ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. lapkričio 17 d. sekmadienis - 9:57
NAUJIENOS:

2019-07-04. Sąjūdžio vėliavnešė Aldona Daugilytė

Kas ten šypsosi, pasitikdama tiesia rankas, norėdama apkabinti? Tai Aldutė. Kas po pamaldų išlydi iš bažnyčios ir pasako gerą, reikalingą žodį? Tai Aldutė.

Baltijos kelias
Su ja važiavome į Baltijos kelią, degėme žvakutes už  žuvusius, stovėjome susitvėrę rankomis lyg vienoje tvirtoje grandinėje nuo Vilniaus iki Talino, žiūrėjome, kaip virš Baltijos kelio skrenda lėktuvas ir mėto mums gėles. Keliavome kartu į Baltijos kelią prie pastatyto kryžiaus ir kitais, ir trečiais metais. Tai primena  ir išlikusios nuotraukos. Džiūgavom grįždami iš Sąjūdžio mitingų, pirmą kartą išgirdę viešai pasakytą tiesos žodį. Tai buvo laimės, vilties, Tėvynės meilės metai. Jautėme atgimusią lietuvių vienybę. Ji teikė jėgų, energijos visiems darbams.
Aldona Daugilytė suspėdavo dalyvauti mitinguose, anykštėnų susibūrimuose, rašė kovingus straipsnius, leido neperiodinį Sąjūdžiui skirtą laikraštį „Žiburys“. Ji buvo Sąjūdžio vėliavnešė.
Sausio 13-oji
Sausio tryliktoji sukrėtė Lietuvą. Okupantų teroras dar glaudžiau suvienijo žmones. Aldona Daugilytė tomis dienomis ir naktimis buvo tarp Aukščiausiosios tarybos gynėjų. Grįžusi savo mokiniams perteikė žmonių nuotaikas, kaip miestiečiai sušalusiems budėtojams nešė karštą kavą ir arbatą, kaip kunigas Robertas Grigas stiprino budinčiųjų dvasią.  Įkvėpti tų pasakojimų jos mokiniai piešė Sausio 13-osios įvykius, prie televizijos bokšto slenkančius okupantų tankus, žuvusią Loretą Asanavičiūtę. Tuos piešinius spausdinome „Kregždutėje“, katalikiškame laikraštėlyje vaikams. Vėliau jie buvo išspausdinti piešinių albume „Ir vaikai gynė laisvę“.

Istorija vaikų kūryboje
Prisimenu, kaip džiaugėsi Aldutė, kai jos rūpesčiu buvo išspausdinti moksleivės Dovilės Kuzmickaitės eilėraščiai. Vartėme mažą knygelę, skaitėme eilėraštukus, grožėjomės Katlėrių pradinės mokyklos moksleivių piešiniais, iliustruojančiais eilėraštukus. Tai buvo ne vienintelė mokytojos Aldonos Daugilytės sudaryta ir išleista knygelė. Taip ji skatino mokinių kūrybiškumą, suteikė jiems džiaugsmo. Suteikti kitiems žmonėms džiaugsmo Aldutei buvo kasdienė užduotis. Kaip ji nustebino ir nudžiugino, kai į mūsų 60-dešimtąjį gimtadienį atvažiavo Debeikių bendrija, kuriai Aldona Daugilytė vadovavo. Šokom ir dainavom. Tai buvo linksmiausias mūsų gimtadienis. Liko nuotrauka, kurią rodome svečiams, pasigirdami, koks būrys svečių dalyvavo mūsų šventėje.
Aldutės meilė turėjo „daug laiptų...“
Aldutės automobilis riedėjo ir riedėjo visomis kryptimis. Tai vienam, tai kitam reikėjo kažkur skubiai važiuoti. Aldona niekam neatsakydavo. Veždavo kiekvieną pasiprašiusį, ir kai slidūs keliai, ir per vasaros karščius. Kartais tą pačią dieną tekdavo įveikti net dvi keliones į nutolusias vietoves.
Jei ligoninėje reikėdavo kažkam perpilti kraujo, atskubėdavo Aldutė. Per savo gyvenimą ji daugiau kaip 30 kartų davė savo kraujo. Nežinau, ar kas pasveikęs jai padėkojo. Tik žinau, kad Daugilytė nenorėjo padėkų. Svarbiausia jai buvo kuo nors padėti žmonėms ir tyliai tuo džiaugtis. Tėvas Stanislovas knygoje „Apie meilę ir tarnystę“ rašė: „Meilė turi daug laiptų. Daug visokių pavadinimų. Gražiausias meilės suvokimas –
tarnystė“. Aldutė mylėjo žmones ir tarnavo jiems. Tarnavo savo rašiniais „Žiburyje“, savo pasisakymais susirinkimuose, išleistomis knygomis apie savo tėviškės – Debeikių bažnyčią, S. Dariaus ir
S. Girėno skrydžio atminimui, tarnavo įsigydama katechetės specialybę, kad galėtų mokyklose dėstyti tikybą, kad padėtų jaunimui stiprinti meilę Dievui, Tėvynei ir artimui. Ji buvo krikščioniškos moralės vėliavnešė. Savo gyvenimo pavyzdžiu, savo polėkiu skatino ir kitus ieškoti tiesos, eiti gėrio link.

Aldutės dvasinės vertybės nesensta
A. Daugilytė buvo ir kovos už teisybę vėliavnešė. Kai kam ji prasikalsdavo. Kai kas Aldoną laikė senamadiška, lyg ir senosios, jau praėjusios kartos žmogumi. Tačiau dvasinės vertybės nesensta. Žmonės šviesuliai jas perneša iš vienos kartos į kitą, į ateitį. Tokių žmonių dėka šalia Šv. Mato bažnyčios turime ne prabangų restoraną, o Antano Baranausko skverą su nuostabiu paminklu „Anykščių šilelio“ autoriui, naująją biblioteką. Gal apie tokius žmones šveicaras kunigas Morisas Zandelis knygoje „Vidinė evangelija“ rašė: „Kai sutinkame meilės kupiną veidą, mes prisimename tą pasaulį, kuris reiškia dvasią ir laimę, tylą ir giedrą. Mes manėme, kad šis pasaulis jau seniai praėjo, bet štai pajuntame, kad turėtume jam priklausyti kiekviena savo būties ląstele“. Aldona nesiekė nei postų, nei garbės. Ji dalyvaudavo visuose renginiuose. Visur ją sutikdavome. Aldona mokėdavo kiekvieną paguosti, nuraminti, pasidžiaugti jo sėkme. Jos pasigendame. Sunku patikėti, kad Aldutės nebėra.
2017 metais pablogėjo jos sveikata. Prieš rugpjūčio pirmąją, jos 75-ąjį gimtadienį norėjome ją pasveikinti. Aldutė pasakė: „Pasveikinsit, kai grįšiu, dabar važiuoju į Vilnių, į Santariškes operacijai“. Ją operavo gimtadienio dieną. Aldutė mirė po operacijos, rugpjūčio septintąją. Į Anykščius sugrįžo karste. Palaidota senose kapinėse prie motinos. Ant kapo skulptūrinė kompozicija – po kryžiumi gedinčios motinos horeljefas.
Ačiū, mieloji Aldute, kad gyvenai šalia, kad vaikščiojom tais pačiais takais ir takeliais. 

 Milda Telksnytė

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink