ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. gruodžio 2 d. ketvirtadienis - 13:52
NAUJIENOS:

2014-07-29. Šokėjų meilė treneriams – didžiausias įvertinimas

Skambusis Anykščių miesto šventės akordas buvo jubiliejinis sportinių šokių kolektyvo „Verpetas“ koncertas. Anykščių kultūros centro salėje vos tilpo visi norintys pasižiūrėti įspūdingo reginio. Čia pasirodė nuo pačių jauniausių iki pačių vyriausių, mačiusių net kolektyvo susikūrimo pradžią, šokėjų. Renginio režisierė ir vedėja Vilma Paulauskaitė, sumaniai keisdama programos numerius, į sceną kvietė tai šokėjus, tai sveikintojus. Pasveikinti „Verpetą” ir jo vadovus į sceną lipo Anykščių  meras Sigutis Obelevičius, politikas Vytautas Galvonas, Dusetų klebonas, Anykščių rajono garbės pilietis Stanislovas Krumpliauskas, bendradarbiai, buvę šokėjai ir kiti garbūs asmenys. Per visą koncertą scenoje pagarbioje vietoje sėdėję kolektyvo vadovai Stanislava Bilevičienė ir Juozas Pratkelis savo prisiminimais pasidalino su „Šilelio” skaitytojais.


Stanislava Bilevičienė ir Juozas Pratkelis kartu šoka ir dirba jau ilgiau nei 50 metų. Jų kabinete nebetelpa įvairūs prizai ir apdovanojimai,  laimėti kaip šokėjų ir kaip trenerių. S. Bilevičienė ir J. Pratkelis yra Nacionalinės kategorijos treneriai. Tai – didžiulis įvertinimas, nes Lietuvoje iš aštuoniasdešimt aštuonių šokių kolektyvų tik trylika vadovų turi nusipelniusių trenerių vardus. „Verpeto” vadovai ypač didžiuojasi, kad dešimt jų mokinių baigė Klaipėdoje universitetą ir įgijo sportinių šokių choreografų specialybę. S. Bilevičienės ir J. Pratkelio Lietuvoje puoselėti pramoginiai šokiai gyvuos dar ilgai, buvę jų auklėtiniai mokys šokio meno kitų kartų vaikus. Jų pradėtas darbas  tęsiamas.


Stanislava Bilevičienė:
– Esu tikra anykštėnė. Gimiau ir užaugau Andrioniškyje. Nuo aštuntos klasės pradėjau mokytis Anykščiuose, J. Biliūno vidurinėje mokykloje. Čia ir pradėjau šokti. Pirmoji mano šokių mokytoja buvo V. Tarasevičienė. Nuo mažens man labai patiko šokti, aš stengiausi ir man sekėsi. Buvau aktyvistė, saviveiklininkė. Nė vienas miesto renginys nepraeidavo be mano dalyvavimo. Vos baigus vidurinę mokyklą, mane pakvietė dirbti Anykščių kultūros namų teatre. Teko ir dekoracijas kalti. Ne tik šokau, bet ir vaidinau Anykščių liaudies teatre, pas režisierių Bronių Zabielą, kultūros namuose vedžiau renginius. Vieną šokių vakarą mes į kultūros namus pasikvietėme šokėjus iš Vilniaus Algimantą Astiką su partnere. Jie savarankiškai buvo išmokę pramoginių šokių meno, bene pirmieji Lietuvoje šoko pramoginius šokius ir to meno mokė kitus. Po jų pasirodymo ir aš parodžiau savo sugebėjimus. Mane pagyrė ir pasiūlė mokytis pramoginių šokių. Aš užsidegiau šia idėja ir pradėjau prašyti valdžios, kad mane išleistų mokytis šokti. Anykščių kultūros namai išsiuntė mane į Vilnių mokytis šokių meno. Kursai truko devynis mėnesius. Per tą laiką mokiausi ir baleto, ir tautinių, ir pramoginių šokių.


Kolektyvą subūriau 1964 metais
Po kursų sugrįžusi į Anykščius, 1964 metais pradėjau rinkti sportinių šokių kolektyvą. Buvome šio žanro pradininkai Lietuvoje. Kaune 1963 metais buvo susikūręs Jūratės ir Česlovo Norvaišų kolektyvas, kūrėsi grupė Elektrėnuose. Anykštėnai naujoves priėmė atsargiai. Pas mane atėjo tik trys poros drąsesnių anykštėnų. Pirmieji mano šokėjai buvo Balys Meldaikis, Rimantas Stepukas, Laima Pocienė, Kęstas Zubrickas ir dar dvi moterys. Ką išmokę,  parodydavome anykštėnams per šokių vakarus. Pamatę, kad mums sekasi, prie kolektyvo prisijungė dar trys poros moksleivių. Mes daug treniravomės ir sparčiai tobulėjome. Pirmasis pripažinimas buvo tada, kai mus pakvietė nusifilmuoti televizijoje. Mūsų šokį parodė per pageidavimų koncertą. Lietuvos žiūrovams mes labai patikome, tad jų pageidavimu mus dar kartą kvietė nusifilmuoti televizijoje. Vadinomės Anykščių kultūros namų pramoginių šokių kolektyvas. Šokti pramoginius šokius tapo madinga. Į kolektyvą pradėjo rinktis jaunimas. Susidarė pilnas sąstatas šokėjų. Buvau kolektyvo vadovė ir pati šokau poroje su Juozu Pratkeliu. Dalyvaudavome konkursuose. 


Pavadinimą „Verpetas” pasiūlė dukra
Tuomet Lietuvos dainų šventėse šokdavome ne tik liaudies, bet ir pramoginius šokius. Švenčių metu vykdavo kolektyvų apžiūros ir konkursai. Mūsų kolektyvas dvejus metus iš eilės yra tapęs Respublikinių dainų švenčių laureatais. Mus pastebėjo valdininkai Vilniuje ir pasiūlė išsirinkti pavadinimą, nes rengėsi suteikti kolektyvui liaudies kolektyvo vardą. Reikalavimai buvo tokie – pavadinime turėjo atsispindėti ir judesys, ir vietovės ypatumai. Anykščiuose tekanti Šventoji ir žaliuojantis šilelis buvo variantai, iš kurių rinkom pavadinimą. Vilnius mūsų pasiūlytus pavadinimus vis atmesdavo. Tai judesio būdavo maža, tai potekstėje ko nors per daug būdavo pasakyta.  Buvome pasiūlę 17 įvairių pavadinimo variantų, bet nė vienas netiko. Galop mano dukra Nijolė pasiūlė kolektyvą pavadinti „Verpetas”. Šis pavadinimas tiko visiems. Vilniuje valdžia „Verpetui” suteikė liaudies kolektyvo vardą. Gavome antrąjį trenerio etatą, kurį pasiūliau užimti savo partneriui Juozui.


Juozas Pratkelis:
–  Aš irgi esu tikras anykštėnas. Gimiau ir užaugau kaime netoli Kurklių. Baigiau septynmetę mokyklą Staškūniškyje. Mane 1961 metais paėmė į sovietinę kariuomenę. Grįžęs iš jos įsidarbinau vairuotoju Anykščių kultūros namuose. Vaidinau teatre, su Stasele šokau pramoginius šokius nuo 1965 metų. Mūsų asmeniniai rezultatai buvo nemenki. Lietuvoje rajonų kategorijoje dvejus metus esame tapę čempionais, o prizininkais ir laureatais – labai daug kartų. Kai kolektyvas gavo antrąjį trenerio etatą, nuo 1979 metų dirbu antruoju „Verpeto” treneriu. Šokėjus mokėme savo pavyzdžiu. Turėjome labai daug darbo. Į dainų šventes paruošdavome net po du sąstatus anykštėnų šokėjų. Kolektyvas vis augo ir stiprėjo. 1985 metais buvome pakviesti į tarptautinį festivalį Maskvoje. Net 45 dienas su kitų tautų kolektyvais gyvenome viešbučiuose, repetavome. Mums pasiuvo po dvi naujas aprangas: darbinę ir koncertinę. Didžiavomės vieninteliai respublikoje patekę į tokį pasaulinio lygio festivalį. Pas mus norėjo šokti vos ne visų anykštėnų vaikai. Kolektyvas išaugo.  Su Stasele dirbdavome labai daug. Patys nespėdavome pasiruošti šokių konkursams, nes visą laiką atiduodavome vaikams. Aktyvioje konkursinėje veikloje pradėjome dalyvauti kaip treneriai. Lankėme visus Lietuvoje vykstančius seminarus, tobulinimosi kursus ir tobulėjome kaip treneriai. Vienu metu Anykščiuose pas mus šokių repeticijas lankė virš 100 vaikų. Vieniems sekdavosi geriau, jie ilgai siekė profesionalumo aukštumų. Kiti iškentėdavo tik metus. Per tą mūsų „mėsmalę” praėjo beveik kiekvienos Anykščių šeimos atstovai.


Visus šokėjus mylime kaip savo vaikus
Treneriai džiaugiasi, kad trys buvę auklėtiniai šoko garsiajame kolektyve „Žuvėdra”, su kuriuo vienas buvęs jų mokinys Mindaugas Dimonas tapo Pasaulio čempionu. Treneriai išugdė ne vieną gabių šokėjų porą. Dalius Duknauskas su Egle Kuzmaite-Bogužiene dar būdami moksleiviai, varžydamiesi kartu su suaugusiais, tarptautiniame konkurse „Gintarinė pora” iškovojo 5 vietą ir šoko finale. Tai buvo sensacija. Iš visos Lietuvos skambino kolegos šokėjai ir sveikino trenerius su tokiu pasiekimu. Ši pora aukščiausiame pakilime buvo 1986 metais: tapo Lietuvos laureatais; Maskvoje vykusiame konkurse „Jaunystė” užėmė pirmąją vietą; Jaunųjų talentų konkurse Vokietijoje buvo antri. Šiai porai suteikti aukščiausios kategorijos šokėjų vardai. 


Treneriai įvardija ir geriausias „Verpeto” poras. Tai – Dalius Duknauskas ir Eglė Kuzmaitė, Giedrius Katliorius ir Gintarė Gotovskytė, Lukas Pakeltis ir Neringa Matulevičiūtė, Justas ir Ieva Repečkos (brolis ir sesuo, lankę kolektyvą 12 metų), Tomas Morkūnas ir Rita Nikiforavičiūtė. Po dešimt metų „Verpete” šoko Rolandas Kirvelis su Dalia Michelevičiūte, Evaldas Prievelis su Neringa Kaulakyte ir kitos poros. Daugiau ar mažiau pasiekę šokėjai ar dar tik pradedantys – jie visi treneriams labai brangūs. Šį sezoną  „Verpete“ šoka vaikai nuo penkerių iki šešiolikos metų, jų kolektyve yra keturiasdešimt. Treneriai visus juos myli kaip savo vaikus, o ilgiau ar trumpiau „Verpete” šokę vaikai įsimyli savo trenerius. Buvę kolektyvo šokėjai  prisimena Staselę  ir Juozą ir  juos, kaip artimiausius žmones, kviečiasi į savo vestuves ar kitas asmenines šventes. 


Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink