ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. spalio 19 d. šeštadienis - 7:27
NAUJIENOS:

2017-06-09. Imtynės išmoko tvirtai stovėti ant kojų

Anykščiuose gegužės viduryje vykusiame vaikų graikų – romėnų imtynių Lietuvos čempionate varžybų atidarymui išsirikiavusius sportininkus pasveikino, o pasibaigus varžyboms nugalėtojams apdovanojimus įteikė naujas imtynių federacijos prezidentas Giedrius Dambrauskas. Susipažįstame su naujuoju federacijos prezidentu.

– Ar seniai tapote sporto funkcionieriumi?

– Mano darbas šioje federacijoje prasidėjo dar 1992 metais. Sistemoje tikrai nesu naujokas. Imtynių sporto federacija ypatinga tuo, kad  jungia net tris olimpines sporto šakas: graikų - romėnų imtynes, laisvąsias imtynes ir moterų imtynes. Yra trys viceprezidentai, kurių kiekvienas atsakingas už savo imtynių stilių. 1992 metais pirmą kartą imtynininkai atstovavome Lietuvą Europos čempionate, vykusiame Kopenhagoje. Po jo buvau išrinktas federacijos generaliniu sekretoriumi, dirbau ketverius metus. 1996 m. buvau  išrinktas federacijos viceprezidentu ir šiose pareigos dirbau iki pastarojo laiko. Aš buvau atsakingas už graikų – romėnų imtynes.

– Jūsų, kaip sportininko, kelias prasidėjo gerokai anksčiau.

– Nuo mokyklos laikų nuolatos buvau Lietuvos rinktinėje. Tarybiniais metais dalyvavau moksleivių spartakiadoje,  visasąjunginėse moksleivių žaidynėse Taškente, TSRS tautų spartakiadoje Maskvoje.  Esu aštuonis kartus iškovojęs Lietuvos čempiono titulą. Paskutinį kartą 1999 metais. Tame pačiame Lietuvos čempionate laimėjo ir du mano auklėtiniai. Buvau „žaidžiantis treneris“.

– Tėvai retai pritaria vaikų pasirinkimui tapti aktoriais ar menininkais. Drįsčiau pasakyti, nelabai pritaria ir profesionalaus sportininko karjeros pasirinkimui.

– Mūsų tėtis Liudas Dambrauskas  dirbo Termoizoliacijos institute, tačiau Lietuvoje jis daugiau žinomas kaip rašytojas publicistas ir disidentas,  buvo labai tolerantiškas. Mėgo keliauti. Turėjo subtilų humoro jausmą.  Ne tik į buitinius nesusipratimus ir mūsų išdaigas, bet ir į KGB persekiojimą bei šiurpius lagerio įvykius visuomet pažvelgdavo su lengva ironiška šypsena. Tai atsispindi ir jo knygose. Namuose buvo didelė biblioteka, tad nuo mažens visi mėgome skaityti. Artima draugystė siejo Tėtį su kunigu Ričardu Mikutavičiumi. Judviejų pažiūros daugeliu atvejų sutapdavo. Keletą kartų pas mus lankėsi prezidentas Valdas Adamkus. Nuolatiniai mūsų namų svečiai buvo Algirdas Patackas, Aloyzas Sakalas ir kiti Sąjūdžio įkūrėjai. Jų diskusijos, ginčai turėjo didelę įtaką mūsų pasaulėžiūrai. KGB nuolatos stebėjo Tėčio veiklą. Šios įstaigos dėmesio neišvengiau ir aš. Buvau trečio  kurso studentas, kuomet su mama važiavome į Mordoviją aplankyti lageryje kalinčio Tėčio. Grįžus, mane pasikvietė dekanas ir įspėjo, kad lankėsi vyriškis ir  domėjosi mano mokslais, kelione ir žadėjo apsilankyti dažniau.

Augome trys broliai ir sesuo. Kaip ir visi vaikai, žaisdavome ir  sportavome. Mudu su broliu Sauliumi - dvyniai, jauniausi ir judriausi,  tad nuolat „eidavome galvomis“. Visi trys lankėme imtynių treniruotes. Nuo dešimties metų supratau, kad mano pašaukimas – imtynės. Apskritai, mėgau visokį sportą. Studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute žaidžiau futbolą, krepšinį, aktyvia dalyvavau visuose sporto renginiuose. Sesuo Vida buvo protingesnė, žaidė rankinį, vėliau tapo gydytoja. Vyriausias brolis Vidas buvo kiek ramesnis. Šiandien jis  – Kapčiamiesčio seniūnas. Saulius tapo advokatu, o aš visą gyvenimą susiejau  su sportu.

– Kaip sportas susijęs su tolesne profesine Jūsų veikla?

– Po vidurinės ieškojau kur mokytis toliau. Tuomet Vilniaus Pedagoginiame institute buvo specialybė geografija- fizinis lavinimas. Visada domėjausi kelionėmis ir studijuodavau žemėlapius, tad viskas puikiai atitiko norus. Mano pasaulėžiūra  lėmė, kad prasidėjus Sąjūdžio mitingams, prisijungiau prie „žaliaraiščių“. Mes žiūrėdavome tvarkos, neleisdavom nuolat pasitaikančių provokacijų. 1990 m. sausio mėnesį Lietuvoje lankėsi SSSR lyderis  Michailas Gorbačiovas. Katedros aikštėje valdžia ruošėsi mitingui. Toje vietoje, kur šiandien yra Gedimino paminklas, stovėjo vėliavų stiebai. Buvo nuspręsta ant jų iškelti visų respublikų vėliavas. Kadangi buvau lengviausias, tai nežiūrint šalčio ir atšiauraus vėjo, užsliuogiau į stiebus ir pririšau visų penkiolikos respublikų vėliavas. Tiesa, M. Gorbačiovas į mitingą neatvyko. Buvau vienas pirmųjų, pradėjusių dirbti  Aukščiausios tarybos apsaugos skyriuje. Lygiagrečiai dirbau treneriu bei fizinio lavinimo mokytoju.

1992 metais devyni mūsų skyriaus darbuotojai buvo siunčiami į Prancūziją, į specializuotą žandarmerijos dalinį, kuriame apmokomi asmens sargybiniai. Mokslai trūko pusę metų. Dvidešimt penkis metus išdirbau vadovybės apsaugos departamente. Buvau seniausias darbuotojas. Dirbau profesinio parengimo skyriuje, ruošiau ir apmokiau asmens sargybinius. Šiandien dirbu Lietuvos kariuomenėje,  kur turiu galimybę realizuoti save. Iš mūsų devynių, kurie mokėmės  Prancūzijoje, šiandien  dar keturi dirba pasirinktoje sferoje.

– Gal su Anykščiais sieja artimesni ryšiai? Ar tik pareigos vedinas lankėtės čempionate?

– Stebėti jaunuosius imtynininkus tikrai ne pareiga, bet malonumas. Anykščiai – mano jaunystės miestas. Dar tuomet,  kai startavau su Lietuvos jaunimu, vėliau  su suaugusių rinktine,  daugelis treniruočių stovyklų, ypač prieš atsakingas varžybas, vykdavo Anykščiuose. Jono Pajarsko iniciatyvos dėka buvo sudarytos geros sąlygos. Prisimenu, gyvendavome poilsio namuose „Šilelis“, o treniruotės vykdavo Antano Baranausko mokykloje. Dažnai į stovyklą atvažiuodavo Turkmėnijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų respublikų sportininkai. Visi kartu ruošdavomės spartakiadoms.

Pradėjęs dirbti treneriu, tęsiau tradiciją ir vasaros treniruočių stovyklas pats pradėjau organizuoti Anykščiuose. Per vienas varžybas sutikau simpatišką merginą, kuri vėliau tapo mano žmona. Šiandien Anykščiuose gyvena jos tėveliai. Dažnai juos lankome. Kad būtų patogiau, netoliese įsigijome sodybą, kurioje leidžiame vasaras. Nuolatos svečiuojasi draugai, daugiausia imtininkai, treneriai. Auga trys dukros, visa šeimyna keliaujame dviračiais, pėsčiomis, stengiamės daugiau laiko praleisti gamtoje. Ramiai paskaityti ne visada pavyksta.

– Minėjote, kad auginate tris dukras. Gal kartais jos taps imtynininkėmis?

– Nieko negalime pasakyti kaip bus ateityje. Šiandien mergaitės lanko baletą. Baletas - bet kurių šokių pagrindas. Žmogui, lankiusiam baletą, labai lengva pereit tiek į sportinius, tiek į pramoginius, gatvės ar įvairius kitus šokius. Šiuo aspektu baletą galima lyginti su imtynėmis. Imtynių sportas išmoko tvirtai stovėti ant kojų ir saugiai kristi. Sportininkas,  treniravęsis imtynes, yra labai pageidaujamas visose kovos menų šakose. Galiu drąsiai teigti, kad didžioji dauguma šiandien žinomiausių Lietuvoje taekwondo, sambo, karate ir kitų panašių sporto šakų,  yra pradėję savo sportinį kelią kaip imtynininkai. Būtent dėl savo universalumo, imtynininkai pageidaujami praktiškai visose spec. tarnybose.

– Kadangi apie imtynes nieko neišmanau, paaiškinkite kuo skiriasi graikų – romėnų ir laisvasis stilius?

– Graikų – romėnų imtynės, anksčiau vadintos klasikinėmis, kilo iš Antikos.

Laisvosios imtynės atėjo iš Amerikos ir turi sąsajų su  amerikietiškuoju futbolu. Kovotojų stovėsenos yra žemesnės, nes priešininkas gali už kojos pagauti, pakirsti. Jos yra universalesnės, tačiau europiečiams daugiau priimtinos graikų-romėnų omtynės. Tarkim, atėjot į salę ir nežinot kokios tai imtynės vyksta, tuomet atkreipkite dėmesį į kovotojų stovėseną. Jei stovi vos ne keturpėsti - laisvosios. Jei stovi vienas prieš kitą veik pilnu ūgiu ir galynėjasi – graikų-romėnų. Na, o  moterų imtynės vyksta pagal laisvųjų imtynių taisykles.

– Koks Jūsų požiūris į moterų imtynes? Ar tai moteriška sporto rungtis?

– Jei būtumėte paklausęs prieš kokius du dešimtmečius, tuomet būčiau atsakęs, kad skeptiškai. Tada maniau, kad Europoje  moterų imtynės neprigis. Nuomonė keitėsi pamačius, kaip šis sportas populiarus Skandinavijoje. Jau penkių – šešių metų mergaitės žaidžia, stumdosi, bando viena kitą parversti, kovoja dėl kokio nors kamuolio. Imtynės – tai humaniška sporto šaka, kur uždrausti smūgiai, tampymai gnaibymai ir panašūs veiksmai,  galintys stipriau sužaloti. Treneriai paprastai su merginomis elgiasi atsargiau. Galų gale, merginos gali save realizuoti ir tokiu būdu.

– Mūsų pokalbio pabaigai tradicinis ir banalus klausimas. Kokie Jūsų, kaip federacijos prezidento, planai? Kokias užduotis sau keliate?

– Svarbiausia mums patiems žinoti, kur mes einame, kokie mūsų tikslai ir nuolat visų sportininkų veiklą kreipti ta linkme. Visada sakau, kad galima iškovoti prizines vietas įvairiose varžybose ar čempionatuose, bet jei galiausiai olimpinėse žaidynėse neturėsime savo atstovų, tai tie pasiekimai ne ko teverti. Nuo 1992  m Barselonos olimpinių žaidynių, visą laiką žaidynėse turėjome savo atstovus. Atstovavimas olimpiadoje –
minimalus uždavinys. Tai nėra taip parasta, nes pagal reitingus turime patekti į dvidešimtuką geriausių pasaulio imtynininkų. Tas dvidešimtukas daugiau teorinis, nes dalis vietų išdalinama tokioms šalims kaip Okeanija, Australija ir kitos. Tad  realiai turime būti pirmajame  dešimtuke ar net aštuntuke. Imtynių pasaulio čempionate dalyvauja aštuoniasdešimt šalių. Bent dvidešimtyje iš jų – imtynės vienos populiariausių sporto rūšių.

Tikslas aiškus – dalyvauti Tokijuje vyksiančiose 2020 metų olimpinėse žaidynėse ir siekti medalių.

Kalbėjosi Algimantas GUDELIS

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink