ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. spalio 19 d. šeštadienis - 7:55
NAUJIENOS:

2017-06-29. Norvegijoje dirbantis kunigas Oskaras Petras Volskis: „Lietuva negali toliau elgtis kaip pamotė savo vaikams“

Klebono Nerijaus Vyšniausko atvykimas į Kavarską įnešė daug naujovių parapijiečių gyvenime. Kavarske vis dažniau lankosi Lietuvoje ir už jos ribų žinomi dvasininkai.

Kuo šie apsilankymai yra naudingi parapijiečiams? – klausiame Kavarsko Šv.Jono  Krikštytojo parapijos klebono, teologijos daktaro Nerijaus Vyšniausko.

„Yra įprasta, kad vadovauti atlaidams kviečiami svečiai, kunigai iš kitų parapijų. Be abejo, kiekvienas kreipiamės į kunigus su kuriais esame geriau pažįstami, daugiau bendraujame. Parapijiečiai išgirsta kito kunigo žodį. Tikimasi, kad jis bus suprastas. Bendravimas praturtina tiek parapijiečius, tiek atvykstančius svečius. Nedidelėje Užunvėžio parapijoje vykusiuose Švn. Mergelės Marijos atlaidams vadovavo kunigas Alfonsas Bulotas, buvęs Kardinolo Vincento Slatkevičiaus kancleris, vyriausias kariuomenės kapelionas,  Kauno kunigų seminarijos profesorius. Pernai atlaiduose lankėsi lietuvių sielovadininkas Lenkijoje, kunigas Jaroslaw Kalinowski. Taip pat Žemaitijoje dirbęs kunigas Mindaugas Alekna. Aš kviečiu tokius kunigus, kurie turėtų ką žmonėms pasakyti, būtų įdomūs, o svarbiausia,  mylėtų žmones.

Šiais metais vadovauti švento Jono Krikštytojo atlaiduose paprašiau kunigą Oskarą Petrą Volskį. Tai be galo teisingas ir tvirtas žmogus, niekada nekeičiantis savo pažiūrų priklausomai nuo aplinkybių ar asmeninės naudos. Tai Kunigas iš didžiosios raidės.“

Kunigas Oskaras Volskis yra mūsų kraštietis, gimęs Aukštaitijoje, baigęs Obelių vidurinę mokyklą. Vienerius metus studijavo Kauno Kunigų seminarijoje, vėliau penkerius  metus Krokuvoje. Buvo Labūnavos (Kėdainių r.) Dievo Apvaizdos ir Vandžiogalos (Kauno r.) Švč. Trejybės parapijų klebonas.  2003 metais įkūrė Marijos radiją Lietuvoje, kuriame dirbo iki 2010 metų. Pastaruosius ketverius metus kunigas Oskaras Petras Volskis – Porsgrunn Vår Frue katalikų parapijos vikaras bei lietuvių katalikų sielovadininkas Bergeno St. Paul parapijoje. Rūpinasi taip pat Ålesund apylinkėse gyvenančiais katalikais.

Kaip atrodo Lietuva dirbant užsienyje? Kokios šalies problemos kelia didžiausią susirūpinimą? – apie tai kalbamės su kunigu O. Volskiu.

„Lenkai pasaulyje žinomi, kaip pamaldžiausia tauta. Lietuvoje taip pat nuolat girdime,  kad esame katalikai, deklaruojama katalikiška moralė. Tačiau matome, kad besilankančių bažnyčiose ir praktikuojančių tikinčiųjų mažėja.

Per daugelį amžių mūsų kultūra persmelkta katalikybės. Nesąmoningai esame įtakoti  katalikybės. Ji jaučiama mūsų elgesyje, moralinėse normose, tabu sistemoje. Net ir šiandien, vis aktyviau besireiškiantys romantizuojantys pagonys, daugeliu atveju turi katalikišką pamušalą. Kalbant apie praktikuojančius katalikus, atitinkančius arba bent besistengiančių laikytis būtinų kriterijų, tėra gal dešimt procentų. Statistika rodo, kad jų vis mažėja, ypač jaunimo tarpe. Matome, kaip vis daugiau žmonių elgesys prieštarauja Dievo įsakymams. Deja, tai yra vis labiau toleruojama ir netgi skatinama.“

Pusantrų metų kūrėte „Marijos radiją” Lietuvoje, septynerius metus jame dirbote. Spaudoje keletą kartų buvo pasirodžiusios publikacijos, kad esate per daug tradicionalus.

„Nereikia tuo stebėtis, nes mes, katalikai,  Lietuvoje nesame vienodi. Šiandien prie hierarchijos yra prisišlieję neoliberalūs katalikai, išėję iš atsivertusių komjaunuolių terpės. Taip, aš pripažįstu, esu konservatyvus kunigas, kas liečia liturgiją ir mūsų tikėjimą. Esu už patriotizmą, tautos savarankiškumą ir  išlikimą, už  tautines vertybes.  To visai nesigėdiju, tuo džiaugiuosi.  Šiais laikais neomarksizmas, pateikiamas kaip liberalizmas, veikia ne tik mūsų visuomenę, bet ir katalikybę. Liberalizmas pražudys Europos tautas, o sveikas konservatyvumas išgelbės ne tik tikras bažnyčios tradicija, pamaldumą, bet ir tautiškumą. Deja, mes, tradiciniai konservatyvūs katalikai esame užgožti tos liberalios partijos, šiandien dominuojančios bažnyčioje.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė, paprašyta žurnalisto A. Tapino, socialiniame tinkle  iniciavo tyrimą ir priėmė sprendimą, kad Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytoja Loreta Raudytė pamokoje „diskriminavo ir propagavo diskriminuoti“ seksualines mažumas, o gimnazija pažeidė Lygių galimybių įstatymą. Ar tai nėra cenzūra?

„Šiuo metu gyvename laikotarpiu, kuomet primygtinai importuojamos ES demokratinės vertybės. Jau pasigirsta teiginiai, kad demokratija - tai nėra žmonių nuomonė. o tikroji demokratija - tai vertybės, kurias diktuoja liberalūs ES valdantieji. Naujų vertybių fone mokytojos, turinčios savo nuomonę, persekiojimas nieko stebėtino. Iš kitos pusės matome labai aiškią situaciją, kuomet valdantis elitas per savo žiniasklaidos priemones ją smerkia, o didžioji dauguma gyventoju pritaria mokytojai. Tai parodo, kaip skirtingai mąsto žmonės ir liberalus valdančiųjų elitas. Nedaryčiau iš to tragedijos, nes žmonės jai pritaria.“

Televizijos laidoje  teko išgirsti, kad Lietuvoje per metus įšventinama tik dešimt kunigų.

„Iš vienos pusės vyksta planingas, sistemiškas ir  nuolatinis bažnyčios juodinimas. Prieš įvairias religines šventes tai viename, tai kitame leidinyje pasirodo dažnai niekuo nepagrįstos neigiamos publikacijos apie kažkurį dvasininką ar bažnyčią. Kita vertus, nuolatos atkakliai propaguojamas materialinių vertybių kultas veikia ir jaunimo požiūrį į pasaulį.

Neabejotinai vyresnės ir mano kartos paskata kunigystei buvo idealizmas, kuris ypatingai sustiprėjo tuoj atkūrus nepriklausomybę. Šiandien valstybė „šauna sau į koją” beatodairiškai propaguodama materialinę gerovę, verslumą tuo naikindama idealizmą žmonių bei jaunimo tarpe. Jaunimui, teikiančiam pirmenybę materialinėms vertybėms, ne tik tikėjimas, bet ir Valstybė bei  patriotizmas nėra labai svarbu. Tad ir norinčių tapti kunigais mažėja.“

Šiuo metu Jūs gyvenate Norvegijoje. Kuo skiriasi sielovada Lietuvoje ir šioje, gana prieštaringai vertinamoje, šalyje?

„Skirtingai negu kai kuriose kitose šalyse, kur lietuvių katalikų sielovada koncentruojasi ties konkrečiomis lietuviškomis parapijomis, Norvegijoje nėra „tautinių” parapijų. Visos tautinės katalikų grupės dalinasi esamomis katalikiškomis bažnyčiomis. O vietovėse, kur jų nėra, išsinuomodamos maldos namus iš „Den norske kirke” (Norvegų liuteronų bažnyčios). Pagrindinė kunigų veiklos dalis yra Šv. Mišių aukojimas įvairiose Norvegijos katalikiškose parapijose bei kitų sakramentų teikimas (išpažintis, krikštas, Pirmoji Komunija,  santuoka, ligonių patepimas). Kunigai taip pat organizuoja pasiruošimo santuokai kursus, ruošia kitų sakramentų priėmimui.

Didžiąją dalį katalikų sudaro lenkai. Po jų seka norvegai ir lietuviai. Viso katalikišką bendruomenę sudaro žmonės,  kabantys šimtu dvidešimt devyniomis kalbomis. Norvegijoje žmonės ramūs, ten gerai organizuota visuomenė. Būtent tai,  ko dabar pasigendu Lietuvoje.

Šiaip, tikri katalikai visame pasaulyje yra panašūs. Mano pastebėjimu, bažnyčioje lankosi kad ir paprasti, bet šviesesni, tvirtesnių moralinių nusistatymų žmonės. Tai man suteikia džiaugsmo ir paskatos dirbti.“

Veik trečdalis šalies gyventojų paliko mūsų šalį. Kaip visa tai matote iš šalies gyvendamas užsienyje, kasdieninėje veikloje bendraudamas su įvairių tautų emigrantais?

„Emigracija – tai didžiulė nelaimė ir būtina kuo greičiau  spręsti šią problemą. Valstybė turi tarnauti žmogui. Kalbant apie ekonomiką, reikia piliečiui suteikti sąlygas laimingai gyventi čia, savo tėvynėje.

Norėčiau kiek sumažinti besiveržiančių išvykti entuziazmą. Visų pirma, daugelis emigrantų dirba fiziškai sunkius darbus. Siekdami sutaupyti pinigų, gyvena prastose sąlygose, maitinasi pigiausiais ir ne pačiais geriausiai produktais. Sulaukę keturiasdešimties ar  penkiasdešimties metų, praranda sveikatą – žmogus susidėvi. Kitas momentas – netenka vaikų (kultūrine prasme). Norvegijos švietimo sistema greit vaiką „suvirškina”. Nežiūrint kokios kultūros bebūtų, jam labai greit įdiegiamas norvegiškas mentalitetas. Stebint šeimas, atvykusias iš Lietuvos, po kiek laiko pamatai, kad vaikai ir tėvai  yra iš visiškais skirtingų pasaulių. Neretai, ruošdamas vaikus Pirmajai Komunijai, su lietuviukais sunkiai besusikalbu lietuviškai. Trečias dalykas, ten žmogus nesijaučia savo namuose, jis yra svetimas. Jeigu į emigraciją žiūrėti, kaip į trumpalaikį ir materialinį gyvenimą, tai  ten galima susitvarkyti ir tvirtai įsikurti. Tačiau tuomet kaip lietuvis – ilgainiui jis save praranda.

Turi būti nuoširdus susirūpinimais savo piliečiais, kad jie galėtų gyventi ir dirbti savo tėvynėje. Lietuva negali toliau elgtis kaip pamotė savo vaikams.“

Kalbėjosi Algimantas GUDELIS

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (1)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink