ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. spalio 19 d. šeštadienis - 7:48
NAUJIENOS:

2017-09-01. Ji buvo visų mokytoja

Šį penktadienį rugsėjo pirmosios skambutis sukvies jau nepriklausomoje Lietuvoje augusios kartos moksleiviją ir studentiją į mokyklų, kolegijų klases, universitetų auditorijas. Naujųjų mokslo metų pradžia šventiškai pakiliai nuteikia ir seniai palikusius mokyklos suolą. Šiandien daug kas prisimins savo moksleiviškas dienas, buvusius mokytojus. Dabar, žiūrėdami iš laiko atstumo, suprantame, koks sunkus ir ne visada dėkingas mokytojų darbas. Mokytojai vertė mus atsitraukti nuo žaidimų, malonių pramogų, skirti laiko ir pamokų ruošimui, knygų skaitymui, uždavinių sprendimui. Nelengva būdavo grumtis pareigai  su malonumu.

Dauguma anykštėnų mena mokytoją Oną Šakėnienę, kuri nuo 1948 – tųjų iki 1979 metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Anykščių gimnazijoje (vėliau Jono Biliūno vidurinėje mokykloje). Būdama pensininkė,  aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, prasidėjus Atgimimui,  daug savo jėgų ir laiko skyrė Anykščių Sąjūdžiui, rūpinosi sąjūdininkų laikraščio „Žiburys“ parengimu spaudai ir leidyba. Įtaigiu žodžiu, savo gyvenimo ir asmenybės pavyzdžiu ji mokė mylėti Tėvynę, žmogų, diegė krikščionišką moralę, pareigos ir atsakomybės reikiamybę. Kaip ir daugelis prieškario Lietuvos inteligentų, O. Šakėnienė suprato, kad labai svarbu ir būtina kelti tautiečių dvasią. Ji ne tik pati ėjo šviesos keliu, juo vedė ir kitus. Ėjo kantriai, ištvermingai, neleisdama sau pavargti, padėdama apsispręsti tiems, kuriuos imdavo blaškyti klystkelių vėjai, jaukti protus klasta ir melas. Ėjo ir vedė, kol pati užgeso.

„Žmogaus atsakomybė prieš save patį, kitą ir tautą – iškelta kaip vėliava, kurios įsakmus šnabždesys neduoda sustot ir surambėt širdims“, – šios eilutės iš O. Šakėnienės dienoraščio atsako į klausimą iš kur tas ryžtas. Tokia pareigos bei atsakomybės samprata, perimta iš senosios lietuvių inteligentijos, buvo mokytojos devizas, jos švietėjiškos veiklos imperatyvas.

Atidavusi mokyklai daugiau kaip trisdešimt metų, O. Šakėnienė neišėjo į užtarnautą poilsį, o atsidėjo visuomeninei veiklai, rašė aktualius straipsnius spaudai, kalbėjo anykštėnų susibūrimuose, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, vadovavo  pensininkų bendrijai „Bočiai“. Ji tapo visų Mokytoja.

Net ir sunkios, jau nepagydomos ligos prikaustytai prie lovos,  O. Šakėnienei  rūpėjo tautos likimas, neapleido tikėjimas šviesos pergale. Įstrigo į atmintį paskutinis pasimatymas su sergančia, bet nepasiduodančia nevilčiai mokytoja, jos liūdna šypsena ir šie jos žodžiai: „Tebekopiame į aukštą statų kalną, kurio viršūnėje šviečia laisvės – laimės žiburys. Nemažas drąsuolių, pasiryžėlių ir pasiaukojančių tautiečių būrys atkakliai iriasi aukštyn, remdamiesi į kritusiųjų auką. Bet kiek šmėklų, pabaisų, išdavikų kaukia ir švilpia, plūstasi ir loja, traukia atgal žemyn... O ten užmaskuotas okupantų tinklas ir grobio ištroškę „žvejai“ laukia laimikio.“

Po karo į varganai atrodančius Anykščius atvykusiai dirbti jaunai mokytojai nelengva buvo susirasti butą. Pagelbėjo rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis, pasiūlęs apsigyventi jo namuose. Po vienu stogu su mūsų literatūros klasiku mokytoja  gyveno ketvertą metų, turėjo galimybę pažinti A. Žukausko – Vienuolio asmenybę, stebėti jo gyvenimo būdą. Vėliau ji galėjo daug ką įdomaus papasakoti apie rašytoją mokiniams, mokytojams, bičiuliams. Mokytojos atmintyje dažnai iškildavo  septintą dešimtį einančio, bet savo siela nepaprastai jauno, energingo, imlaus gamtos grožiui rašytojo paveikslas.

„Aukšto ūgio, su lazdele rankoje ne tiek iš reikalo, kiek iš įpročio turėti lazdelę,  kaip elegancijos ženklą. Skubi, smulki eisena, akys šviesios, kiek pablankusios, bet dar žvitrios, permainingos. Jame derėjo  romantizmas, lyrizmas, net sentimentalizmas iš vienos pusės, stiprus buitiškumas ir net smulkmeniškumas iš kitos pusės, bei praktiško valstiečio prigimtis“, – tokias žodžiais apibūdindama rašytoją,  mokytoja įžvelgė kontrastingus pradus ne tik A.Vienuolio kūryboje, bet ir jo charakteryje.

Mokytoja Ona Šakėnienė kai kuriuos atmintyje išlikusius pastebėjimus užrašė, taip iki mūsų dar labiau priartindama rašytojo paveikslą. „Rašytojas pats apsupo save nuostabiu gamtos grožiu ir dalinosi juo su kitais. Kviesdavo pasėdėti ant suolelių, kai sprogsta svyruokliai beržai, kai sodas skęsta žieduose, pritvinęs svaigių kvapų ir prigrotas, prigiedotas paukščių. Siūlydavo kartu patylėti vasaros vakarais, kai snaudžia medžiai, o ant jų šaknų groja ir šoka žiogai arba pučia gūsiais svaiginantį kvapą džiūstančio šieno kupetėlės, kai, rodos, girdisi Šventosios šuolis per elektrinės užtvanką. Rašytojo sode augo įvairių rūšių medžiai. Ruduo juos taip perdažydavo, kad apstulbdavai nuo spalvų ir atspalvių įvairovės. O žiemą irgi nuostabu“, – pasitelkusi beletristės plunksną rašo mums paliktuose atsiminimuose mokytoja.

1999 metų balandžio mėnesį, vieversiams antrinant pavasario upokšnių skambesį, pietų vėjui plaikstant žaliai miglojančių beržų šakas,  atsisveikinome su mokytoja  Ona Šakėniene, išeinančia į Amžiną Šviesą. Pradėjusi mokytojauti tais rūsčiais pokario metais, gyvenusi Anykščiuose  daugiau kaip  penkias dešimtis metų, ji paliko buvusiems mokiniams bei ją pažinojusiems anykštėnams šviesius prisiminimus.

„Dar iš mokyklinių metų, mokytoja  O.  Šakėnienė paliko jautrios ir  rūpestingos mokytojos atminimą. Tai buvo pokario sovietinės okupacijos ir vykdomo teroro prieš nepalankius režimui tautiečius laikas. Tauri mokytojos laikysena buvo padrąsinimas ir jos mokiniams“, – taip apie mokytoją rašo buvęs mokytojos mokinys, profesorius, habilituotas daktaras Antanas Tyla.

Šviesios atminties mokytoja Sofija Pakalnienė, gerai pažinojusi O. Šakėnien ir nuo jaunų  dienų su ja draugavusi, taip apibūdino jos asmenybę: „Buvo kukli, rami, su tylia šypsena lūpose ir humoro gyslele. Svetimas jai buvo garbės troškimas, savanaudiškumas. Jos mintys ir žvilgsnis smigo   giliau, visur ieškojo tikrųjų vertybių... Meilė žmogui, ypač kenčiančiam, buvo pagrindinis Onutės bruožas. Jos siela buvo ir iki mirties išliko labai imli grožiui, gėriui ir iki skausmo nepakanti melui, falšui ir neteisybei“.

„Tai buvo talentinga mokytoja, gabi lituanistinio darbo mokykloje ir mieste organizatorė, gimtosios kalbos puoselėtoja ir jaunų talentų ugdytoja, - prisimena kolega lituanistas, buvęs J. Biliūno vidurinės  mokyklos direktorius Vaclovas Bražėnas. – Ji buvo iš tų mokytojų, kurie per daugelį metų, patys būdami nepriklausomos dvasios  žmonės, saugojo ir pratęsė, kiek leido galimybės, Nepriklausomybės laikų dvasią mokyklos gyvenime, visada likdama ištikima savo moraliniams ir etiniams principams.“

Iki savo gyvenimo pabaigos ji buvo Mokytoja – šviesos sėjėja į gėrio ir tiesos išsiilgusias širdis.
„Knyga – stebuklas. Kad ir nedidelis apsakymas. Net ir ne šedevras... Jei tik sukurtas nuoširdžiai, ištikimai, atsakingai, nemeluojant sau“, - rašė O. Šakėnienė. Jai, kaip ir daugumai lituanistų, knietėjo išbandyti jėgas poezijoje, prozoje. Savo eilėraščių sąsiuvinį ji pradėjo tokiu moto:

Aš ne poetė – nebylė,
Nors širdyje kažkas dainuoja.
Gal tik žemiausia pakopėlė,
Kurią užmynė Mūza koja,
Tad mintį kartais sueiliuoju.

Išbandė ji ir beletristės, publicistės plunksną.

Dosniai dalijusi intelektą ir širdies šilumą kitiems,  mokytoja O. Šakėnienė net nesvajojo apie kokią nors savo knygą. Tačiau jos draugai ir bendražygiai panoro, kad Onutės kūrybinis palikimas nebūtų užmirštas, o taptų daug kam prieinamu dvasiniu paveldu. Buvo surinktos reikiamos lėšos knygos leidybai, muziejininkė Alma Ambraškaitė peržiūrėjo rankraščius, atrinko dienoraščio ištraukas, parengė spaudai mokytojos atsiminimus, eilėraščius, publicistiką. Praėjus trims metams po autorės  mirties, pasirodė jos knyga „Stebuklas eit žeme“. Sugrįžtančios per žodį mokytojos Onos Šakėnienės rašytinio palikimo rinktinė pasiekė skaitytojus ir susilaukė jų dėmesio.

Knyga prasideda dienoraščio puslapiais, kur nuotaikų, būsenų padiktuotos mintys ir emocijos veda į asmenybės gelmę. Buvo rašoma tarsi kalbantis su savimi pačia. Intymios gaidos suskamba ir kone pusšimtyje knygoje publikuotų eilėraščių. Vaikystės dienų atgarsiai. Gamtos grožio pajautos. Atgimimo džiaugsmo ašaros ir viltys, nerimas dėl vis labiau įžūlėjančių tamsos jėgų, artėjančio savo gyvenimo saulėlydžio nuojauta... Turinti didelę gyvenimo patirtį ir meninės raiškos sampratą, autorė jaučia žodžio spalvą ir skambesį, geba įvaizdinti jausmą, sumaniai naudojasi eilėdaros priemonėmis. Įtaigiai ir gyvai parašyti beletrizuoti vaikystės atsiminimai. Nešviesi vaikystė sukrečia rūsčiu realizmu, šeimos drama. Negali  nesudominti ir mokslo dienų atsiminimai, pasakojimai apie tapusius pažįstamais  rašytojus: Bronę Buivydaitę, Antaną Žukauską – Vienuolį, savo darbui pasišventusią muziejininkę Teresę Mikeliūnaitę. Rašė O. Šakėnienė atsiminimus atvirai ir nuoširdžiai, paieškodama talpių ir raiškių žodžių.

Turėjo mokytoja ir publicistės talentą. Redaguodama Anykščių Sąjūdžio laikraštį „Žiburys“, ji parašė šiam leidiniui nemažai straipsnių, ugdančių tautinę savimonę, orientuojančių  į dvasines vertybes, įvardijančių blogį. Dauguma publikacijų siejasi su to meto įvykiais, faktais. Tačiau ir šiandien turinti aiškius laiko ženklus publicistika yra aktuali, verčia mąstyti ir atskirti, kas yra tikra ar netikra. Negali likti abejingas gyvam ir  tikram Mokytojos žodžiui.

Jau istorijos savastimi tapo  nuo 1990-tųjų blokados iki 1991 m. rugpjūčio pučo ir Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo O. Šakėnienės rašytas Lietuvos atgimimo dienoraštis. Ji, kaip baltoji metraštininkė, surašė anų dienų svarbiausius įvykius Lietuvoje, aptarė visuomenės nuotaikas.

Po autorės mirties bendraminčių iniciatyva  išleista knyga „Stebuklas eit žeme“ yra reikšminga ne tik savo turiniu, bet ir paliudijimu, kad parašytas žodis išlieka ir gyvena ilgiau už žmogų... Šita knyga savo dvasia ir menine branda glaudžiasi prie kitos Anykščių šviesuolės Teresės  Mikeliūnaitės knygos „Marčiupio eglė“.
Neužmirštami tie gerieji, tikrieji mokytojai. Juos sugrąžina  atmintis.

Vygandas RAČKAITIS

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink