kaip bebūtų, kad ir vienas, gyvensiu, dirbsiu ir puošiu Lietuvą.

Kalbėjosi
Algimantas GUDELIS

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (2)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink