ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugsėjo 20 d. penktadienis - 18:59
NAUJIENOS:

2019-08-29. Prie Tverečiaus pušies...

Saulėtą šeštadienį senosiose Tverečiaus (Ignalinos r.) kapinėse prie šimtametės pušies baltomis chrizantemomis pasipuošė Seliukų šeimos kapavietė, kur rausvo granito plokštėje išryškėjo naujas įrašas: „Irena Seliukaitė 1954–2018“. Sunkios ligos palaužta, lygiai prieš metus kraštotyrininkų šeimą paliko jos lyderė – Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, visų didžiųjų kraštotyros veiklų sumanytoja ir organizatorė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos departamento vadovė I. Seliukaitė. Paminėti iškilios kultūros ir visuomenės veikėjos, kraštotyrininkės, etnografės šviesaus atminimo Irenos Seliukaitės (1954–2018) mirties metinių rugpjūčio 24-ąją į Tverečių susirinko gausus Lietuvos kraštotyrininkų būrys. Atminties renginį „Svečiuose pas Irutę“ organizavo Irenos sesuo, Didžiasalio mokyklos mokytoja kraštotyrininkė Nijolė Seliukaitė-Keraitienė.

Į metinių minėjimą susirinkę Seliukų giminės, artimieji ir kraštotyrininkai iš Anykščių, Rokiškio, Vilniaus, Ignalinos bei kitų Lietuvos kampelių dalinosi prisiminimais apie Ireną, jos darbus, įgyvendintus bendrus projektus. Pasak Irenos sesers N. Keraitienės, Anykščių rajonas ir patys Anykščiai su Viešąja biblioteka visada buvo svarbi I. Seliukaitės gyvenimo ir veiklos atrama, su šio regiono kraštotyrininkais ji visada palaikė itin glaudžius ryšius. 1976–1981 m. I. Seliukaitė dirbo Skiemonių (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, buvo užklasinės veiklos organizatorė, organizavo kraštotyros veiklą, skatino moksleivių kraštotyros tyrinėjimus. Išvykusi į Vilnių, ji visada globojo anykštėnus kraštotyrininkus, nuolat dalyvaudavo įvairiuose anykštėnų renginiuose, moraliai palaikė kraštotyrininkų įgyvendinamus projektus.

Nuo 1996 m. dirbdama Kultūros ministerijoje, puikiai žinodama kultūrinės veiklos galimybes ir problemas visuose Lietuvos regionuose, asmeniškai bičiuliaudamasi su daugeliu aktyvių jos veikėjų, I. Seliukaitė buvo geroji etnokultūros globos dvasia – patarėja, guodėja, drąsintoja. Didžiosios Lietuvos kraštotyrininkės nuopelnai 2004 m. buvo įvertinti garbinga valstybine Jono Basanavičiaus premija, o 2014 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi bei Kultūros ministerijos ženklu „Nešk šviesą ir tikėk“. I. Seliukaitė spindėjo giliu intelektu, išskirtiniais bendravimo gebėjimais ir optimistiška prigimtimi. Deja, stigo sveikatos, o gal ir pritrūkdavo laiko pasirūpinti savimi.

Prie Irenos kapo kalbėjo kraštotyrininkai, jos buvę kolegos bei artimieji. Irenos sesuo N. Keraitienė pasirūpino, kad į metines susirinkusieji praeitų Irutės keliais ir takeliais, prisiliestų prie tų vietų, kurios jai buvo brangios. Po minėjimo kapinėse visi dalyviai keliavo Irenos takais – sustoję prie Tverečiuje Lietuvos geografui, gamtininkui, kraštotyrininkui Česlovui Kudabai skirtos atminimo lentos ir jį prisiminę, vyko į toliausiai rytuose esantį Lietuvos pakraštį – Vosiūnų kaimą, kuriame susipažino su medine kaimo bažnyčia, užsuko į Augustino Voldemaro sodybvietę Dysnoje, pamatė Birvėtos žuvininkystės tvenkinius bei Birvėtos biosferos poligoną, stabtelėjo prie dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės kapo Pivorų kapinėse, susipažino su Didžiasalio „Ryto“ gimnazija ir joje įsteigtu unikaliu etnografijos muziejumi, į Ignalinos pakraščio apylinkes pažvelgė iš Tverečiaus pasienio užkardos bokšto, pabuvojo Irenos vaikystės vienkiemyje prie Erzvėto ežero. Iš šio ežero išteka Birvėtos upelis, kurio vardą Irena naudojo kaip kūrybinį pseudonimą.

I. Seliukaitė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros metraštyje, jos veikla buvo labai svarbi, išsaugant ir puoselėjant krašto bei jo kultūros pažinimo ir sklaidos visuomenėje tradicijas. Šių tikslų jai pavyko pasiekti, atnaujinant ir buriant kraštotyrininkų sąjūdį. Kraštotyros draugija jungia visuomeniškai aktyvius žmones, gebančius savo stebėjimais ir tyrimais teikti pagalbą etnologijai bei kitiems mokslams, rūpintis kultūros paminklais ir istorijos ženklais, visokeriopai stiprinti tautinę savimonę. Tai yra valstybinės svarbos veikla.
Šiandien būtina įvykdyti didžiosios kraštotyrininkų lyderės I. Seliukaitės priesakus – pertvarkyti Lietuvos kraštotyros draugijos veiklą taip, kad ji išliktų gyvybinga ir reikalinga tautai valstybės raidos perspektyvoje, perduodanti gerąsias tradicijas jaunimui.

Libertas KLIMKA ir
Audronė BEREZAUSKIENĖ


 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (49)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink