ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2019 m. rugpjūčio 24 d. šeštadienis - 14:04
NAUJIENOS:

2014-07-24. Toks tokį pažino, alaus gert pasivadino

Rugpjūčio 2-oji pasaulyje minima Tarptautinė alaus diena. Vokietijoje balandžio 23-oji yra nacionalinė alaus diena ir  „Oktoberfest” šventė. JAV švenčiama aludarių diena. Šiai dienai minėti buvo pasirinkta liepos 18-oji – šv. Arnoldo vardadienis, nes šis šventasis kai kuriuose bažnyčios raštuose minimas kaip aludarių globėjas. Beje, alaus globėjais laikoma ir daugiau šventųjų: šv.Matas, šv. Augustinas iš Hipo, šv. Lukas, gydytojas šv. Armandas ir net šv. Nikolas (Kalėdų Senelis), mat jie prieš tapdami apaštalais buvo smuklininkai. Alaus šventės tradiciją bandoma įvesti ir Lietuvoje. Šių metų liepos 18 dieną Klaipėdos „Švyturio“ alaus darykla, minėdama savo 230 metų jubiliejų, pirmą kartą Lietuvoje kvietė atvirai švęsti Tarptautinę aludarių dieną.

Alus atsirado anksčiau nei duona
Senovėje tikėta, kad alų žmonėms padovanojo dievai.  Kaip iš tikrųjų atsirado alus, niekas nežino. Archeologinių kasinėjimų duomenys leidžia spėti, kad žmonės skanavo alų dar prieš 8000–9000 metų. Apie tai liudija to laikotarpio Tigro ir Eufrato slėnyje rastuose moliniuose induose aptikti medžiagų likučiai – jie identifikuoti kaip induose buvusio alaus liekanos. Tad spėjamos alaus atsiradimo datos paklaida – apie tūkstantis metų. Tigro ir Eufrato slėnyje rastose 6000 metų senumo molinėse šumerų lentelėse kruopščiai atvaizduotas alaus gamybos procesas ir duotas jo receptas – seniausias rašytinis maisto gamybos receptas, kokį žino žmonija!

Į kurią tik senovės civilizaciją bepažvelgtume – visur randama alaus pėdsakų: vienur jis buvo gaminamas iš miežių ar kviečių (Artimųjų Rytų šalyse),  kitur – iš kukurūzų (Amerikos žemyne), ryžių (Azijoje), sorgo ir sorų (Afrikoje). Anot mokslininkų, alaus atradimas pakeitė žmonijos raidą: jis paskatino neolito laikotarpio klajoklius rinktis sėslų gyvenimo būdą ir atsisakyti medžioklės žemdirbystės labui – juk alaus gamybai reikia užsiauginti javų, o javų lauką reikia nuolat prižiūrėti ir saugoti.

Pensilvanijos universiteto (JAV) antropologų tyrinėjimai leido jiems kelti hipotezę, kad alus buvo, ko gero, anksčiau už duoną, gi pastaroji atsirado tik kaip šalutinis alaus gamybos produktas. Versija, kad alus atsirado atsitiktinai duonai įkritus į vandens kubilą, kuriame iš to vėliau pasidarė alus, yra klaidinga. Alų žmonija mokėjo pasigaminti anksčiau nei duoną.

Alų gerti sveika
Kad alų gerti sveika, manyta jau gilioje senovėje: ne šiaip sau 100 iš beveik 700 vaistų receptų, pateiktų viename pirmųjų pasaulyje medicinos „vadovėlių”, šumerų išraižytame  molinėse lentelėse prieš 3600 metų, mini alų kaip sudėtinę vaistinę medžiagą. Kiti iš amžių glūdumos mus pasiekę rašytiniai šaltiniai irgi liudija, kad Babilone gyvenę žydai virė alų su apyniais ir tikėjo, kad toks „ex lupuli confectam” („iš apynių virtas“) gėrimas švelnina raupsų ligą. Nors pastarosios apynių savybės nepatvirtina medicininiai tyrimai, tačiau alui  išties priklauso ligų profilaktikos bei kelio epidemijų plitimui užkirtimo nuopelnai: verdant alų žūdavo vandenyje esančios bakterijos, tad jį vartojantiems senovės bei viduramžių gyventojams grėsdavo kur kas mažesnė tikimybė susirgti užkrečiamomis ligomis.

Šiuolaikiniais tyrimais aluje rasta itin daug vitamino B, nemažai naudingų mineralinių medžiagų (magnio, seleno, kalio, fosforo). Nustatyta, kad aluje yra maždaug tiek pat polifenolių (antioksidantų), kiek raudonajame vyne.  Be to, alkoholio koncentracija aluje yra santykinai mažesnė, negu stipriuosiuose gėrimuose – tai irgi daro alų mažiau pavojingą organizmui. Alus gerina virškinimą. Maža to, kai kurių mokslininkų teigimu, su alumi gaunamas nedidelis alkoholio kiekis gali būti netgi naudingas širdžiai, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

Posakis „alų gerti sveika” ne tik šmaikšti nūdienos frazė, tai yra žmonijos ilgametės patirties apibendrinimas.

Gėrėm šviežią alų
Prisimenu, kaip studijuodamas Vilniuje pradėjau lankytis aludėse. Apie 1980 metus Vilnius turėjo išskirtinę alaus vartojimo kultūrą. Į aludę patekti būdavo prabanga. Už durų stovėdavo ilgiausios eilės žmonių ir laukdavo, kol kas nors išeis iš aludės, kad ten atsirastų laisva vieta. Prie įėjimo stovintis durininkas, prieš įleisdamas į vidų, įvertindavo, ar klientas ne girtas ir ar tinkama apranga apsivilkęs. Įėjus į vidų, nustebindavo švara ir prabanga. To meto aludžių interjerai ir baldai būdavo specialiai projektuojami. Vilniaus senamiesčio aludės „Tauro ragas“,  „Medininkai”, „Rūdininkai”, „Žemaičių užeiga”, „Aukštaičių užeiga” ir kitos buvo įrengtos senuose rūsiuose. Gotikiniuose akmenų ir keraminių plytų mūro skliautų labirintuose būdavo įrengtas jaukus apšvietimas. Prie stalo palydėdavo administratorius. Padavėjai mandagiai aptarnaudavo. Visas personalas būdavo pasipuošęs tik tos aludės stiliaus apranga. Alų atnešdavo moliniuose glazūruotuose ąsočiuose. Bokalai, dubenėliai, lėkštės, ąsočiai būdavo vienodo stiliaus, dažnai su tos aludės logotipu. Gerdavom tik šviežią alų, nes tuo metu nebuvo priemonių kaip jį ilgai išlaikyti. Prie alaus patiekdavo virtų žirnių ar pupų, šutintų kiaulės kojų, ausų ar uodegų. Viskas buvo šviežia ir labai skanu. Vakarus leisti aludėse buvo labai madinga. Jos būdavo sausakimšos studentų, užsieniečių ir kitų miesto svečių.

Po studijų pagal paskyrimą atvažiavau į Anykščius dirbti statybų darbų vykdytoju. Čia alaus gėrimo tradicijos buvo visai kitokios. Į kaimo parduotuves atveždavo tik dviejų rūšių „Žigulinio” ir „Baltijos” alaus. Alaus galiojimo laikas buvo tik trys dienos. Gerdavome tik šviežią alų. Jei ilgiau pastovėdavo, atidarius butelį alus putodavo ir beveik visas ištekėdavo lauk. Nežinia, ko dabar į alų prideda, kad jis atidarytas stovi mėnesį ir nesurūgsta. Tuomet Anykščiuose alų pardavinėdavo iš „bačkos”. Tai pusės tonos talpos automobilinė priekaba – cisterna su sunkvežimio ratais. Į ją alaus gamykloje pripildavo alaus, o atvežus į miestą pastatydavo judrioje gatvėje. Moteris baltu chalatu sėdėdavo prie „bačkos” ir pilstydavo alų klientams. Alų pildavo į mažą (0,3 litro) arba į didelį (0,5 litro) storo stiklo bokalą. Didelis bokalas alaus kainavo 18 kapeikų. Anykščiuose alų parduodavo ir dviejuose paviljonuose: prie pirties stovėjo „Vėjelis”, o miesto centre paviljonas, neoficialiai vadinamas „pas Zakarkienę”. Paviljonai būdavo plokščiu stogu su langais iki žemės pastatėliai, kuriuose ant betoninių grindų stovėdavo prekystalis ir keli apvalūs aukšti staleliai. Prie jų būdavo stovima. Po darbo statybininkų autobusas sustodavo tiesiai prie paviljono.  Į aludę sugužėdavo tiek žmonių, kad aplink stalelius apstodavo keliais ratais. Jei nusipirkdavai alaus ir žuvies, alų reikdavo kažkur pasistatyti, kad galėtum abiem rankom plėšyti  šaltai rūkytą skumbrę. Pro žmonių nugaras, nematydamas kur, įkišdavai ranką ir apgraibom pastatydavai bokalą ant stalelio. Kai pakramtęs žuvies jau norėdavai atsigerti, toje vietoje kur palikai pilną, dažniausiai rasdavai tuščią bokalą. Bet alus buvo pigus, stodavai prie baro į eilę ir pirkdavai dar vieną bokalą alaus.

Anykščiai diktavo alaus madas

Apie 1987 metus Anykščiuose prasidėjo alaus vartojimo kultūros pakilimas. Tuo metu dirbau Anykščių rajono vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos skyriuje inžinieriumi tech. priežiūrai. Rekonstravome teismo pastatą. Pastato rūsyje pagal projektą buvo numatyta įrengti aludę. Atsimenu, kaip pasišviesdamas žibintuvėliu nusileidau į tą rūsį ir apstulbau, kokio grožio buvo išlikę mūriniai skliautai. Patalpos viduje stovėjo galinga kolona, o virš jos į šalis buvo keturios skliautuotos celės, lyg bažnyčios lubos. Svajojau, kad galima įrengti geresnę patalpą nei Vilniaus senamiestyje. Pagal projektą buvo numatyta viską išardyti ir uždengti plokštėmis. Prisimenu, kokį triukšmą sukėliau, kad nesugriautų mūrinių skliautų. Sustabdžiau statybas, prašiau rajono valdžią, kad paliktų skliautus. Iškviesti projektuotojai nerodė ypatingos iniciatyvos, abejojo tų perdangų tvirtumu, statybininkai burbėjo, kad jei reikės perprojektuoti, nepriduos laiku objekto ir negaus premijų, o valdžia neturėjo pinigų papildomoms išlaidoms. Prieš vėją nepapūčiau, skliautus nugriovė. Gabus drožėjas Jonas Tvardauskas įrengė medinį interjerą, vaizduojantį bajoro Nykščio legendą, bet objektas populiaria alude netapo. Ten įsikūrė kavinė.

Neužilgo Anykščiuose, Šaltupio gatvėje, pastatėme originalios išvaizdos pastatą. Ilgai buvo svarstoma ką jame daryti, nes pagal projektą  numatyta įrengti vyno degustacinė tuomet prieštaravo sovietinei alkoholizmo mažinimo politikai. Aukščiausi rajono vadovai posėdžiavo ir siūlė vis naujas idėjas. Televizorių ar vaikiškų drabužių parduotuvės idėjai prieštaravo kooperatyvo vadai, nes šių prekių buvo tuometiniame „univermage”. Buvo atmesta ir valgyklos idėja, kol kažkas pasiūlė ten įrengti aludę, mat silpnas alkoholis dar buvo nedraudžiamas. Visi salėje sėdėję pasitarimo dalyviai pritardami pradėjo ploti. Anykščiuose atidaryta aludė tapo rajono pasididžiavimu. Ten vaišinome aukščiausius savo svečius. Žmonės važiavo iš kitų miestų čia pasisvečiuoti. Už durų stovėdavo eilės. Viskas, nuo tualetų iki salės ir virtuvės, spindėjo prabanga. Salės interjeras buvo ypač prabangus. Viduryje patalpos buvo apvalus baras. Galima buvo sėdėti prie jo arba atskirose šešiavietėse kabinose. Indai buvo stilingi, moliniai. Aptarnaujantis personalas pasipuošęs baltais baltiniais su liemenėmis ir „varlytėmis”.  Virš baro kabėjo spalvoti televizoriai, veikė videomagnetofonai, kurie rodė užsienio estrados koncertus. Kartą ten nusivedėme tarptautinio teatrų konkurso svečius latvius ir estus. Jie net prarado žadą - kaip Anykščių aludėje gražu. Tuomet Anykščiai diktavo alaus vartojimo madas.

Šiandien patys matote, kokios Anykščių aludės. Nekalbant apie interjerus ir publiką, kuri jose lankosi, trūksta elementarios tvarkos. Grindys ir stalai aplaistyti, o gendančio alaus kvapą galima užuosti iš toli gatvėje.

Lietuviai mėgsta stiprų alų
Stiprus alus – netolygu sąvokai „prastas alus“. Vasarą atsigerti dažniau vartojamas silpnas alus. Po darbų, prie kepsnio tinka tamsaus ir stipraus alaus bokalas. Jeigu tai – tikras alus, skanus jis yra įvairių stiprumų. JAV alaus mėgėjai labiau pripažįsta silpną alų (apie 2–3 proc. alkoholio) ir jo ten gaminama pastebimai daugiau, o štai Europoje arba konkrečiau, Lietuvoje, silpnas alus laikomas tas, kuriame yra 4–5 procentai alkoholio. Puikūs belgiški alūs pasiekia 11–12 proc. ir daugiau stiprumo, tačiau alkoholis juose anaiptol neužgožia aromato ir skonio savybių. Bostono alaus darykloje verdamas stipriausias pasaulyje natūraliai fermentuotas ir brandintas alus – „Utopija“, kurio stiprumas siekia 24 proc. alkoholio tūryje.

Deja, dauguma Lietuvos alaus mėgėjų aluje ieško ne originalumo ar charakterio, bet galimybės nebrangiai svaigintis. Tokiems gėrėjams skirti tie pigūs ir beskoniai „bambaliniai“ alūs, turintys 9– 9,5 proc. alkoholio.
Vienais metais miško sodinimui buvau prikvietęs talkininkų iš gretimo kaimo. Visiems atsigerti nupirkau dvi dėžes „butelinio” 5 proc. stiprumo alaus. Prisimenu, kaip jie mane barė, kad be reikalo mėtau pinigus ir perku tokį brangų „vandenį”. Jų manymu, reikėjo nupirkti paties stipriausio „bambalinio” alaus. Ką gi, skoniai yra skirtingi. Keista, kad stiprus „bambalinis” alus turi pavadinimą „Mėgėjų”. Tokį alų gal jau reiktų vadinti „Profesionalų”.

Pagal alaus suvartojimo kiekį pasaulyje dar nepirmaujame. Kiekvienas Lietuvos gyventojas vidutiniškai išgeria apie 90 litrų alaus per metus. Alaus suvartojimas Lietuvoje kasmet auga. Pagrįstai galime vadintis alaus mėgėjų tauta. Tik reikia būti budriems, kad iš mėgėjų netaptume alaus gėrimo „profesionalais”.

Žilvinas Pranas Smalskas

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (0)
Straipsnio komentuoti nebegalite!







         

;      
Sprendimas: DPromoLink