ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. gruodžio 2 d. ketvirtadienis - 14:04
NAUJIENOS:

2014-08-15. „Gyvenime teko dirbti su teptuku, dabar dažniau rankose laikau kaltą ir rašiklį“, – sako Stasys Karanauskas

Netikėtai aplankiusi negalia neretai atskleidžia žmoguje giliai užkoduotus gabumus.  Kai būdamas 13 metų po sunkios ligos Stasys apkurto, tuokart jam atrodė, kad visas jo vaikiškas gyvenimas apsivertė. Tačiau ne veltui sakoma, kad kai Dievas užveria duris, atveria langus. Tautodailininkas Stasys Karanauskas, dabar jau būdamas 86-erių, per netrumpą savo gyvenimą patyrė įvairių išbandymų. Liepos mėnesio pabaigoje Anykščiuose pas kolegas ir draugus Lietuvos kurčiųjų draugijos Anykščių rajono pirminėje organizacijoje viešėjęs menininkas sutiko pasikalbėti su „Šileliu“ ir trumpai papasakoti apie savo nelengvą, bet turiningą ir įdomų gyvenimą. Daugiau nei septynis dešimtmečius negirdintis Stanislovas tapė, fotografavo, taisė laikrodžius, jausdamas kūnu sklindančius muzikos virpesius grojo elektriniais vargonais. Dabar, kaip pats sakė, dar uždainuoja, drožia ir rašo. 


– Kokia buvo Jūsų vaikystė?


– Gimiau 1928 metais paskutinę sausio mėnesio dieną Utenos apskrityje, Vyžuonų valsčiuje,  labai gražiame  Šaltinių kaime, kur ošė šimtametės vinkšnos, pro šalį vinguriavo šilais apaugusiais šlaitais Šventoji, kurios pašlaitėse tai šen, tai ten išsiverždavo šaltinėliai.  Šeimoje augome su broliu. Būdamas 13 metų, lankydamas penktąjį skyrių, sunkiai susirgau.  Anais laikais nuo tokių ligų vaikai dažniausia mirdavo. Aš kažkaip išsikapsčiau, tik apkurtau, tačiau iki šių dienų kalbos nepamiršau, tik negirdžiu kitų.  Pradžioje man, vaikui, buvo labai sunku, paskui – prieškaris, karas, pokario metai, darbas kolūkyje. 


– Kada pajutote trauką menui?


– Muzika ir dailė traukė nuo vaikystės. Aš vis kažką piešdavau, drožinėdavau, lipdžiau iš molio, vis į kokią knygą pasižiūrėdamas, kaip kiti meną „daro“. Buvau gal 30-ties, kai nuvažiavau į Liaudies meno rūmų surengtą seminarą. Iki tol daugiau buvau linkęs į tapybą, o seminare pamokė skulptūros pagrindų. Apie 1970 metus pradėjau kurti monumentalius ąžuolinius stogastulpius. Dalyvavau įvairiose kūrybinėse stovyklose Rokiškyje, Ignalinoje, Zarasuose, Anykščiuose ir kitur. Parodose dalyvavau jau nuo 1951 metų, o 1976 metais gavau pirmąją Kultūros ministerijos premiją už Čiurlionio kelio ir kitus monumentaliuosius paminklus.


Kūryboje, man rodos, perėjau bene tris etapus – pradėjau nuo realistinių portretų tapymo, visi sakydavo, kad sugebu „pagauti“ žmogaus bruožus.  Vėliau tapiau gamtos vaizdus, dar vėliau visą laisvalaikį skyriau monumentaliajai skulptūrai. Man pasirodė, kad tapyti – sunkus darbas, nes reikia maišyti dažus ir  ne visada gaunasi tokie, kokių nori. Skulptūrą padaryti paprasčiau – imi kirvį ir tašai...  Dar po kurio laiko pradėjau rašyti ne tik eiles, bet ir apie mūsų protėvius, gyvenusius Europoje ne mažiau kaip keturis tūkstančius metų. Kai buvau dar vaikas, pagalvodavau – štai, kad būčiau poetas, parašyčiau apie Lietuvą knygą,  kaip Homeras „Iliadą“. Bene iki penkiasdešimties metų manyje nebuvo jokios poetinės gyslelės. Tik 1975 metais,  kuriant Čiurlionio kelio paminklus legendinėje „Perlojos respublikoje“  kažkas manyje krustelėjo ir prabudo. Nuo tada ir pradėjau eiliuoti. Pirmoji mano eilėraščių knygelė buvo pavadinta  „Skiedryno dainos“ – drožiau skulptūras, skiedros skraidė į visas puses, o aš dainavau...


– Iš kur semiatės tiek stiprybės? Kiek knygų esate išleidęs?


– Visada sakau ir sakysiu, kad stiprybės semiuosi iš protėvių, iš praeities.  Nors negirdžiu aplinkinių garsų, tačiau manau, kad gyvenime kažką gero nuveikiau. Visada iš gyvenimo norėjau daug – užsiimti sodininkyste, bitininkyste,  taisyti laikrodžius, ūkininkauti, tačiau pasukau menininko keliu.


Esu  išleidęs penkias knygeles.  Pirmoji, kaip sakiau, „Skiedryno dainos“, antroji – „Dangvyda“ – eiliuotos lietuvių senojo tikėjimo sakmės. „Indraja“ – apie žemdirbystės pradininkę Aukštaitijoje. „Mėnulio ir saulės vaikai“ sudaryta iš epinių poemų, atskleidžianti įdomių personažų charakterius bei žilą Lietuvos praeitį, iš kurios aš ir semiuosi stiprybės. Penktoji – poema  „Kalavijas ir žagrė“ (2008 m.), kurią rašiau su didžiuliu jauduliu, nes maniau, kad tai mano „gulbės giesmė“.  Kaip vėliau pasirodė, dar turiu jėgų, dar ne viską išgiedojau, dar ne viską sukūriau. Tiesa, kurį laiką nerašiau. Visa mano kūryba buvo apie Lietuvą, matyt, išsisėmiau. Dabar vėl rašau, bet jau religinėmis temomis, domiuosi religine literatūra, gerbiu pagonybę, skaitau,  ką apie Anapilį pasakoja tie, kurie teigia ten pabuvoję. Visada skaičiau labai daug, mėgstu „sunkias“ knygas, kurias norint  suprasti reikia daug galvoti ir analizuoti.  Laisvalaikiu bitininkauju, fotografuoju, domiuosi vaistingaisiais augalais, vegetariška mityba, joga, biolokacija, baltų mandalomis.


Dar nepasakojau apie keliones. Du kartus buvau Indijoje. Tačiau tai jau atskiro ir ilgo pokalbio tema.

Po pokalbio, kada apsuptas tokią pat negalią turinčių likimo draugų garbaus amžiaus senolis Stanislovas išėjo, pagalvojau, kad turiu dėkoti likimui ir skyriaus pirmininkui Vytautui Raišeliui, kuris suvedė mane su be galo stipria ir talentinga asmenybe. Pašnekovas tryško tokia teigiama energija, tokiu gerumu ir nuoširdumu, kad dar ilgai manęs neapleido jausmas – gyvenimas geras tik tada, kai pats jame geras esi...  

Dalina  RUPINSKIENĖ

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink