




ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:
|
2019 m. vasario 18 d. pirmadienis - 10:45 REDAKTORIAUS SKILTIS:

Prie stalo vyravo gera nuotaika. Pagaliau pakvipo
pavasariu. O ir naujienos buvo tikrai geros - nuspręsta statyti medinę
pilį ant Vorutos piliakalnio. Dar daugiau optimizmo suteikė laikraštyje
pasirodęs skelbimas, kad renkami pilies darbuotojai. Taigi visų laukė
džiugi ateitis. Bambaliai tuštėjo, skambėjo tostai: „Už naują pilį, už
valdovą...”
Senolis Vacius, užgrūdintas metų ir alaus, neprarado budrumo ir nerodė tokio didelio optimizmo: – Na gerai, šiandien iki savivaldybės aš dar šiaip taip nusigaunu. O
kaip juos pasieksi, kai visi persikraustys į pilį? Ant sienų sargybinius
sustatys, tai kaip kokį prašymą paduoti reikės? Nepatiks kas nors - še
tau katilą smalos ant galvos.
| |
Prie stalo vyravo ramybė. Neskubėdami gurkšnojome
alų, pokalbis sukosi apie „ūkį ir bites“ – tai lyg ir apie nieką.
Senolis Vacius, išniręs iš gilų apmąstymų ir pastatęs bokalą, kreipėsi į
Alyzą:
– Vat, tu mokytas, melioracijos technikumą
baigęs, pasakyk, ką ten sugalvojo valdžia. Anądien žiūriu televizorių, o
ten aiškina, kad naminius gyvūnus reiks „čipsais“ šerti. Kaip aš savo
katiną priversiu juos ėst. Anas gi alaus negeria, „čipsais“ neužkanda.
Jam mėsos ar žuvies duok.
| |
 Straipsnis „Ar Lietuvai reikia norvegiškosios Barnevernet“ sukėlė daug
minčių, o ponios L. Zukienės retorinis klausimas „O kas gi yra loginis
mąstymas?“ - šypseną. Iš savo gyvenimiškos patirties žinau, jog
daugeliui moterų logika yra neįkandamas dalykas. Juk tai taisyklingas
mąstymas, samprotavimų eiga, sveikas protas bei vidinis dėsningumas.
Pastarieji pro paviršutiniškumą dažniausiai nebeprasibrauna.
| |
 Spaudoje netyla diskusijos – priimti ar nepriimti pabėgėlius, pirkti
vokiškas haubicas ar nepirkti. Galų gale dar neaišku, į ką reiks
šaudyti. Visa tai kelia nemaža rūpesčių ir mūsų brolijai. Svarbiausia,
kad mes turime nuspręsti, kuo galime prisidėti  prie tautos ir visos
Lietuvos klestėjimo.
| |
Kaip
visada, barelyje buvo triukšminga. Senokai nebuvom susibūrę, tad paėmęs bambalį
prisėdau prie kolektyvo. Teko ištuštinti ne vieną bokalą, kad suprasčiau
draugijos diskusijos esmę.
–
Sakau, žodis „optimizacija“ yra kilęs nuo žodžio „optimizmas“. Mums apie tai
per mechanizacijos paskaitą melioracijos technikume aiškino, – įrodinėjo Alyzas. – Na visai kaip „mechanizacija“, nuo
žodžio „mechanizmas“. O žodis „optimizmas“ reškia tikėjimą šviesia ateitimi.
– Nu tai kaip kitaip, – nubraukė alaus putą nuo ūsų senolis Vacius.
– Man visą jaunystę aiškino ir liepė tikėti šviesiu komunizmo rytojumi. Dabar
agituoja tikėti, kad po 20 metų
gyvensime, kaip švedai šiandien. Tikėt gal ir gerai, ale vat, ar pragyvensiu dar 20 metų? O ir švedų kalbą
tokiam amžiuj bus sunku išmokti.
| |
 Ką galima nuveikti tokiame karštyje? Galimi tik du pasirinkimai: arba
mirkti vandenyje, arba gerti šaltą alų. Mūsų brolija liko ištikima sau
ir pasirinko antrąjį variantą. Nuo politikos ir šaltyje galva kaista,
tad kalba pasisuko link turistinio  sezono. Visi sutikome, kad šiemet,
kaip niekada, aplinkui daug turistų. Kartais gatvėse susidaro
milžiniški, net 7-8 mašinų kamščiai... Parduotuvėse eilės prie ledų.
Keisčiausia, kad gatvėse didesnė pusė žmonių nepažįstami, aiškiai atvykę
aplankyti mūsų ir miesto. Galiausiai, kas čia keisto, juk atvažiuoja
giminės, draugai ir artimieji pailsėti nuo darbų Airijoje, Amerikoje ar
Londone. Taigi, visi turime rūpesčių: verdame cepelinus, kepame
šašlykus, rodome vis gražėjantį miestą. Tačiau su svečių atvažiavimu
būna ir rimtesnių problemų, tad jas ir aptarėme.
| |
Nauji įvykiai Anykščių rajono ir Respublikos
gyvenime, karštis lauke ir šaltas alus, tarsi laisvės varpo gausmas,
pakvietė prie stalo.
– Oi, kokia graži nauja atstovė ryšiams su visuomene,
– su neslepiamu pavydu šūkčiojo Linutė. – Kad aš jaunesnė būčiau,
gal ir mane kas priglaustų, tai rašyčiau ir rašyčiau.
– Už lietuvių kalbą vos 3 turėjai, – šaipėsi Leonas.
– Tau pasisekė, kad tuomet dar 5 balų sistema buvo.
– Na ir kas. Dabar nebe tie laikai. Jokio skirtumo
ką rašysi, kompiuteris pataisys. Baisaus čia mokslo reikia, – nesutiko
Lina. – Man vienas jogietis aiškino, kad viską reikia derinti su kvėpavimu.
Va įkvėpi – dedi kablelį, lėtai iškvėpi, sulaikai kvėpavimą akimirkai
ir dedi tašką. Tada bet kuris rašinys skamba kaip eilėraštis. Še tau
ir visas mokslas. Greičiausia mergaitė
nė vieno kvėpavimo mokytojo nepažįsta.
– Lavinti plaučius reikia, – įsikišo Alyzas. –
Sakinį būtina perskaityti vienu atsikvėpimu. Mergaitė vardan jūsų
stengiasi. Specialiai 160 žodžių sakinyje rašo. Jei perskaityti nepavyksta
– tai tavo bėda – treniruokis.
| |
Nelabai seniai sutikau pažįstamą architektą. Buvo piktas kaip širšė,
tad pasiūliau užeiti kur nors pasėdėti, išgerti po bokalą alaus ir
pasikalbėti. Labai jau man rūpėjo sužinoti
jo rūstybės priežastį. „Pernai vienam bagotam verslininkui padariau namo
projektą. Sutarėme dėl atlygio. Tempia, tempia gumą ir aiškina, kad vis neturi pinigų atsiskaityti. Šiandien vėl
užėjau pas jį. Vėl girdžiu tą patį – „neturiu“. Čia jau neištvėriau ir pakėliau
balsą. O tas man ramiai aiškina: „Ar tu
kvailas, ar ką? Ar žinai kiek jachta kainuoja, kurią pereitą savaitę pirkau? Iš
kur aš tau paimsiu pinigų?“ – vos ne dusdamas iš pykčio porino
architektas.
Ne vienam teko susidurti su panašia situacija
– neapmokėti viršvalandžiai,
nekompensuotos atostogų išmokos. Tarsi darbdaviai vadovaujasi paprasta
taisykle: „ Jei daug neburnodamas pavaldinys dirba už minimumą – nekelk
atlyginimo, jei yra galimybė nesumokėti – nemokėk.“ Gerai, kad dar atlyginimo
dydžio nenustato pagal tualetinio popieriaus sunaudojimą tualete. Štai užeina
darbdavys ir mato, kad daug sunaudota, reiškia gerai darbininkai gyvena, daug
valgo, galima atlyginimus kiek sumažinti.
| |
 Visuomet „baltai“ pavydėjau ir žavėjausi sugebėjusiais mesti rūkyti
žmonėmis. Kadangi gegužės 31 – oji paskelbta pasauline nerūkymo diena,
noriu pasidalinti savo metimo rūkyti patirtimi. Gal kam bus pravartu ir
gal sužinoję, kiek ir kokių pastangų reikia įdėti, norint pasiekti
teigiamų rezultatų, savo rūkorius ūdijantys artimieji supras, kad šioje
srityje ne visuomet pačius didžiausius norus ir siekius vainikuoja
sėkmė. O gal neseniai pradėję rūkyti susiprotės ir mes rūkyti dabar, kol
dar netapo visiškais tabako vergais. Gal itin pasitikintys savimi ir
manantys, kad neberūkyti galės bet kada, ims manyti kitaip.
| |
 Gegužės 1-ąją dirbantiesiems (taip pat ir visiems kitiems) –
laisvadienis. Pagal savo prigimtį žmogus negali gyventi be kažkokios
veiklos ar užsiėmimo. Nesvarbu, kokia ji bebūtų. Pati populiariausia
veikla – darbas dėl pinigų. Kažin, ar daug kas dirba tik vardan darbo,
už dyką? Gal tik menininkai. Bet ir tie taip pasidavė į komerciją, kad,
regis, jau kadaise pamiršo, kas iš tikro yra menas. Neturėdamas pinigų,
neapmokėsi sąskaitų už komunalines paslaugas, neišleisi vaiko į mokyklą,
o jeigu dar, neduok Dieve, susirgsi! Vieša paslaptis, kiek kainuoja
nemokamas gydymas. Jeigu darbas yra tik vienas iš būdų pinigams gauti,
tuomet logiškiausia būtų apie juos ir kalbėti. Pinigai apskritai labai
keistas, netgi, sakyčiau, su mistikos prieskoniu daiktas. Sukiojasi jie
tarp mūsų tarsi kažkokia savotiška gyvastis, versdami žmones daryti
pačius netikėčiausius dalykus. Argi ne pinigai priverčia jauną gražuolę
nelauktai ir netikėtai pamilti į senelius tinkantį, tačiau labai
turtingą dieduką (dar neteko girdėti, kad jauna gražuolė būt pamilusi
eilinį pensininką)? Dažnai dėl pinigų artimi giminaičiai ima vienas kito
neapkęsti. Netgi susimuša, o būna – net nužudo. Juk ne žmogų tūlas
lietuvis dažniausiai gerbia, o tik jo pinigus. Jeigu būtų atvirkščiai,
mūsų gyvenimas truputį kitaip atrodytų. Tikrai, kas gi gerbs minimalią
algą uždirbantį? Jis kas? Tik šalies uždarbio vidurkį gadinanti persona.
Štai vienoje publicistinėje laidoje kažkokia ponia darbdavė, į
klausimą, kodėl ji savo darbuotojoms moka tik minimalų atlyginimą,
atsakė: „Jeigu ne aš – net ir tiek neturėtumėte.“ „Kažin, – tuomet
pagalvojau aš. – Ar toje įmonėje į darbą susirinkęs kolektyvas neprivalo
sukalbėti maldelės už ponios geradarės sveikatą bei ilgą gyvenimą?
Pasimelsti už jos šeimos narių, giminaičių, jos katino ar šuns gerovę
bei klestėjimą?“
| |
Graži metafora: „Traukiniai dunda tolin...“
Pasibaigusių rinkimų aidas man labiau panašus į po stalu nuriedančio
tuščio bambalio brazdesį. O iki rinkimų riedėjo pilnas – sunkiai,
dusliai ir kupinas pažadų... Per rinkimus: kas į urną, o kas į burną...
Po rinkimų tik brazdu brazdu kampan bambalis su tuščiais pažadais...
O
mes, kad nebūtų betikslio brazdėjimo, pasistatėme po pilną. Brolija,
tarsi Lietuva Landsbergio laikais, skilo į dvi stovyklas: tikinčiuosius
pažadais ir netikinčius. Tarptautiniais žodžiais kalbant: į optimistus
ir pesimistus. – Aš juk sakau, atėjo į namus tokie šaunūs vaikinai,
siūlė visada pagalbos kreiptis, kai tik prireiks, – svajingai
nusišypsojo Linutė. – Va, pasipuošiu ir nueisiu, paprašysiu, kad
autobusų stotyje plyšius užkamšytų. Nereiks autobuso laukti vėjo
perpučiamoj šalinėj, pritaikytoj malkoms džiūti.
| |
Pilna salė klausosi pretendentų į Seimą,
kandidantujančių prezidentų, merų ar kitokį postą užimančių
valdininkų. Pažadų srautas baigiasi, dažniausia, žodžiais: „Sumažinsiu
šilumos kainas... pažabosiu korupciją... pensininkai gyvens oriai“...
Salėje
aidi plojimai. Visi džiaugiasi būsimąja tvarka. Tik vienas kitas
klausytojas ramus ir be emocijų. Greta tokio „rimtuolio“ sėdintis
kaimynas, kiek nustebęs klausia: „Tu ko? Nejau tau nesvarbu, kad
pagaliau bus pažabota korupcija? Ar nenori vakarietišką europietišką
pensiją gauti?“
Žmogus nuoširdžiai įsitikinęs,
kalbančiojo žodžių teisumu. Jis neabejoja, kad naujas vadas bus doras,
teisingas, rūpinsis visais ir tikrai korupcijos nebebus.
| |
 Anykščių centre atsirado moderniosios architektūros pavyzdys – ženklai
Antanui Baranauskui atminti. Šiuos iš surūdijusio metalo lakšto
pagamintus statinius suprojektavo jaunosios kartos architektė. Dauguma
anykštėnų labai priešiškai sutiko šiuos kūrinius. Ar tai reiškia, kad
mes nepasirengę naujovėms? Ar mums gražu tik tai, kas yra sena ir
įprasta? Psichologai tvirtina, kad žmonijos evoliucijoje dar nedingo
pirmykštės fobijos. Mes į naujoves žiūrime su baime ir nepasitikėjimu.
Dažnas pamatęs neįprastą daiktą, ar vertindamas nesuprantamą,
nepažįstamą kūrinį sako: „nesąmonė“. Reiškia žmogus nėra tiek
sąmoningas, kad priimtų naujoves ar bandytų suprasti nepažįstamą kūrinį.
Nuolat gaminti tai ką jau esame matę ir patyrę, tai nėra kūryba.
Kūrėjas turi pateikti kažką naujo, netikėto. Taip lavinama visuomenė.
Deja, šiuolaikinė visuomenė labiau žavisi senąja kultūra. Ar ne laikas
senovę palikti ramybėje?
| |
Pasaka – trumpas, nesudėtingo
turinio kūrinys su beveik visada gera pabaiga. Kadangi pasakos
baigiasi gerai, atsirado ir posakių: „Gyvenimas kaip pasaka“, „Čia
kaip pasakoje“. Pasakas primena ir saldžios melodramos, kuriose labiausiai
akcentuojama įsimylėjimo fazė. Tokių filmų dažniausias scenarijus:
princesė įsimyli ir, nugalėjusi sunkumus, išteka už princo. Šioje
vietoje filmas ar pasaka ir baigiasi. Kaip gražu. Jautresni žiūrovai
ar skaitytojai verkia. Kodėl istorija nutraukiama šioje vietoje?
Ar ne todėl, kad po vestuvių gyvenimas nebūna toks gražus? Galbūt po
vestuvių baigiasi pasakos?
| |
 Praėjusį sekmadienį Anykščiuose baigėsi profesionalių teatrų
nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“. Festivalyje
dalyvavo aštuoni teatrai, kurie parodė devynis spektaklius. Įvairaus
žanro ir skirtingos tematikos spektaklius siejo tai, kad scenoje buvo
rodomi tik lietuvių autorių kūriniai. Nuo sekmadienio iki sekmadienio,
ilgiau kaip savaitę, kiekvieną vakarą Anykščių kultūros centras
sulaukdavo daugybės žiūrovų. Šio festivalio metu AKC antrojo aukšto fojė
veikė profesionalios dailininkės tekstilininkės, menų magistrės
Jolantos Šmidtienės darbų įspūdinga paroda. Dailės ir teatro menų duetas
sukūrė ypatingą atmosferą. Kultūros centras švytėjo lyg apsuptas auros.
Anykščių mieste sklandė elitinių menų dvasia.
| |
 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas aiškina, kad „ubagas“ yra elgeta –
kas vaikšto prašinėdamas išmaldos. Rugpjūčio antroji yra ubagų diena –
šiandien jau tiksliai neišaiškinama šventė, bet vis dar minima
Lietuvoje. Senovėje, pasibaigus rugiapjūtei, liaudyje buvo paplitusi
tradicija pirmuoju derliumi pavaišinti tuos, kurie kenčia nepriteklių,
šelpti pavargėlius. Jiems būdavo nunešama duonos, kitų maisto produktų.
Įvedus krikščionybę, šią dieną švenčiama Šv. Mergelės angeliškosios
šventė. Rugpjūčio 2-oji ypač reikšminga pranciškonams, jie šventę vadina
Porciunkule. Porciunkulė – nedidelis miestelis Italijoje, kur XIII a.
šv. Pranciškus Asyžietis atstatė mažytę koplytėlę ir prie jos įsteigė
pirmąjį Mažųjų brolių pranciškonų vienuolyną. Šventasis Pranciškus
Asyžietis buvęs neturtingas ir basas. Su tuo taip pat gali būti siejamas
ir Ubagų dienos pavadinimas.
| |
 Rugpjūčio 2-oji pasaulyje minima Tarptautinė alaus diena. Vokietijoje
balandžio 23-oji yra nacionalinė alaus diena ir „Oktoberfest” šventė.
JAV švenčiama aludarių diena. Šiai dienai minėti buvo pasirinkta liepos
18-oji – šv. Arnoldo vardadienis, nes šis šventasis kai kuriuose
bažnyčios raštuose minimas kaip aludarių globėjas. Beje, alaus globėjais
laikoma ir daugiau šventųjų: šv.Matas, šv. Augustinas iš Hipo, šv.
Lukas, gydytojas šv. Armandas ir net šv. Nikolas (Kalėdų Senelis), mat
jie prieš tapdami apaštalais buvo smuklininkai. Alaus šventės tradiciją
bandoma įvesti ir Lietuvoje. Šių metų liepos 18 dieną Klaipėdos
„Švyturio“ alaus darykla, minėdama savo 230 metų jubiliejų, pirmą kartą
Lietuvoje kvietė atvirai švęsti Tarptautinę aludarių dieną.
| |
 Praėjusį savaitgalį baigėsi Dainų šventė „Čia – mano namai“, vykusi
birželio 28–liepos 6 dienomis. Šiais metais šventė vyko jubiliejinį,
90-ąjį kartą. Ji subūrė tūkstančius dainininkų ir šokėjų. Dainų šventės
pabaiga sutapo su Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo)
diena. Po tokio šventimo maratono reiktų pailsėti, bet ar bus kada?
Lietuvoje oficialiai turime 13 valstybinių švenčių, 22 tautines bei
religines šventes, 54 atmintinas dienas, dvi netradicines šventes.
Jaunimas labai mėgsta festivalius ir „tūsus“, kur galima „nukabinti“
berną ar mergą. Dar yra daug įvairių rajoninių, profesinių, šeimos
švenčių (pvz.: darbų pradėtuvės, vestuvės, laidotuvės, krikštynos,
vardinės, gimtadieniai, metinės, giminių ar bendramokslių susitikimai ir
pan.). Visas progas sudėjus, jų būtų du kartus daugiau, nei metuose yra
savaitgalių. Sąžiningiems „šventėjams“ darbui lieka labai mažai laiko.
Todėl dauguma mūsų tautiečių švenčia ne visas, bet tik metines ir šeimos
šventes. Tie, kurie turi šeimas ir namus, turi ir tradicijas.
Tradiciškai lietuviai švenčia užstalės šventes. Šio šventimo būdo esmė
yra persivalgyti ir nusigerti. Su madom keičiasi tik baliaus vieta:
švenčiama kavinėse, restoranuose, daug šeimų savo puotas kelia namuose.
Bet esmė išlieka ta pati. Visoje Lietuvoje tai vyksta beveik vienodai.
| |
 Gegužės penkioliktąją minėjome tarptautinę šeimos dieną. Šeimos
tvirtumas ir šeimyninių santykių šiluma daugiausiai priklauso nuo moters
– motinos. Apie ją buriasi visi šeimos nariai, ieškodami meilės ir
šilumos. Motinoms parašyta galybė gražiausių padėkos žodžių, joms ir
apie jas kuriamos eilės, odės, romanai. Moterimis, kurios turi šventą
motinystės jausmą ir sugeba išauklėti savo vaikus, didžiuojasi visa
tauta, bet noriu pakalbėti ne apie jas. Nėra tokios moters, kuri būtų
„tipiška“ mama. Visos mamos skirtingos. Vienos moterys yra tarsi
gimusios būti mamomis, kitos nemažai privargsta, kol pažadina savo
motinystės instinktą. Pasitaiko atvejų, kad moterys nenori prisiimti
motinystės naštos, atsisako savo vaikų. Motinos padaro ir kraupių
poelgių, tokių, kaip Alma Jonaitienė. Baisiausi pasaulio išsigimėliai ir
nusikaltėliai irgi turėjo motinas. Bet šiandien ne apie jas.
| |
 Kiekvienas iš mūsų turbūt yra girdėjęs kalbų apie nusižudžiusį žmogų.
Dažną lietuvį yra palietęs savižudžio žmogaus praradimo jausmas.
Anykščiuose visai nesenai gyvenimą kilpoje baigė dvi moterys – 84 ir 59
metų. Mano aplinkoje yra nusižudęs jaunas, dar trisdešimties neturėjęs,
tragiškai mirusių Galinos ir Vytauto Germanavičių sūnus Daumantas.
Praėjus metams po šio įvykio vis tiek niekaip negaliu suprasti, kas
tuomet dėjosi jauno žmogaus galvoje. Po tėvų mirties kalbėjausi su juo
apie gyvenimo planus, bet niekada tiesiai nepaklausiau apie savižudybę.
Maniau, kad toks mano klausimas galėtų jį paskatinti apie tai galvoti.
Psichologai tvirtina, kad žmonės žudosi ne dėl užduoto nepatogaus
klausimo.
| |
 Pirmą kartą Lietuvos istorijoje katalikų, ortodoksų, liuteronų,
reformatų ir dar kelių krikščioniškų konfesijų vadovai sutartinai šiuos
liturginius metus paskelbė Šeimos metais. Pasak jų, Šventoji Šeima yra
Jėzus, jo motina Šv. Marija ir globėjas Šv. Juozapas. Iš moderniosios
Vakarų Europos į Lietuvą ateina ir kitokių šeimos modelių. Vis plačiau
girdisi apie vienos lyties asmenų šeimas. Dauguma lietuvių gyvena
tradicinėse – vyro, moters ir vaikų šeimose. Pasitaiko atvejų, kai žuvus
tėvams, jų vaikus našlaičius užaugina seneliai, dėdės, tetos, vyresni
broliai ar kiti giminaičiai. Ar jų negalime vadinti šeima? Ar šeima yra
tik bažnyčioje arba civilinės metrikacijos skyriuje užregistruotas
darinys?
| |
 Šv. Valentino diena švenčiama vasario 14 d. Kažkodėl ji vadinama
Įsimylėjėlių arba Meilės diena. Lietuvoje ši šventė yra nauja – ji
švenčiama tik po Nepriklausomybės atgavimo 1990 m. Manoma, kad II
amžiuje Šv. Valentinas buvo Romos vyskupas. Tuometinis Romos
imperatorius Klaudijus II buvo išleidęs įsakymą, draudžiantį tuoktis.
Šitaip jis siekė, kad kuo daugiau vyrų eitų kariauti ir gintų imperiją
nuo išorinės agresijos ir vidinės netvarkos. Imperatorius manė, kad vedę
vyrai yra emociškai labiau prisirišę prie savo šeimų, todėl negali būti
geri kariai. Vyskupas Valentinas, matydamas jaunų žmonių skausmą, juos
sutuokdavo slapčia. Klaudijus II, išgirdęs apie tokį vyskupo elgesį, jį
suėmė ir uždarė į kalėjimą, kur vasario 14 d. Valentinas buvo nubaustas
mirtimi. Po kiek laiko Valentinas buvo paskelbtas šventuoju. Taigi,
vasario 14 diena yra šventiko mirties metinės, o ne meilės šventė.
| |
 Anykščiuose vyksta minėjimas prie paminklo Laisvei. Kaip aiškina
laisvoji enciklopedija Vikipedija, laisvė yra subjekto galimybė
nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti. Gyvename laisvoje
Lietuvoje, bet ar jaučiamės laisvai? Daugumą varžo įvairūs
įsipareigojimai, įpročiai, rutina: darbas–namai–darbas. Pasielgti kaip
nori ar staiga pakeisti savo gyvenimą gali tik retas iš mūsų. Prisimenu
1991 metų sausio mėnesio įvykius. Tuomet jaučiausi laisvas. Buvau
grąžinęs sovietinį karinį bilietą, sukūręs savo įmonę, su savo šeima
gyvenau nuosavame name. Pats sprendžiau, kaip man elgtis, ką veikti.
Buvau laisvas laisvos Lietuvos pilietis. Tuo džiaugiausi ir didžiavausi.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo politiniai įvykiai kito labai
greitai. Kai kam gal buvo baisu ir nesaugu. Man buvo labai įdomu.
Supratau, kad vyksta istoriniai pokyčiai.
| |
 Dažnai girdimas posakis „Skolas reikia grąžinti iki Kalėdų“. Vyresni
žmonės dar prisimena laikus, kai skolintis buvo baisu, o būti skolingam
negarbinga. Juokdavomės iš užsienietiškų komedijų, kuriose rodė, kad
atleistam iš darbo vyrui dar negrįžus į šeimą, namus jau aplanko
kreditoriai ir išsiveža baldus, aparatūrą, net sodo medžius ir veją.
Tuomet Lietuvoje viską pirkdavome už savo sutaupytus grynus pinigus,
kreditų neimdavome, bankai fiziniams asmenims neskolindavo. Šiuo metu
jau galime nusipirkti ką įsigeidę, net ne savais pinigais. Paskolą
galima gauti bet kuriame banke, greitąjį kreditą – telefonu. Ar tapome
laimingesni? Pagal interneto enciklopediją „Wikipedija“, skola –
piniginė prievolė, turtinio įsipareigojimo išraiška, dydis; grąžintinai
paimti pinigai ar koks nors daiktas. Šnekamojoje kalboje taip pat –
(moralinė ar kitokia) pareiga, kaltė (jautimasis skolingu). Skolų yra
daug rūšių: nacionalinė skola, valstybės skola skirstoma į vidinę ir
išorinę, savivaldybių skolos, įmonių skolos, namų ūkio skolos, asmeninės
skolos ir t. t.
| |
 Praėjusią savaitę Lietuvos pasieniečiai išaiškino nelegalių migrantų
kelius. Per Lietuvos sienas į Europą nelegaliai bėgdavo Afganistano,
Vietnamo ir kitų tolimų šalių piliečiai. Dažnas iš mūsų, matyt,
nekeliautų naktį vogčia per Afganistano dykumą. Kas tie žmonės, vyrai,
moterys, vaikai, kurie ryžtasi naktį per svetimų valstybių laukus eiti į
nežinią ieškoti laimės? Dažnai tokios laimės paieškos baigiasi
kalėjimuose. Ar tie žmonės labai neapdairūs, ar jie nepataisomi
idealistai, o gal savižudžiai? Kas juos verčia ryžtis į tokią rizikingą
kelionę? Ar tik skurdas, ar pažinimo geismas?
| |
|


|