Prie stalo vyravo gera nuotaika. Pagaliau pakvipo pavasariu. O ir naujienos buvo tikrai geros -  nuspręsta statyti medinę pilį ant Vorutos piliakalnio. Dar daugiau optimizmo suteikė laikraštyje pasirodęs skelbimas, kad renkami pilies darbuotojai. Taigi visų laukė džiugi ateitis. Bambaliai tuštėjo, skambėjo tostai: „Už naują pilį, už valdovą...”

Prie stalo vyravo ramybė. Neskubėdami gurkšnojome alų, pokalbis sukosi apie „ūkį ir bites“ – tai lyg ir apie nieką. Senolis Vacius, išniręs iš gilų apmąstymų ir pastatęs bokalą, kreipėsi į Alyzą:

– Vat, tu mokytas, melioracijos technikumą baigęs, pasakyk, ką ten sugalvojo valdžia. Anądien žiūriu televizorių, o ten aiškina, kad naminius gyvūnus reiks „čipsais“ šerti. Kaip aš savo katiną priversiu juos ėst. Anas gi alaus negeria, „čipsais“ neužkanda. Jam mėsos ar žuvies duok.

 Kaip visada, barelyje buvo triukšminga. Senokai nebuvom susibūrę, tad paėmęs bambalį prisėdau prie kolektyvo. Teko ištuštinti ne vieną bokalą, kad suprasčiau draugijos diskusijos esmę.

– Sakau, žodis „optimizacija“ yra kilęs nuo žodžio „optimizmas“. Mums apie tai per mechanizacijos paskaitą melioracijos technikume aiškino, – įrodinėjo  Alyzas. – Na visai kaip „mechanizacija“, nuo žodžio „mechanizmas“. O žodis „optimizmas“ reškia tikėjimą šviesia ateitimi.

–  Nu tai kaip kitaip,  – nubraukė alaus putą nuo ūsų senolis Vacius. – Man visą jaunystę aiškino ir liepė tikėti šviesiu komunizmo rytojumi. Dabar agituoja tikėti,  kad po 20 metų gyvensime, kaip švedai šiandien. Tikėt gal ir gerai, ale vat,  ar pragyvensiu dar 20 metų? O ir švedų kalbą tokiam amžiuj bus sunku išmokti.

– Oi, ko­kia gra­ži nau­ja at­sto­vė ry­šiams su vi­suo­me­ne, – su ne­sle­pia­mu pa­vy­du šūk­čio­jo Li­nu­tė. – Kad aš jau­nes­nė bū­čiau, gal ir ma­ne kas pri­glaus­tų, tai ra­šy­čiau ir ra­šy­čiau.

– Už lie­tu­vių kal­bą vos 3 tu­rė­jai, – šai­pė­si Le­o­nas. – Tau pa­si­se­kė, kad tuo­met dar 5 ba­lų sis­te­ma bu­vo.

– Na ir kas. Da­bar ne­be tie lai­kai. Jo­kio skir­tu­mo ką ra­šy­si, kom­piu­te­ris pa­tai­sys. Bai­saus čia moks­lo rei­kia, – ne­su­ti­ko Li­na. – Man vie­nas jo­gie­tis aiš­ki­no, kad vis­ką rei­kia de­rin­ti su kvė­pa­vi­mu. Va įkvė­pi – de­di kab­le­lį, lė­tai iš­kvė­pi, su­lai­kai kvė­pa­vi­mą aki­mir­kai ir de­di taš­ką. Ta­da bet ku­ris ra­ši­nys skam­ba kaip ei­lė­raš­tis. Še tau ir vi­sas  moks­las. Grei­čiau­sia mer­gai­tė nė vie­no kvė­pa­vi­mo mo­ky­to­jo ne­pa­žįs­ta.

– La­vin­ti plau­čius rei­kia, – įsi­ki­šo Aly­zas. – Sa­ki­nį bū­ti­na per­skai­ty­ti vie­nu at­si­kvė­pi­mu. Mer­gai­tė var­dan jū­sų sten­gia­si. Spe­cia­liai 160 žo­džių sa­ki­ny­je ra­šo. Jei per­skai­ty­ti ne­pa­vyks­ta – tai ta­vo bė­da –  tre­ni­ruo­kis.

Nelabai seniai sutikau  pažįstamą architektą. Buvo piktas kaip širšė, tad pasiūliau užeiti kur nors pasėdėti, išgerti po bokalą alaus ir pasikalbėti.  Labai jau man rūpėjo sužinoti jo rūstybės priežastį. „Pernai vienam bagotam verslininkui padariau namo projektą. Sutarėme dėl atlygio. Tempia, tempia gumą ir aiškina, kad  vis neturi pinigų atsiskaityti. Šiandien vėl užėjau pas jį. Vėl girdžiu tą patį – „neturiu“. Čia jau neištvėriau ir pakėliau balsą. O tas man ramiai aiškina:  „Ar tu kvailas, ar ką? Ar žinai kiek jachta kainuoja, kurią pereitą savaitę pirkau? Iš kur aš tau paimsiu pinigų?“ – vos ne dusdamas iš pykčio porino architektas. 

Ne vienam teko susidurti su panašia situacija –  neapmokėti viršvalandžiai, nekompensuotos atostogų išmokos. Tarsi darbdaviai vadovaujasi paprasta taisykle: „ Jei daug neburnodamas pavaldinys dirba už minimumą – nekelk atlyginimo, jei yra galimybė nesumokėti – nemokėk.“ Gerai, kad dar atlyginimo dydžio nenustato pagal tualetinio popieriaus sunaudojimą tualete. Štai užeina darbdavys ir mato, kad daug sunaudota, reiškia gerai darbininkai gyvena, daug valgo, galima atlyginimus kiek sumažinti.

Graži metafora: „Traukiniai dunda tolin...“ Pasibaigusių rinkimų aidas man labiau panašus į po stalu nuriedančio tuščio bambalio brazdesį. O iki rinkimų riedėjo pilnas – sunkiai, dusliai ir kupinas pažadų... Per rinkimus: kas į urną, o kas į burną... Po rinkimų tik brazdu brazdu kampan bambalis su tuščiais pažadais...

 O mes, kad nebūtų betikslio brazdėjimo, pasistatėme po pilną. Brolija, tarsi Lietuva Landsbergio laikais,  skilo į dvi stovyklas: tikinčiuosius pažadais ir netikinčius. Tarptautiniais žodžiais kalbant: į optimistus ir pesimistus.
– Aš juk sakau, atėjo į namus tokie šaunūs vaikinai, siūlė visada pagalbos kreiptis, kai tik prireiks, – svajingai nusišypsojo Linutė. – Va, pasipuošiu ir nueisiu, paprašysiu, kad autobusų stotyje plyšius užkamšytų. Nereiks autobuso laukti vėjo perpučiamoj šalinėj, pritaikytoj malkoms džiūti.

Pilna salė klausosi pretendentų į Seimą, kandidantujančių  prezidentų, merų ar kitokį postą užimančių valdininkų.  Pažadų srautas baigiasi, dažniausia, žodžiais: „Sumažinsiu šilumos kainas... pažabosiu korupciją... pensininkai gyvens oriai“...

Salėje aidi plojimai. Visi džiaugiasi būsimąja tvarka. Tik vienas kitas klausytojas ramus ir be emocijų. Greta tokio „rimtuolio“ sėdintis kaimynas, kiek nustebęs klausia: „Tu ko? Nejau tau nesvarbu,  kad pagaliau bus pažabota korupcija? Ar nenori vakarietišką europietišką pensiją gauti?“

Žmogus nuoširdžiai įsitikinęs, kalbančiojo žodžių teisumu. Jis neabejoja, kad naujas vadas bus doras, teisingas, rūpinsis visais ir tikrai korupcijos nebebus.

Pa­sa­ka – trum­pas, ne­su­dė­tin­go tu­ri­nio kū­ri­nys su be­veik vi­sa­da ge­ra pa­bai­ga. Ka­dan­gi pa­sa­kos bai­gia­si ge­rai, at­si­ra­do ir po­sa­kių: „Gy­ve­ni­mas kaip pa­sa­ka“, „Čia kaip pa­sa­ko­je“. Pa­sa­kas pri­me­na ir sal­džios me­lod­ra­mos, ku­rio­se la­biau­siai ak­cen­tuo­ja­ma įsi­my­lė­ji­mo fa­zė. To­kių fil­mų daž­niau­sias sce­na­ri­jus: prin­ce­sė įsi­my­li ir, nu­ga­lė­ju­si sun­ku­mus, iš­te­ka už prin­co. Šio­je vie­to­je fil­mas ar pa­sa­ka ir bai­gia­si. Kaip gra­žu. Jaut­res­ni žiū­ro­vai ar skai­ty­to­jai ver­kia. Ko­dėl is­to­ri­ja nu­trau­kia­ma šio­je vie­to­je? Ar ne to­dėl, kad po ves­tu­vių gy­ve­ni­mas ne­bū­na toks gra­žus? Galbūt po ves­tu­vių bai­gia­si pa­sa­kos?