ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. gruodžio 2 d. ketvirtadienis - 15:11
NAUJIENOS:

2014-08-08. Tiglio ir duonkepės krosnies karštyje

Anykščių menininkų asociacija įgyvendina projektą „Gatvės galerija”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki šių metų pabaigos bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, juos nemokamai galės apžiūrėti visi praeiviai. Šiuo projektu siekiame pristatyti anykštėnams įdomesnius Anykščių dailininkų bei tautodailininkų darbus, padėsime jauniems menininkams surengti pirmąsias parodas.  Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas –  laikraštis „Šilelis”. 


„Gatvės galerijoje” pristatomi stiklo dailininkės Ritos Vasiliauskienės karpiniai ir tapybos darbai. R. Vasiliauskienė kasmet dalyvauja grupinėse Anykščių tautodailės darbų parodose nuo 2010 metų. Pirmosios personalinės parodos atidarymo proga autorė atsakė į „Šilelio” klausimus:


– Kada pagaminote pirmąjį meno kūrinėlį?


– Tiksliai sunku prisiminti. Gimiau ir užaugau Anykščiuose. Nuo mažens kažką vis kurdavau. Besimokydama J. Biliūno vidurinėje mokykloje, pas mokytoją S. Judickienę lankiau dailės būrelį. Mokykloje ir namuose labai mėgau piešti paprastu pieštuku. Būdama gal dešimties metų esu nupiešusi savo močiutės portretą. Piešinys išėjo labai panašus. Tėvai didžiavosi mano gabumais. Kai tik į svečius atvažiuodavo kokie giminaičiai, prašydavo visiems parodyti savo piešinius. Mokykloje piešdavau renginiams plakatus, apipavidalindavau sienlaikraščius. Baigdama mokyklą jau žinojau, kad mokysiuos menų. Į dailės institutą stoti man neužteko ryžto, tad nuvažiavau į Kauną. Įstojau į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Mano specialybė vadinosi meninis stiklo apipavidalinimas. Ketverius metus studijavau ir pabaigusi mokslus 1985 metais įsidarbinau Aleksoto stiklo fabrike dailininke.


– Ar įdomu buvo gaminti vienodus gaminius?


– Prie stiklo pūtimo ištvėriau dvejus metus. Prisimenu, kaip būdavo karšta prie išlydyto stiklo masės. Būdavo prieinu prie stiklo krosnies, kuri vadinosi tigliu, prisuku ant pūtimo vamzdžio skysto stiklo. Tada,  kiek toliau atsitraukusi nuo karščio ir  sukdama rankose prieš save vamzdį, išpučiu reikiamos formos stiklo burbulą. Tą stiklo burbulą paimdavo mano kolegė dailininkė Regina ir su juo dirbdavo toliau. Aš vėl eidavau prie krosnies ir pūsdavau naują burbulą. Reikdavo labai nujausti laiką, kad stiklas neatauštų, nes atvėsęs jis tapdavo trapus. Mūsų gaminiai nebuvo labai vienodi. Kūrybinis darbas man patiko. Gaminome įvairius stiklinius suvenyrus, vazas, prizus sportininkams, taures ir stikliukus gėrimams. Alino tai, kad darbas buvo pamaininis. Tiglio negalima užgesinti, nes ataušęs stiklas sukietėja ir sutrūkinėja. Keturios brigados pasikeisdamos dirbdavo tol, kol sunaudodavo visą stiklo masę. Tekdavo dirbti rytais, vakarais ir naktimis. Mūsų dailininkių pora buvo jauniausia. Jeigu stiklo fabriką aplankydavo kokios ekskursijos, visus vesdavo į pūtimo cechą pažiūrėti,  kaip mes dirbame. Ypač stebėdavosi užsieniečiai, kaip mes dvi jaunos ir plonos merginos suvaldome karšto stiklo masę. Mus fotografuodavo, filmuodavo. Prisimenu, kaip laikraštis „Kauno diena” rašė, kad „dvi stirnos pučia stiklą”. Vėliau pradėjau lankyti saviveiklą, negalėjau dirbti pamaininio darbo, nes vakarais būdavo repeticijos. Perėjau į stiklo gaminių dekoravimo cechą. Specialiais dažais piešdavau ant stiklo gaminių arba uždėdavau ornamentus šilkografijos būdu.


– Kokią lankėte saviveiklą?


– Stiklo fabrike buvo estradinis ansamblis, vadovaujamas Algirdo Ragaišio. Mane pakvietė ten dainuoti. Dainavau solo ir duetu. Man neblogai sekėsi. Vadovas pagirdavo, žmonės per koncertus kviesdavo „bisui”. Statybų ministerija skatino saviveiklos vystymą. Tuo metu visos Lietuvos statybinių medžiagų kombinatai varžydavosi, kieno kolektyvas yra geresnis. Aš, tikra anykštėnė, atstovaudavau Kaunui, o ne anykštėnė  Regina Stumburienė buvo Anykščių statybinių medžiagų kombinato estradinio ansamblio solistė. Gal kokius trejus metus iš eilės varžydavomės, kuri bus pirmoji, kuri antra. Mus vertino labai vienodai. Prisimenu, kaip vienais metais konkurse Didžiasalyje komisijos balsai pasidalino po lygiai ir niekaip nenusprendė, kuris estradinis ansamblis yra geresnis. Tada mus pakvietė papildomai sudainuoti dar po vieną dainą. Nugalėjome mes. Nežinau, ar Regina prisimena šį momentą? Reikės kada sutikus su ja apie tai pasikalbėti. Šiuo metu Regina  dainuoja estradiniame ansamblyje ir vadovauja folkloro ansambliui, o aš kepu duoną.


– Kaip atsitiko, kad jūs dailininkė ir  kepate duoną?  


– Dirbdama Kaune buvau įstojusi į Maskvos užsienio kalbų institutą. Vienerius metus mokiausi neakivaizdžiai. Buvau labai aktyvi, visur spėdavau. To meto Kauno jaunimas rinkdavosi į privačius vakarėlius žiūrėti užsienietiškų filmų per videomagnetofoną. Su savo vyru Vytautu susipažinau videoperžiūros metu. Mano draugės draugas atsivedė į peržiūrą savo draugą, su kuriuo mane supažindino. Po pirmo susitikimo per videoperžiūrą mes nunešėme pareiškimus. Šeimą sukūrėme ilgai nesvarstę, bet mums pasisekė, nes kartu gyvename jau 27 metus. Turime sūnų ir dukrą. Kai mums gyvenant Kaune gimė sūnus Donatas, teko mesti mokslus ir saviveiklą. Reikėjo užsiimti šeima. Atėjo Lietuvos nepriklausomybės laikai, griuvo kolūkiai ir gamyklos. Taip atsitiko ir su Aleksoto stiklo fabriku. Gimė dukra. Tuo metu menai man nerūpėjo. Su šeima parvažiavau į Anykščius, gyvename mano tėvų name. Kurį laiką ieškojausi darbo. Dirbau siuvėja, vėliau technologe. Kai Niūronyse Arklio muziejuje atsidarė antra aukštaitiška sodyba, man pasiūlė kepti duoną. Iki to laiko nebuvau bandžiusi iškepti duonos, bet aš mėgstu iššūkius. Pabandžiau ir išmokau. Gyvenime mane supa karštis. Karšta būdavo dirbti prie stiklo tiglio, dabar karšta prie duonkepės krosnies. Duonos kepime yra daug kūrybos. Dirbu tai, kas man miela. Pinigais to nepamatuosi. Keliuosi penktą valandą ryte ir aš noriu keltis, man tai nesunku. Žinau, kad laukia įdomi diena, nauji žmonės. Per duonos kepimo edukacinę programą turistus visada linksmina muzikantai. Taip susipažinau su Vytautu Germanavičium ir Gintautu Eimanavičium. Jie muzikuodavo toje muziejaus sodyboje, kurioje aš jau 10 metų kepu duoną.


Kartą savo namų kieme pjoviau žolę. Man telefonu paskambino Vytelis. Jisai prisistatė kaip balsas iš aukštybių, liepė man padėti žoliapjovę ir eiti pailsėti. Nesupratau, iš kur jisai mane mato. Pasirodo, kad buvo užlipęs į bažnyčios bokštą ir stebėjo mane iš aukštybių. Dabar, po jo mirties, aš kartais pasižiūriu į tą bokštą ir pagalvoju, ar jisai mus mato?.. 


– Kada vėl prisiminėte kūrybą?


– Kai paaugo vaikai, atsirado daugiau laisvo laiko. Prisiminiau tapybą, kurią seniau labai mėgau. Šios mano parodos keli darbai yra sukurti originalia technika. Ant audeklo foną nutepu akvarele, o ant viršaus pastele nupiešiu akcentus. 


Dirbdama muziejuje, pradėjau domėtis popieriaus karpiniais. Prisiminusi, kaip tai darė mano močiutė, seklyčios langus papuošiau karpiniais.  Bedekoruodama langines sumaniau, kad galima pagaminti karpytų atvirukų ir paveikslėlių. Šioje „Gatvės galerijoje” eksponuoju ir savo karpytus paveikslėlius. Vieną iš tų karpytų paveiksliukų su trimis žvakėmis buvo nusižiūrėjusi šviesios atminties Galina Germanavičienė. Dabar tas paveikslas su trimis žvakėmis, kaip jų šeimos simbolis, primena man Vytelį, Galiną ir Daumantą.


Šiuo metu daug laiko skiriu margučių skutinėjimui. Su margučiais dalyvauju tautodailės parodose. Margučių raižymas man pažįstamas nuo vaikystės. Mano tėtis labai mėgo raižyti margučius, tad į šį užsiėmimą įtraukė ir mus su broliu. Mes šeimoje Velykų dieną rengdavome margučių skutinėjimo varžybas. Kiekvienas šeimos narys išmargindavo po vieną ar kelis kiaušinius. Aš maniau, kad mano gražiausi, bet nugalėdavo draugystė. Prizinių vietų neskelbdavome, sudėdavome visus margučius į vieną vietą ir būdavo labai gražu.


– Ar Jūsų šeimoje yra ir daugiau menininkų?


– Kiek prisimenu, ir mano seneliai buvo kūrybingi žmonės. Mamos tėvas buvo stalius, tėčio – nagingas statybininkas. Jo sukirsti mediniai namai Anykščiuose tebestovi ir dabar. Mano tėvelis tapė, drožinėjo, skutinėjo margučius. Aš esu stiklo dailininkė, o mano brolis Robertas, kaip ir aš, toje pačioje mokykloje baigė meninį medžio apdirbimą. Jis yra ir savamokslis juvelyras. Mano sūnus irgi nori būti dailininku. Jis kantriai siekia savo tikslo. Iš trečio karto įstojo į grafinio dizaino specialybę, pasimokė dvejus metus. Pamatęs, kad labiau linksta prie tapybos, įstojo į Dailės akademiją tapybos specialybę. Dabar jaučiasi savo vietoje. Anykštėnai yra matę jo darbų, nes studentai suorganizavo kelias parodas ir Anykščiuose. Dukra Dailės akademijoje studijuoja stiklo dailininkės  specialybę. Jai dėsto geri dailininkai, mano pažįstami iš studijų laikų. Šiais metais dukra gaus stiklo dailininkės diplomą. Manau, kaip ir mane, darbe ją sups karštis ir kūrybinis džiaugsmas.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink