



ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:
|
2021 m. kovo 9 d. antradienis - 6:15 IŠ ARČIAU:
Įvairius klausimus ir pokalbius,
ne ką mažiau nei naujas veidas ar pažintis, inspiruoja momentas, kuomet
pasigendi matyto ir žinomo žmogaus tam tikroje aplinkoje. Atsakymo į klausimą,
ką gi dabar veikia ir kur dirba Jurgita, ieškojimas baigėsi smagiu mudviejų
pokalbiu. Šiltą rudens rytą miesto centre prasidėjęs susitikimas su Jurgita
Bugailiškiene, virto pasivaikščiojimu
kairiuoju Šventosios upės krantu iki pat Nuotykių parko.
Darbo
metu bei laisvalaikiu kiekvienas mes sutinkame ne tik gerai pažįstamus, mums
žinomus žmones, tačiau pastebime ir naujus veidus. Man patinka stebėti, po
truputį pažinti ir atrasti naujus veidus Anykščiuose. Su Jore susipažinau praėjusių
metų gruodžio pradžioje, dalyvaudama neformaliose diskusijose Anykščių
viešojoje bibliotekoje. Tuomet grupelė miestelėnų, kartu su kultūros įstaigų
darbuotojais, Kalėdų laikotarpiu dalinosi mintimis apie Anykščius, kaip sukurti
jaukią šventę ne tik savo šeimai, tačiau ir visai miesto bendruomenei. Tačiau
tik praėjus daugiau nei pusmečiui po pažinties, mudvi susitikome atviram
pokalbiui bei artimesnei pažinčiai.
Anykščių menininkų
asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija“. Šių metų projektas skirtas
Etnografinių regionų metams. Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono
savivaldybė. Informacinis rėmėjas - laikraštis „Šilelis“.
Anykščių
miesto centre įrengtoje vitrinoje iki metų pabaigos bus rengiamas parodų ciklas
„Gatvės galerija 15“. Čia bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei
tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono etnokultūrą. Parodas
nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai. Penktojoje šiais metais parodoje
eksponuojami anykštėno Egidijaus Buivydo sukurti baldai ir tapybos darbai.
Pirmosios personalinės parodos atidarymo proga spausdiname pasakojimą apie
Egidijų Buivydą.
 Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir
leidybos skyriuje nuo rugpjūčio 1 d. iki 31 d.. lankytojai gali
susipažinti su Anykščių krašto literatės, kraštotyrininkės,
tautodailininkės Veronikos Dikčiuvienės 85-mečio jubiliejui skirta
paroda „Metai ant smilgos“. Parodoje – autorės rankraščiai, knygos,
straipsniai spaudoje, nuotraukos bei kiti dokumentai.
Nė vienas
nežinome, kas bus rytoj ir ką mums žada gyvenimas. Vieniems jis teka tyliai,
kitiems – kas kart pateikia naujų išbandymų, o dar kiti patys bando savo likimą,
kelia sau iššūkius, patirdami didesnius ar mažesnius sukrėtimus. Kas yra
mokytojas? Mokytojas yra durys, prie kurių būdami maži mes ateiname, kad jas
atvertume ir į pasaulį pažiūrėtume jau
kitokiomis akimis – ne tik savo, bet ir savo mokytojo.
Kas
besuskaičiuos, kokiam milžiniškam skaičiui vaikų duris į gyvenimą atvėrė
daugiau nei penkis dešimtmečius pedagoginį darbą dirbusi ir 21-nerius metus A.
Baranausko mokyklai vadovavusi Onutė Repečkienė? Neklausiau direktorės, ar jai
sunku buvo apsispręsti užbaigti pedagogo ir vadovo karjerą. Tai atsispindėjo
jos akyse. Kalbėjomės apie daugiau gyvenimiškus dalykus, tačiau pokalbio metu
išgirdau tokius žodžius: „Kad būtų lengviau, stengiuosi „išjungti“ jausmus ir
vadovautis vien protu. Visi santykiai kažkada nutrūksta. Vieni – laikinai, kiti
– visam laikui.“
LR Seime
matome daug tų pačių veidų. Visi seimūnai kažkada turėjo darbus,
specialybes, tačiau per ilgus
metus, praleistus Seime, tapo politikais–profesionalais. Gal todėl Seimo
nariai neskuba apleisti įšilusių kėdžių,
nes tikėtina, kad profesiniai įgūdžiai seniai prarasti, o į Darbo biržą, ko
gero, nė vienas iš jų eiti nenori. Sako, aktoriaus svajonė numirti
scenoje. Panašu, kad ir daugelis Seimo narių svajoja, kaip ir aktoriai.
Antanas
Baura LR Seime dirbo dvi kadencijas ir, kaip pats sako, kvalifikacijos tikrai neprarado, todėl pradėjęs dirbti Anykščių
rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėju iš karto pasijuto sėdįs savoje kėdėje.
Pievose girdėti maloniai nuteikiantis bičių dūzgimas.
Jis lydi ligi sodybos, kurioje galima ne tik paragauti ir nusipirkti
medaus, tačiau ir pasikalbėti apie universalią bitininkystės specialybę.
Mane pasitinka Anykščių rajono bitininkų draugijos valdybos nario,
Troškūnų girininkijos girininko Audriaus Kustos sūnus Vytautas.
– Trumpai papasakokite apie savo šeimos bičių ūkį.
Iš kur atėjo išmanymas apie bitininkystės amatą? – paprašau Vytauto.
– Mano prosenelis Vytautas buvo miškininkas. Buvusioje
eiguvoje, kuri statyta 1926 metais,
jis nuolat laikydavo maždaug dešimt bičių šeimų. Tėtis pasakojo, kad po jo mirties, kurį
laiką bitininkavimas buvo nutrūkęs.
Tačiau tėčio brolis Giedrius mokėsi bitininkystės amato ir atkūrė
šį ūkį. Pradžioje turėjo 12 avilių. Nuo 2000 metų dviejų brolių puoselėjamas bičių ūkis išaugo iki stambaus bitininkystės
ūkio. Dabar per 300 bičių šeimų ūkyje darbuojamės trise. Tėtis,
jo brolis Giedrius ir aš esame atsakingi už 17-oje vietų išdėliotus bičių avilius. Maždaug nuo dvylikos metų po truputį buvau
įtrauktas į bičių ir medaus ūkio darbus.
Nuo šešiolikos metų išmanymas apie bites man teikė džiaugsmą, įgavau
patirties. Dėka to diegiame naujas technologijas bei siekiame medaus
ūkio modernizavimo.
Praėjusią savaitę Anykščių kultūros centro teatro trupė sugrįžo iš Tarptautinio mėgėjų
teatrų festivalio „PROGRESS PAPA“, vykusio šiaurės vakarų
Vengrijoje, Papos mieste. Anykštėnai
jame suvaidino vieną iš ryškiausių šalies mėgėjų teatrų šio sezono pastatymų – Justino Marcinkevičiaus
„Daukantą” (rež. J. Buziliauskas).Kelionės ir festivalio
įspūdžiais su „Šilelio“ skaitytojais pasidalino Anykščių kultūros
centro teatro režisierius Jonas Buziliauskas.
Prieš keletą dienų į „Šilelio“
redakciją užsuko garbaus amžiaus vyriškis ir pakvietė pasisvečiuoti,
pasidžiaugti gražiai prižiūrima ir gėlėmis papuošta šeimos sodyba. Gėlių
darželis po mano langu ganėtinai neišvaizdus, tad pasiūlymą mielai priėmiau. Pamaniau, gal kokį
naudingą patarimą išgirsiu, kaip reikia prižiūrėt kaime gėles.
Kitą dieną susiradęs nurodytą namą,
ilgokai klaidžiojau tarp gausybės gėlių, dekoratyvinių medelių ir akmeninių arkų,
kol radau šeimininkus Valeriją ir Vytautą Meldaikius. Kadangi buvau pakviestas
pasigrožėti sodyba, tad pokalbį su šeimininke pradėjome apie augalus.
Nuo
seniausių laikų, jau net kelis tūkstančius metų, žmonės švenčia vasaros
lygiadienį. Mokslininkai spėja, kad megalitų statiniai, tokie kaip
Stounhedžas ar net Egipto piramidės, tarnavo tiksliam lygiadienio
nustatymui. Laikui bėgant, vienose tautose šis paprotys išnyko, kitose,
paveiktas krikščionybės, transformavosi. Net sovietmečiu latviai
labai aktyviai švęsdavo vadinamą „Ligo“. Lietuvoje
ši šventė jaunimo tarpe vis labiau
populiarėja pagonišku „Rasos“ vardu. Mes, vyresnio amžiaus
žmonės, lygiadienį tapatiname su Joninėmis.
Kaip ir papročiai, taip ir Jonai, kardinaliai skiriasi. Literatų
krašte Anykščiuose gimsta ne tik poetai
ar rašytojai, bet ir verslininkai. Pakalbinau daugeliui anykštėnų
pažįstamą Joną Šiaučiulį.
 Amerikiečių rašytojas Johnas Coyne teigia, kad noras rašyti dažniausiai
siejamas ne su talentu, o su polinkiu į grafomaniją. Ir vis dėlto, kai
kurie iš mūsų tikrai turi talentą Tačiau sakoma, kad norint atlikti
genialius darbus ar brandžius kūrinius parašyti, reikia įdėti 99
procentus darbo ir pridėti tik 1 procentą talento. Kaip yra iš tikrųjų,
gali pasakyti tik tie, kurie kuria. Tad apie kūrybines kančias kalbuosi
su Žaneta Navašinskaite-Jasaitiene, kuri skaitytojams pristato savo
pirmąją poezijos knygą „Tarp dangaus ir žemės“ ir apie kūrybą sako, jog
tai yra Dievo dovana, reikalaujanti daug stiprybės ir užsispyrimo.
Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės
galerija“. Šių metų projektas skirtas Etnografinių regionų metams.
Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė.
Informacinis rėmėjas - laikraštis „Šilelis“.
Anykščių
miesto centre įrengtoje vitrinoje iki metų pabaigos bus rengiamas
parodų ciklas „Gatvės galerija 15“. Čia bus eksponuojami anykštėnų
dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono
etnokultūrą. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai.
Trečiojoje šiais metais parodoje eksponuojami anykštėno Rimanto Tuskenio
metalo plastikos dirbiniai. Senojo kalvystės amato jaunas atstovas
Rimantas nuo 2013 metų kasmet dalyvauja grupinėse Anykščių
tautodailininkų parodose. Šie metai jam buvo ypač kūrybingi. Menininko
darbai buvo eksponuoti Aukštaitijos tautodailininkų parodoje Panevėžyje
ir surengta pirmoji personalinė paroda „Gatvės galerijoje“. Spausdiname
pasakojimą apie Rimantą Tuskenį.
 Emigracija, kelionės, nuolatinis žmonių judėjimas iš vienos šalies į
kitą – tai natūralus ir neišvengiamas nūdienos reiškinys. Kaip ir
kiekvienoje srityje, taip ir čia galime rasti tiek šviesiųjų, tiek
tamsiųjų pusių. Šimtai tūkstančių išvykusiųjų iš Lietuvos yra
emigrantai, tačiau dalis jų grįžta namo – imigruoja į Lietuvą. Jie tarsi
imigrantai, kurie nebenorėjo būti amžinaisiais emigrantais. Tačiau ar
kas nors, be artimųjų, Lietuvoje jų laukia? Juk dažnai šie žmonės jau
yra pamatę pasaulio, susipažinę su kitokia darbo kultūra. Grįžtama
nebūtinai todėl, kad nepasisekė. Galbūt tiesiog buvo pasiekti tam tikri
tikslai arba norėjosi grįžti į artimesnę aplinką. Taip atsitiko ir
anykštietei Eglei Vingelis, kuri po penkiolikos metų emigracijos
Amerikoje grįžo į gimtuosius Anykščius. Prieš porą mėnesių iš Čikagos
atgal į Lietuvą imigravusi Eglė dalinasi su „Šilelio“ skaitytojais
tolimoje šalyje įgyta gyvenimiška patirtimi.
Visi žinome poetą Kazį Binkį (gal tik „Klausimėlio“
laidos herojai pasakytų, kad K. Binkis buvo kosmonautas ar Seimo
narys). Žinome, kad poetas bendravo su Antanu Vienuoliu, dedikavo
rašytojui keletą savo knygų, šiandien saugomų muziejuje.
Šiuo
metu Menų inkubatoriuje veikia Viktoro Binkio, gerai žinomo meno
pasaulio atstovams, tapybos darbų paroda. Apsilankymas parodoje paliko
gilų įspūdį. Nustebino, kad daugelis darbų nauji. Vadinasi, dailininkas,
rengdamas parodą, netraukia darbų iš palėpės ir nešluosto nuo jų
dulkių. Kodėl paroda Anykščiuose? Kas sieja šį labai įvairiapusišką
menininką su Anykščiais? Viktoras, rašytojo Kazio Binkio anūkas, pasuko
savo gyvenimo keliu ir kalbėti, kaip teigė jį pažįstantys, apie senelį
nenori. Negi skirtingų kartų niekas nesieja? Nemėgstu neatsakytų
klausimų, tad nutariau pabendrauti su pačiu Viktoru Binkiu.
Viktoro
sodyba, pasirodo, esanti vos už keleto kilometrų nuo Anykščių. Apsupta
jauno miško, tvirtų rąstų, sena kaimo troba su tvartu. Prie klėties
jauna moteris žaidė su dukrele. Kieme auga didelės, senos liepos. Jokių
angelų, koplytstulpių, kryžių ar akmenų krūvų, rodančių, kad čia gyvena
menininkas, nesimatė. Ramybės aura gaubė sodybą.
Gegužės 15-oji - Tarptautinė Šeimos diena. Ta proga
aplankėme praėjusių metų pabaigoje duris atvėrusio Anykščių socialinės
globos namų Burbiškio grupinio gyvenimo namų filialo šeimyną ir
pakalbinome Anykščių socialinės globos namų direktorę Jolitą Gečienę.
– Pažinties proga trumpai papasakokite apie save.
–
1971 m. gimiau Panevėžio rajone. 1979 m. su tėvais ir broliu atvykome
gyventi į Anykščių rajoną, į tėvelio tėviškę. Čia užaugau, Anykščiuose
baigiau A. Vienuolio vidurinę mokyklą. Baigusi Vilniaus aukštesniąją
kooperacijos mokyklą, pradėjau darbinę veiklą, sukūriau šeimą. Su vyru
užauginome du sūnus. Baigiau socialinio darbo bakalauro studijas, dirbau
VšĮ „Socialinės politikos grupė“ šeimos veiklos namų vadove, Anykščių
rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriuje
socialinio darbo organizatore, dabar esu Anykščių socialinės globos
namų Burbiškio grupinio gyvenimo namų filialo vadovė.
|

 
|