ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. spalio 20 d. sekmadienis - 15:55
NAUJIENOS:

2014-04-25. Ar Tu nesiruoši nusižudyti?

Kiekvienas iš mūsų turbūt yra girdėjęs kalbų apie nusižudžiusį žmogų. Dažną lietuvį yra palietęs savižudžio žmogaus praradimo jausmas. Anykščiuose visai nesenai gyvenimą kilpoje baigė dvi moterys – 84 ir 59 metų. Mano aplinkoje yra nusižudęs jaunas, dar trisdešimties neturėjęs,  tragiškai mirusių Galinos ir Vytauto Germanavičių sūnus Daumantas. Praėjus metams po šio įvykio vis tiek niekaip negaliu suprasti, kas tuomet dėjosi jauno žmogaus galvoje. Po tėvų mirties kalbėjausi su juo apie gyvenimo planus, bet niekada tiesiai nepaklausiau apie savižudybę. Maniau, kad toks mano klausimas galėtų jį paskatinti apie tai galvoti. Psichologai tvirtina, kad žmonės žudosi ne dėl užduoto nepatogaus klausimo.

Istoriniai faktai

Senovėje daugelyje šalių buvo paplitusios ritualinės savižudybės. Ypač aprašytos feodalinėje Japonijoje paplitusios savižudybės „Sepuku“ (aukštasis, poetinis stilius, paplitęs tarp samurajų kastos, reiškiantis „garbingai pasitraukti“) ir „Harakiri“ (prasčiokiškas, atsainus stilius, reiškiantis „persirėžti pilvą“). Japonijoje 1868 metais ritualinės savižudybės oficialiai panaikintos,  tačiau realiai neišnyko.


Ankstyvosiose Europos viduramžių kronikose išskiriamas baltų polinkis į savižudybę daug ryškesnis, nei tarp slavų ar germanų. „Livonijos kronikoje“ rašoma, kad 1205 m. po nesėkmingo lietuvių karo žygio, viename kaime pasikorė 50 moterų, idant pomirtiniame pasaulyje sutiktų savo vyrus. Rašoma, kad 1311 m. karo žygyje patyrę pralaimėjimą lietuviai kariai iš sielvarto pasikorė. Ypač ryškus lietuvių savižudybės aktas Vygando Marburgiečio minimas 1336 m. Pilėnų antpuolis – pilies gynėjai pamatę, kad nesugebės apsiginti, sudegino savo turtą, pasmaugė moteris ir vaikus, vyrai patys tarpusavyje išsižudė, viena senolė kirviu nužudė apie šimtą žmonių ir pati sau perkirto galvą, o pilies vadas Margiris kalaviju nužudė savo žmoną ir pats persismeigė. 


Lietuvių tautosakoje pasakojama, kad nusižudžiusiojo siela klajoja žemėje, kartais įsikūnija augaluose ar gyvūnuose, neduoda ramybės gyviesiems, kol nepraeina jai gyventi skirtas laikas. Neigiamą savižudybės vaizdinį lietuvių kultūroje suformavo krikščionybė, tačiau ne tik katalikai šiandien nepritaria tokiam žmonių poelgiui.

Savižudybė  – ypač žmoniškas reiškinys 


Didesnioji dalis filosofinių srovių, ypač pagrįstų krikščioniškąja morale, vertina savižudybę kaip amoralų, su žmogiškumo vertybėmis nesuderinamą, bailumo sukeltą veiksmą. Tik mokslas dar neturi įrodymų, kad žudytųsi gyvūnai. Gyvūnijos pasaulyje tai beveik nepasitaikantis reiškinys. Reiškia, savižudybė – ypač žmoniškas reiškinys. Įvairiose pasaulio filosofijose ir religijose savižudybė vertinama skirtingai.


Pagal Kamiu absurdistinę filosofiją, žmogus nusižudydamas atsisako laisvės pasiduoti iliuzijoms ar religijai, todėl vienintelė galimybė išsivaduoti iš absurdo – nusižudyti. 


Utilitaristiniu požiūriu savižudybė vertinama neutraliai – iš vienos pusės žmogus nutraukia savo kančią, tačiau jis gali sukelti kančią artimiesiems.


Savižudybę, kaip žmogaus teisę, pripažino graikų filosofai. Konfucionizme netgi pabrėžiama, kad žmogaus negebėjimas gyventi dorai yra blogiau už mirtį.


Krikščionybėje savižudybė laikoma nuodėme, Dievo įsakymo „nežudyk“ sulaužymu. Gyvybė laikoma Dievo dovana ir jos be Dievo niekas negalįs atimti. Pagal katalikų mokymus, savižudžio siela patenka į pragarą, jo kapui anksčiau nebuvo skiriama vieta kapinėse.


Stačiatikiai nėra taip griežtai nusistatę savižudybės atžvilgiu, istorijoje būta atvejų, kai stačiatikiai nusižudydavo, kad nepasiduotų priešui. Dalis šiuolaikinių evangelinių atšakų taip pat nesmerkia savižudžių.
Islame savižudybė taip pat laikoma didele nuodėme. Judaizme savižudybė smerkiama, tačiau iš tiesų judėjai yra įvykdę ne vieną masinės savižudybės aktą. Induizme savižudybė yra prilyginama smurto aktui, tačiau žmogus, neturintis įsipareigojimų pasauliui, gali numarinti save badu. Viduramžių Indijoje buvo dažna „Sati” praktika, kai žmona susidegindavo savo vyro palaikų lauže. Budizme, kaip ir induizme, savižudybė yra matoma kaip neigiama dėmė žmogaus karmoje.


Bet ar savižudžiams svarbu, ką apie tai mano tikintieji ar jų giminaičiai?

Savižudybių skaičius Lietuvoje itin didelis

Nuo 1993 m. Lietuva pirmauja pasaulyje pagal vyrų savižudybių skaičių, o Europoje yra pirmoji ir pagal moterų savižudybes. 2007 metų duomenimis, mūsų šalyje iš 100 tūkst. gyventojų nusižudo 30,4. Lietuvoje taip pat labai aukšti ir kiti į savižalą nukreipti rodikliai, bet tarp išorinių mirties priežasčių pačiu pirmuoju numeriu yra savižudybė. Tiek savižudybių ir  kitų į savižalą nukreipto elgesio rodiklių tendencijos vyrauja ir kitose regiono šalyse: Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Kazachstane.


Kaip savižudybės priežastys, Lietuvoje išskiriamas žmonių tarpusavio susvetimėjimas, nepasitikėjimas aplinkiniais, beviltiškumo, beprasmiškumo jausmas, pesimistinis požiūris į aplinką. 1994 m. tyrimo duomenimis, 34  proc. Lietuvos paauglių savižudybę vertino kaip priimtiną poelgį, o 2004 m. tokių buvo net 62 proc. Ar tik Lietuvos jaunimas toks pesimistiškas? Visų amžiaus grupių 2008 m. apklausos duomenimis, 8,9  proc. apklaustųjų yra planavę nusižudyti. Tarkime, kad Lietuvoje gyvena trys milijonai gyventojų ir pagal apklausos duomenis, 8,9 procento planavo žudytis. Pavertus skaičiais tai būtų  apie 267 tūkstančiai žmonių. Reiškinys jau tampa masiniu, kaip Margirio laikais.

Savižudžiai,  kas jie?
Sakoma, kad žudosi silpni žmonės. Nejaugi tokia didelė dalis lietuvių nusivylę, pavargę, depresuoti? Bet lietuvių tauta yra išgyvenusi ir daug sunkesnėmis sąlygomis, nei mes gyvename šiandien. Išgyvenome baudžiavas, karus, tremtis. O gal tik drąsūs ir stiprūs ryžtasi tokiam žingsniui? 


Psichologai tvirtina, kad daugelis savižudžių turi psichologinių problemų, viena dažniausių – depresija. Nurodomos ir pagrindinės savižudybių priežastys.


Vienatvė. Savižudybės grėsmė ypač reali tiems, kurie gyvena vieni, atsiskyrę, prie nieko neprisirišę, neturintys pareigų. Dažniau tai būna vyresnio amžiaus žmonės. Vienišumas, pojūtis, kad esi niekam nereikalingas ar net našta kitiems.


Šeimos statusas. Didžiausia savižudybių rizika yra tarp našlių, išsiskyrusių žmonių, viengungių.
Gyvenimo stereotipo lūžis. Paprastai pasireiškia persikėlus gyventi kitur, pradėjus mokslus naujoje mokymo įstaigoje, išėjus į pensiją, pasikeitus darbo specifikai ir kt.


Ankstesni mėginimai nusižudyti arba savižudis giminėje. Jei šeimoje yra buvę savižudžių, tos šeimos nariai yra labiau linkę į savižudybes, pasiteisindami šeimos likimu. Pavyzdžiui, nusižudė ne tik E. Hemingvėjus, bet ir jo tėvas, brolis, sesuo, anūkė.


Verterio efektas. Savižudybių pagausėja nusižudžius įžymybei arba pažįstamam žmogui, ypač tas pastebėtina jaunimo tarpe. Neretai kopijuojamas ir savižudybės būdas.
Konfliktai, stresai, krizės. Šios būklės metu žmogus tampa itin jautrus ir neatlaikęs įtampos ryžtasi savižudybei.


Finansinės-ekonominės problemos. Amerikos mokslininkų duomenimis, ekonominės priežastys nustatytos 24 procentai savižudybių.


Bedarbystė. Savižudybės rizika padidėja 4–5 kartus.


Socialinis statusas. Daugelyje šalių 3–8 kartus daugiau savižudybių pasitaiko tarp žemiausio sluoksnio žmonių.


Agresyvumas, impulsyvumas. Tai – savižudybės po prieš tai įvykdytos žmogžudystės.
Psichikos ligos. Kartais psichikos sutrikimai gali būti svarbiausia savižudiško elgesio priežastis ne tik tiesiogiai dėl psichopatologinių veiksnių.


Somatinės ligos. Sergant lėtine liga iškyla daug fizinių, psichologinių ir socialinių problemų. Somatinės ligos dažnai sukelia skausmą, negalią, bedarbystes, riboja socialinį gyvenimą.


Šias išvardintas priežastis gali patirti dažnas iš mūsų. Kaip padėti žmonėms tai išgyventi, yra kuriama valstybės politika. Lietuvoje veikia kelios organizacijos, vykdančios savižudybių prevenciją („Jaunimo linija“, Valstybinis psichikos sveikatos centras ir kt.), tačiau savižudybių skaičius išlieka itin didelis. Manau, kad padėti krizės ištiktam žmogui galime ir mes kiekvienas, be gydytojų ir valstybės įsikišimo. Reikia tik mokėti pasikalbėti su žmogumi, klausinėti ir išklausyti.


Vienas iš gajausių mitų apie savižudybes – jeigu prislėgto žmogaus paklausi, ar jis turi minčių apie savižudybę, gali jį paskatinti nusižudyti. Taip nėra. Jeigu žmogus neturėjo tokių minčių, tai geranoriškas klausimas „ar Tu nesiruoši nusižudyti?” tikrai jam neįpirš tokios išeities. Jeigu žmogus galvoja apie savižudybę, tai tiesus klausimas ir kalbėjimas šia tema, tikrai nepakenks, o gal kaip tik padės.

Žilvinas Pranas Smalskas

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (1)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink