ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugpjūčio 24 d. šeštadienis - 14:34
NAUJIENOS:

2017-06-23. Kiekvienas ieškokime savo paparčio žiedo...

Anykščių krašto laikraštis „Šilelis“  šiais metais tęsia praėjusių metų  projektą „Mūsų kraštas čionai, tarp kalnų Anykščiai“,  kurį iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Kiekvieną mėnesį  ir vėl skelbsime unikalias publikacijas apie įvairių laikotarpių ir profesijų žymius Anykščių krašto žmones, jų pomėgius ir pasiekimus. Publikuosime  poleminius straipsnius ir diskusijas apie nūdienos aktualijas, istorinius procesus, nušviesime gilias tradicijas turinčius renginius, parodas ar unikalias mūsų krašto šventes, supažindinsime su krašto gamtos ištekliais ir primirštomis vietos  įžymybėmis. Šį kartą prisiminsime šviesios atminties tautodailininką, skulptorių, medžio drožėją Joną Tvardauską.  

Laukiame paslapties ir sakralumo kupinos Joninių nakties. Su daugybe papročių ir mistikos elementų susijusi vasaros saulėgrįžos, Rasomis arba Kupolinėmis vadinama gamtos šventė daugelį kviečia rinkti vaistažoles, pinti vainikus, basomis braidyti po rasotą žolę, pasveikinti varduvininkus. O mane šis laikas panardina į šiltus prisiminimus apie ąžuolo vainiku pasipuošusį Tėvelį Joną Tvardauską (1938-2010).

Liepos 1-ąją bus septyneri metai po to,  kai nutilo kalteliai, tylus medžio drožlių kritimo garsas nuo būsimo kūrinio, nuoširdus juokas, jo lūpomis ištarti tikri žodžiai. Kūrybinio gyvenimo kelionė tapo baigtiniu reiškiniu, bet prasidėjo laikas atminimo dovanoms ir keliems štrichams prisiminimų.

Pėdsakai laiko smėliuose
Daugiau kaip 30 metų Anykščiuose kūrė medžio drožėjas Jonas Tvardauskas. Jo drožinius, bareljefus, monumentalias skulptūras daugelį metų matėme parodose, lankytinose ir memorialinėse vietose – prie kultūros istorijos paminklų, matome ir mokyklų, kultūros namų bei kitų visuomeninės paskirties pastatų interjeruose. Jis dalyvavo  respublikinėse liaudies meno parodose, respublikinėse ir tarptautinėse medžio drožėjų stovyklose. 

Pamenu pirmąją kūrybinę stovyklą,  vykusią 1978 m. Juodkrantėje, nes dalyvauti joje medžio drožėjai buvo pakviesti su šeimomis. Visus  apgyvendino mokyklos klasėse. Tėvai su sūnumis, o mamos su dukromis kone trims savaitėms įsikūrėme ten. Nuo ryto iki vakaro meistrai dirbdavo miškų urėdijos teritorijoje, kiekvienas plušo prie savo būsimo kūrinio. Mes vos ne kasdien lankydavome juos dirbančius, bet daugiausiai laiko leisdavome prie jūros, o vakarais mokyklos stadione žaisdavome krepšinį. Tėvelis tada buvo dar jaunas menininkas, drožė dekoratyvinį suolą. Pasibaigus stovyklai ir po skulptūrų Raganų kalne atidengimo nesinorėjo išsiskirti, nes buvome visi susidraugavę.

Monumentalių Tėvelio darbų – dažniausiai lauko statinių sodybose, kapinėse, bažnyčių šventoriuose – esama ne tik Anykščiuose, bet  ir  gimtajame Zarasų krašte, Juodkrantėje, Maironio tėviškėje Pasandravyje, Utenoje, Kupiškyje, Rokiškyje, kitose Lietuvos vietovėse bei užsienyje. Paskutinis monumentalus tautodailininko  darbas, sukurtas 2010 m. birželį Anykščių rajono  Inkūnų kaime vykusiame plenere –Šv. Anelės skulptūra. Ji skirta išnykusiam, miškingoje vietoje kadaise gyvavusiam,  Beržoniškio kaimui. Netoli Inkūnų bažnytėlės iškilusios medinės skulptūros, skirtos šiuo metu vos vieną kitą gyventoją turintiems arba visai išnykusiems kaimams. Idėja įamžinti gimtųjų kaimų, kurių daugelio jau nebėra, atminimą kilo į inkūniečių bendriją susibūrusiems žmonėms, kuriai vadovauja kraštietis Valentinas Šapalas. 

Kūryba ir šeima Tėveliui buvo gyvenimo variklis. O mes, šeimos nariai, mama Irena, aš ir sesuo Daiva  buvome tarsi maži sraigteliai, kurie sukomės aplink jį, geru žodžiu ar konkrečiu darbu padėdamos jam. Tėveliui buvo labai svarbu tai, kaip mes vertinome jo darbus. Jam reikėjo supratimo, palaikymo. Kantriai išklausydavome jo pasakojimų apie tai, ką jis nori pasakyti viename ar kitame drožinyje, kodėl vaizduoja būtent žuvėdras ar kažką kitą. Kai tik galėdavome, važiuodavome kartu su juo į parodas, į šventinus renginius, kuriuose būdavo pristatomi jo ir jo kolegų darbai. Žinoma, būdavo visko. Kartais, kai jis nuo aušros iki sutemos dirbdavo palinkęs prie būsimo kūrinio, tiesiog nelikdavo laiko mums. Bet mes mokėjome laukti ir žinojome, kad tikrai ateis ir šeimai skirtas laikas. Prisimindama laiką šeimai ir artimiesiems, sugrįžtu į Joninių šventės nuotaikas. Vaikystėje Jonines švęsdavome Tėvelio gimtinėje kartu su jo brolio Edmundo šeima. Trumpiausią naktį metuose eidavome ieškoti paparčio žiedo. Einant miško takeliu, kelią rodydavo jonvabalių skleidžiamą šviesa. O paskutinės kartu su Tėveliu praleistos 2010-ųjų Joninės buvo nelinksmos, nes prieš dvi savaites buvome palaidoję mano mamos seserį Aldoną. Tada, ką tik grįžęs iš drožėjų plenero Inkūnuose, Tėvelis ruošėsi važiuoti į kitą plenerą. Kadangi buvo lietingas oras, sode esančiose dirbtuvėse jis drožė ir konstravo medinę įrankių dėžę. Mat buvo matęs, kad kiti meistrai tokias turi, tad ir  jam bus labai patogu  pieštukams, aštriems kalteliams, popieriaus skliautei ar pleistrams susidėti dėžė. Demonstruodamas pabaigtą dėžę ir dekoruotą medinį plaktuką, reikalingą drožimo judesiui pastiprinti, buvo labai laimingas, nes gavo pagyrų iš saviškių. Kitą dieną jį išlydėjome, atsisveikindami iki greito, nes po penkių dienų Tėvelis žadėjo grįžti namo. Turėjome daugybę sumanymų ir planų. Žadėjome važiuoti į Truskavos skulptūrų parką Kėdainių rajone, į Zarasų rajone, Baltriškių kaime esantį  Tebiriados bendruomenės vienuolyną.

Tėvelis buvo labai paprastas ir kuklus, gyvenimo rimtį sugebėdavo derinti su žaidimu. Šios savybės žavėjo jo kolegas, kurie taip pat mokėjo kasdienybės patirtis nuspalvinti ryškiomis spalvomis. Vieną vasarą Tėvelis kartu su kolegomis dalyvavo drožėjų stovykloje, kur  buvo kuriamos skulptūros, papuošusios Arklio muziejaus erdves.  Tuomet Tėvelis važinėjo su „Žiguli“ markės automobiliu. Visi meistrai vieną vakarą į Anykščių baseiną važiavo būtent su jo automobiliu.  O kitą dieną vyrai atviravo ir pasakojo, kaip Jonui vežant, jie pasijautė lyg „padūkęs jaunimėlis“...

Tėvelį  traukė ir neįprasti dalykai bei situacijos. Ši buvo maždaug prieš dešimt metų. Tėvelis pageidavo nusifotografuoti prie seno griūvančio namelio, kuris stovėjo važiuojant keliu link Niūronių. Jis paprašė giminaičio Arūno Gučiaus, kad jį įamžintų būtent ten. Apsivilko drobines kelnes ir marškinius, užsidėjo skylėtą šiaudinę skrybėlę, į foto sesiją pasiėmė šventųjų skulptūras ir kaltelius. Tuomet mes buvome kažkur išvykę, o paskui jie parodė mums puikias nuotraukas.

Lankydamasi Zarasuose, visuomet prisimenu, jog apie Tėvelio kūrybinę brandą susimąsčiau tik pamačiusi Zarasų Švč. Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje pastatytą  jo rankomis sukurtą Tremtinių kryžių. Tai buvo 1990 m. vasarą. Kai nuvažiavome į šventinimo ceremoniją, su nuostaba  gerėjausi  kūrinio išraiškingumu. Prisimenu ir akimirką, kai pirmą kartą pamačiau drožinį „Liongino Šepkos gyvenimas“. Jis buvo drožiamas iš atskirų elementų, o sujungtas į visumą – daugiau nei nustebino. 

Atminimui skirtos dovanos
Drožybos plenerus, parodas ir, žinoma, kūrybinių sumanymų įgyvendinimo laiką Tėvelis visada planuodavo į priekį. Tad ir paroda Seimo parodų galerijoje buvo suplanuota iš anksto. Tačiau 2010 m. spalio 20 d. Seimo parodų galerijoje eksponuojama drožinių paroda, kurią pristatė Seimo nariai: a.a. Vytautas Galvonas ir Algimantas Dumbrava, jau buvo atminimo dovana Tėveliui. Šios parodos atidaryme dalyvavo  gausus būrys jį pažinojusių žmonių iš Anykščių krašto.

Taip pat tik atminimo dovana Anykščiams virto ir 2010 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus albumas „Jonas Tvardauskas. Medžio drožyba“. Birželio mėnesį jo sudarytojos muziejininkės Rasa Bražėnaitė ir Skaidrė Račkaitytė jau dėliojo paskutinius taškus,  o po liepos 1–osios albumo rengėjoms teko redaguoti paruoštą spausdinimui medžiagą...

2011 m. sausio 19-ąją Anykščių sakralinio meno centre buvo atidaryta paroda „Dievdirbio sodas“. Tuomet kartu su gyvąja drožinių ekspozicija buvo pristatytas ką tik išleistas biografinis gyvenimo ir kūrybos albumas „Jonas Tvardauskas. Medžio drožyba“. Jame atsispindi Zarasų krašto žmogaus, kūrusio Anykščiuose Lietuvai ir pasauliui, kūrybinis kelias. Albume  kruopščiai atrinktos nuotraukos, gražūs kolegų prisiminimai, šilti kunigo Justo Jasėno žodžiai.

2011-ųjų birželio pirmąjį šeštadienį Tėvelio  kolegos rinkosi į „Bėk bėk, žirgeli!“ šventės drožybos plenerą Niūronyse ir kibo į darbus, tačiau jau be jo. Graži tradicija šventės metu per labai trumpą laiką įgyvendinti kūrybinį sumanymą vienijo ne tik Anykščių krašto drožėjus, bet ir skulptorius iš kitų Lietuvos rajonų. Tačiau tąkart sukurtų darbų aukciono nebuvo, o tautodailininkų kūriniai – medinis piemenukas ir avytės –  liko Arklio muziejuje ir įamžino drožėjo Jono Tvardausko atminimą.

Tais pačiais metais Joninių išvakarėse Zarasų krašto muziejuje vyko renginys, skirtas Jonui Tvardauskui atminti. Jį iniciavo tuo metu Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje kunigavęs Justas Jasėnas, su kuriuo Tėvelis artimai bendravo.  Susirinkusieji žiūrėjo 2009 –aisiais metais menotyros daktaro Vytauto Tumėno filmuotą interviu su Jonu Tvardausku. Šiame renginyje dalyvavusios muziejininkės Rasa Bražėnaitė ir Skaidrė Račkaitytė, Tėvelio kraštiečiams  pristatė albumą. 

Kiek vėliau, Anykščių miesto šventės metu, A. Vienuolio namo – muziejaus salėje vyko renginys, kuriame buvo rodoma ta pati V. Tumėno filmuota medžiaga. „Taip, tai buvo tikras susitikimas su menininku, nes vargu ar rastume kitą palyginimą tam muziejininkų sumanytam renginiui, kurio metu anykštėnai pusantros valandos galėjo klausytis gyvo J. Tvardausko žodžio, juoktis iš jo pokštų, kartu permąstyti ir apžvelgti Anapilin išėjusio tautodailininko kūrybos ir gyvenimo kelią...“, – tuomet po renginio rašė „Šilelis“.

2012–aisiais Anykščių regioninio parko lankytojų centro ekspozicijoje buvo atidaryta paroda, kuri veikė ilgiau nei metus. „Visi menininko darbai alsuoja pagarba liaudies tradicijoms, tautinei savimonei, istorinei praeičiai, kultūros paveldui“, 2012 m. liepos 24 d. apie šią parodą rašė www.alkas. lt. Iki šiol Anykščių regioninio parko lankytojų centre eksponuojama keletas drožinių Anykščių krašto tematika: improvizacijos „Anykščių šilelio“ motyvais, „Mindaugo šeima“ ir „Prie Šventųjų ąžuolų Anykščių šilelyje“.   

Keletą metų Rokiškio krašto muziejuje Liongino Šepkos (1907–1985) drožinių ekspozicijos salėje, skirtoje
L. Šepkos atminimo įamžinimui, eksponuojamas 2005–2006 metais Tėvelio sukurtas darbas „Liongino Šepkos gyvenimas“.    

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje 2012 m. gruodžio 19 d. – 2013 m. vasario 18 d. veikė drožinių paroda. Joje buvo eksponuojami religinės ir istorinės tematikos darbai: horeljefiniai šventųjų atvaizdai, prakartėlės, koplytėlės, įspūdingos kompozicijos „Dievdirbio sodas“ ir „Mindaugo karūnavimas“. Paties menininko originaliai parengtuose mediniuose stenduose buvo galima pamatyti ir monumentalių darbų nuotraukas.                                                                          

2015–aisiais per Žolines Arklio muziejuje buvo atidaryta menininko drožinių ekspozicija, kurioje vietą atrado ir smulkios skulptūrėlės, autoriaus vieningai  išdėliotos dekoratyvinėse kompozicijose bei drožiniai anykštietiška tematika.  Kartu su šalia esančia Jurgio Kazlausko drožinių ekspozicija ji simbolizuoja ne tik kūrybinės išraiškos stiprybę, sentimentalumą, bet ir antram gyvenimui užgimusio medžio kvėpavimą.

Po tylaus pabuvimo su Tėveliu, eikime ieškoti paparčio žiedo – neišsipildžiusių svajonių ir išminties simbolio...  Septintos Joninės be Tėvelio...

Šaltiniai:
1. www.alkas.lt,
2. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus albumas „Jonas Tvardauskas. Medžio drožyba“.

Ramunė Tvardauskaitė - ŠALTENIENĖ

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink