



ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:
|
2021 m. kovo 9 d. antradienis - 7:01 REDAKTORIAUS SKILTIS:
 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas aiškina, kad „ubagas“ yra elgeta –
kas vaikšto prašinėdamas išmaldos. Rugpjūčio antroji yra ubagų diena –
šiandien jau tiksliai neišaiškinama šventė, bet vis dar minima
Lietuvoje. Senovėje, pasibaigus rugiapjūtei, liaudyje buvo paplitusi
tradicija pirmuoju derliumi pavaišinti tuos, kurie kenčia nepriteklių,
šelpti pavargėlius. Jiems būdavo nunešama duonos, kitų maisto produktų.
Įvedus krikščionybę, šią dieną švenčiama Šv. Mergelės angeliškosios
šventė. Rugpjūčio 2-oji ypač reikšminga pranciškonams, jie šventę vadina
Porciunkule. Porciunkulė – nedidelis miestelis Italijoje, kur XIII a.
šv. Pranciškus Asyžietis atstatė mažytę koplytėlę ir prie jos įsteigė
pirmąjį Mažųjų brolių pranciškonų vienuolyną. Šventasis Pranciškus
Asyžietis buvęs neturtingas ir basas. Su tuo taip pat gali būti siejamas
ir Ubagų dienos pavadinimas.
 Rugpjūčio 2-oji pasaulyje minima Tarptautinė alaus diena. Vokietijoje
balandžio 23-oji yra nacionalinė alaus diena ir „Oktoberfest” šventė.
JAV švenčiama aludarių diena. Šiai dienai minėti buvo pasirinkta liepos
18-oji – šv. Arnoldo vardadienis, nes šis šventasis kai kuriuose
bažnyčios raštuose minimas kaip aludarių globėjas. Beje, alaus globėjais
laikoma ir daugiau šventųjų: šv.Matas, šv. Augustinas iš Hipo, šv.
Lukas, gydytojas šv. Armandas ir net šv. Nikolas (Kalėdų Senelis), mat
jie prieš tapdami apaštalais buvo smuklininkai. Alaus šventės tradiciją
bandoma įvesti ir Lietuvoje. Šių metų liepos 18 dieną Klaipėdos
„Švyturio“ alaus darykla, minėdama savo 230 metų jubiliejų, pirmą kartą
Lietuvoje kvietė atvirai švęsti Tarptautinę aludarių dieną.
 Praėjusį savaitgalį baigėsi Dainų šventė „Čia – mano namai“, vykusi
birželio 28–liepos 6 dienomis. Šiais metais šventė vyko jubiliejinį,
90-ąjį kartą. Ji subūrė tūkstančius dainininkų ir šokėjų. Dainų šventės
pabaiga sutapo su Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo)
diena. Po tokio šventimo maratono reiktų pailsėti, bet ar bus kada?
Lietuvoje oficialiai turime 13 valstybinių švenčių, 22 tautines bei
religines šventes, 54 atmintinas dienas, dvi netradicines šventes.
Jaunimas labai mėgsta festivalius ir „tūsus“, kur galima „nukabinti“
berną ar mergą. Dar yra daug įvairių rajoninių, profesinių, šeimos
švenčių (pvz.: darbų pradėtuvės, vestuvės, laidotuvės, krikštynos,
vardinės, gimtadieniai, metinės, giminių ar bendramokslių susitikimai ir
pan.). Visas progas sudėjus, jų būtų du kartus daugiau, nei metuose yra
savaitgalių. Sąžiningiems „šventėjams“ darbui lieka labai mažai laiko.
Todėl dauguma mūsų tautiečių švenčia ne visas, bet tik metines ir šeimos
šventes. Tie, kurie turi šeimas ir namus, turi ir tradicijas.
Tradiciškai lietuviai švenčia užstalės šventes. Šio šventimo būdo esmė
yra persivalgyti ir nusigerti. Su madom keičiasi tik baliaus vieta:
švenčiama kavinėse, restoranuose, daug šeimų savo puotas kelia namuose.
Bet esmė išlieka ta pati. Visoje Lietuvoje tai vyksta beveik vienodai.
 Gegužės penkioliktąją minėjome tarptautinę šeimos dieną. Šeimos
tvirtumas ir šeimyninių santykių šiluma daugiausiai priklauso nuo moters
– motinos. Apie ją buriasi visi šeimos nariai, ieškodami meilės ir
šilumos. Motinoms parašyta galybė gražiausių padėkos žodžių, joms ir
apie jas kuriamos eilės, odės, romanai. Moterimis, kurios turi šventą
motinystės jausmą ir sugeba išauklėti savo vaikus, didžiuojasi visa
tauta, bet noriu pakalbėti ne apie jas. Nėra tokios moters, kuri būtų
„tipiška“ mama. Visos mamos skirtingos. Vienos moterys yra tarsi
gimusios būti mamomis, kitos nemažai privargsta, kol pažadina savo
motinystės instinktą. Pasitaiko atvejų, kad moterys nenori prisiimti
motinystės naštos, atsisako savo vaikų. Motinos padaro ir kraupių
poelgių, tokių, kaip Alma Jonaitienė. Baisiausi pasaulio išsigimėliai ir
nusikaltėliai irgi turėjo motinas. Bet šiandien ne apie jas.
 Kiekvienas iš mūsų turbūt yra girdėjęs kalbų apie nusižudžiusį žmogų.
Dažną lietuvį yra palietęs savižudžio žmogaus praradimo jausmas.
Anykščiuose visai nesenai gyvenimą kilpoje baigė dvi moterys – 84 ir 59
metų. Mano aplinkoje yra nusižudęs jaunas, dar trisdešimties neturėjęs,
tragiškai mirusių Galinos ir Vytauto Germanavičių sūnus Daumantas.
Praėjus metams po šio įvykio vis tiek niekaip negaliu suprasti, kas
tuomet dėjosi jauno žmogaus galvoje. Po tėvų mirties kalbėjausi su juo
apie gyvenimo planus, bet niekada tiesiai nepaklausiau apie savižudybę.
Maniau, kad toks mano klausimas galėtų jį paskatinti apie tai galvoti.
Psichologai tvirtina, kad žmonės žudosi ne dėl užduoto nepatogaus
klausimo.
 Pirmą kartą Lietuvos istorijoje katalikų, ortodoksų, liuteronų,
reformatų ir dar kelių krikščioniškų konfesijų vadovai sutartinai šiuos
liturginius metus paskelbė Šeimos metais. Pasak jų, Šventoji Šeima yra
Jėzus, jo motina Šv. Marija ir globėjas Šv. Juozapas. Iš moderniosios
Vakarų Europos į Lietuvą ateina ir kitokių šeimos modelių. Vis plačiau
girdisi apie vienos lyties asmenų šeimas. Dauguma lietuvių gyvena
tradicinėse – vyro, moters ir vaikų šeimose. Pasitaiko atvejų, kai žuvus
tėvams, jų vaikus našlaičius užaugina seneliai, dėdės, tetos, vyresni
broliai ar kiti giminaičiai. Ar jų negalime vadinti šeima? Ar šeima yra
tik bažnyčioje arba civilinės metrikacijos skyriuje užregistruotas
darinys?
 Šv. Valentino diena švenčiama vasario 14 d. Kažkodėl ji vadinama
Įsimylėjėlių arba Meilės diena. Lietuvoje ši šventė yra nauja – ji
švenčiama tik po Nepriklausomybės atgavimo 1990 m. Manoma, kad II
amžiuje Šv. Valentinas buvo Romos vyskupas. Tuometinis Romos
imperatorius Klaudijus II buvo išleidęs įsakymą, draudžiantį tuoktis.
Šitaip jis siekė, kad kuo daugiau vyrų eitų kariauti ir gintų imperiją
nuo išorinės agresijos ir vidinės netvarkos. Imperatorius manė, kad vedę
vyrai yra emociškai labiau prisirišę prie savo šeimų, todėl negali būti
geri kariai. Vyskupas Valentinas, matydamas jaunų žmonių skausmą, juos
sutuokdavo slapčia. Klaudijus II, išgirdęs apie tokį vyskupo elgesį, jį
suėmė ir uždarė į kalėjimą, kur vasario 14 d. Valentinas buvo nubaustas
mirtimi. Po kiek laiko Valentinas buvo paskelbtas šventuoju. Taigi,
vasario 14 diena yra šventiko mirties metinės, o ne meilės šventė.
 Anykščiuose vyksta minėjimas prie paminklo Laisvei. Kaip aiškina
laisvoji enciklopedija Vikipedija, laisvė yra subjekto galimybė
nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti. Gyvename laisvoje
Lietuvoje, bet ar jaučiamės laisvai? Daugumą varžo įvairūs
įsipareigojimai, įpročiai, rutina: darbas–namai–darbas. Pasielgti kaip
nori ar staiga pakeisti savo gyvenimą gali tik retas iš mūsų. Prisimenu
1991 metų sausio mėnesio įvykius. Tuomet jaučiausi laisvas. Buvau
grąžinęs sovietinį karinį bilietą, sukūręs savo įmonę, su savo šeima
gyvenau nuosavame name. Pats sprendžiau, kaip man elgtis, ką veikti.
Buvau laisvas laisvos Lietuvos pilietis. Tuo džiaugiausi ir didžiavausi.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo politiniai įvykiai kito labai
greitai. Kai kam gal buvo baisu ir nesaugu. Man buvo labai įdomu.
Supratau, kad vyksta istoriniai pokyčiai.
 Dažnai girdimas posakis „Skolas reikia grąžinti iki Kalėdų“. Vyresni
žmonės dar prisimena laikus, kai skolintis buvo baisu, o būti skolingam
negarbinga. Juokdavomės iš užsienietiškų komedijų, kuriose rodė, kad
atleistam iš darbo vyrui dar negrįžus į šeimą, namus jau aplanko
kreditoriai ir išsiveža baldus, aparatūrą, net sodo medžius ir veją.
Tuomet Lietuvoje viską pirkdavome už savo sutaupytus grynus pinigus,
kreditų neimdavome, bankai fiziniams asmenims neskolindavo. Šiuo metu
jau galime nusipirkti ką įsigeidę, net ne savais pinigais. Paskolą
galima gauti bet kuriame banke, greitąjį kreditą – telefonu. Ar tapome
laimingesni? Pagal interneto enciklopediją „Wikipedija“, skola –
piniginė prievolė, turtinio įsipareigojimo išraiška, dydis; grąžintinai
paimti pinigai ar koks nors daiktas. Šnekamojoje kalboje taip pat –
(moralinė ar kitokia) pareiga, kaltė (jautimasis skolingu). Skolų yra
daug rūšių: nacionalinė skola, valstybės skola skirstoma į vidinę ir
išorinę, savivaldybių skolos, įmonių skolos, namų ūkio skolos, asmeninės
skolos ir t. t.
 Praėjusią savaitę Lietuvos pasieniečiai išaiškino nelegalių migrantų
kelius. Per Lietuvos sienas į Europą nelegaliai bėgdavo Afganistano,
Vietnamo ir kitų tolimų šalių piliečiai. Dažnas iš mūsų, matyt,
nekeliautų naktį vogčia per Afganistano dykumą. Kas tie žmonės, vyrai,
moterys, vaikai, kurie ryžtasi naktį per svetimų valstybių laukus eiti į
nežinią ieškoti laimės? Dažnai tokios laimės paieškos baigiasi
kalėjimuose. Ar tie žmonės labai neapdairūs, ar jie nepataisomi
idealistai, o gal savižudžiai? Kas juos verčia ryžtis į tokią rizikingą
kelionę? Ar tik skurdas, ar pažinimo geismas?
Visai šalia Lietuvos šių metų rugsėjo mėnesį vyko
karinės pratybos „Zapad 2013”, kuriose savo pasirengimą išbandė Rusijos
ir Baltarusijos kariškiai. Pratybos vyko Rusijos ir Baltarusijos
teritorijose, įskaitant ir Karaliaučiaus kraštą. Manevruose dalyvavo
apie 60 lėktuvų, 250 kovinės technikos vienetų ir apie 12 tūkstančių
kariškių.
Neužilgo ir mūsiškiai
pažvangino ginklais. Lapkričio 9 dieną baigėsi Baltijos šalių regione ir
Lenkijoje vykusios tarptautinės NATO pratybos „Tvirtas džiazas 2013”.
Manevruose dalyvavo daugiau nei 6 tūkst. karių ir civilių iš 28 NATO
šalių ir trijų šalių partnerių – Švedijos, Suomijos ir Ukrainos. Lietuva
šioms pratyboms skyrė daugiau nei 300 karių, kurie buvo dislokuoti
Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Norvegijoje.
 Į redakciją paskambino vienkiemio Troškūnų seniūnijoje gyventojas ir
piktinosi, kad bebrų niekas nemedžioja. Pasak jo, pilni melioracijos
grioviai bebrų užtvankų. Vanduo tiek pakeltas, kad semia dirbamus
laukus. Negana to, keli bebrai atsikraustė į visai šalia namų, gale
sodo, iškastą tvenkinį. Dieną jų nesimato, o naktimis graužia šalia
tvenkinio pasodintus medelius, sodo obelis. Kaip su jais kovoti?
 Lietuvoje nerimsta ginčai: vaiko mušimas yra jo auklėjimas ar žalojimas? Grupė Seimo narių ir keli valdininkai sumanė įteisinti tokias įstatymų pataisas, kad tėvai savo vaiko negalės nei papurtyti, nei pabarti. Jeigu tėvai išdrįs šitaip auklėti savo atžalas, iš jų vaikus atims policija. Tik kažin, kas geriau vaikui, ar pliaukštelėjimas per užpakalį, kai žino už ką gavo, ar pusės metų jo laikymas valdiškoje įstaigoje, atskirtam nuo tėvų?
Pasak tautosakos, vėlėms judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos Vėlinės yra
vėjuotos. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai pagoniška šventė. Nuo
rudens lygiadienio šventės Lygės prasidėdavo Ilgių metas. Įsigalėjus krikščionybei,
Ilges pavadino Vėlinėmis. Vėlinės seniau tęsdavosi ilgą laiką. Maždaug nuo rudens
derliaus nuėmimo pabaigos – Sambarių šventės iki pat Kūčių – tai pats
tamsiausias metų laikas. Jo metu lietuviai prisimindavo mirusius, laiką
skirdavo buvimui namuose su šeima. Tokių vakarų metu būdavo pasakojamos
pasakos, mįslės, minklės ir perduodamos tradicijos. Tai būdavo ne tik vėlių
pagerbimas ir prisiminimas, bet ir šeimos bei artimųjų pasibuvimas kartu. Per
Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus
už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų išeiti į
lauką būdavo baisu. Vakare šeimyna valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas
buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti.

Išsikovojome Nepriklausomybę ir į Europos Sąjungą įstojome, bet nusikaltimų Lietuvoje nemažėja. Per keletą metų ir Anykščių krašte padaryta labai sunkių nusikaltimų. Anykščių rajone 1993 metais beisbolo lazda ir kastuvu buvo užmuštas anykštėnas muitininkas. Netoli Anykščių 1999 metais dviejų dienų laikotarpiu beisbolo lazda buvo uždaužyti du anykštėnai. Traupio seniūnijos vienkiemyje 2007 m. buvo sumušta ir surištomis rankomis šulinyje nuskandinta senutė. 2008 m. Anykščių miesto šventės metu šalia Kultūros centro naktį buvo užmuštas anykštėnas. Traupio seniūnijos kaime 2010 m. savo namo prieangyje kumščiais buvo užmuštas žmogus.
|

 
|