ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. balandžio 13 d. antradienis - 17:15
NAUJIENOS:

2014-08-21. Mano „karčiama” – siūlų parduotuvė

Praėjusį šeštadienį Druskininkuose vyko Respublikinis IV-asis pasakotojų konkursas „Žodzis žodzį gena“, kuriame dalyvavo per dvidešimt pasakorių iš visos Lietuvos. Konkurse dalyvavusi vienintelė Anykščių krašto atstovė Marytė Mikėnienė tarp pasakotojų, išmokusių perteikti tradiciją iš savo aplinkos, laimėjo pirmąją vietą ir 300 litų premiją. Pasakorių konkurso laureatė, dainininkė ir tautodailininkė M. Mikėnienė „Šilelio“ skaitytojams papasakojo apie save:

Esu tikra anykštėnė
Gimiau ir užaugau visai netoli Anykščių miesto, Dvaronių kaime. Pradinę mokyklą baigiau Šlavėnuose, vėliau Anykščiuose – septynmetę mokyklą. Po jos baigiau Kauno žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą ir pagal paskyrimą išvažiavau dirbti į „Vyturio“  kolūkį Rokiškio rajone. Neužilgo ištekėjau ir su vyru grįžau į gimtuosius Anykščius. Man labai pasisekė, nes gavau darbą „Puntuko“ kolūkio kultūros namuose, dirbau meno vadove. Prieš mane toje vietoje dirbusi moteris išėjo dekretinių atostogų ir atsirado man laisva vieta. Ten dirbdama trejus metus buvau labai laiminga. Dirbau savo mėgstamą darbą. Kolūkio saviveiklininkus mokiau dainų ir šokių. Vadovavau kolūkiečių tautinių šokių kolektyvui. Tuo metu specialių diplomų niekam nereikėjo, užteko mano gabumų ir begalinio noro tą darbą dirbti. Mano, kaip meno vadovės, karjera baigėsi, nes ir aš išėjau dekretinių atostogų. Užauginau sūnų ir dukrą, bet meilė saviveiklai neišblėso.


Nuo mažens domėjausi saviveikla
Pradinę mokyklą pradėjau lankyti būdama šešerių metų. Mane mokė jauna mokytoja iš Svėdasų Aldona Paršiukaitė. Jos dėka būdama antrokė aš jau dalyvaudavau saviveikloje. Mokytoja mokė mus dainų ir šokių. Gal ji ir uždegė manyje kūrybinę ugnelę, kurią nešiojuosi iki šiol. Labai mėgstu dainavimą. Dar besimokydama Anykščių septynmetėje mokykloje aš dainavau chore. Matyt, man neblogai sekėsi, nes vargonininkas Alekna pakvietė į bažnyčios chorą. Nuo 16 metų giedojau Anykščių bažnyčios chore. Kol mokiausi Kaune, dainavau technikumo chore. Vėliau dirbau Rokiškio rajone, grįžusi į Anykščius auginau vaikus, dirbau pašte, saviveiklos nelankiau, nes vis neturėjau tam laiko. Į bažnyčios chorą sugrįžau, kai tik atsirado galimybė ir dabar esu vargonininko Rimvydo Griaudės vadovaujama choristė. Šiuo metu dar lankau Anykščių kultūros centre Reginos Stumburienės vadovaujamą folkloro ansamblį „Valaukis“. Labai sunku prisiminti, kiek jau metų aš pas Reginą dainuoju folklorą. Atrodo, jau labai seniai, gal 25 ar 30 metų. Per ansamblio pasirodymus, tarp dainų kartais man tenka savo pasakojimais užimti publiką. Pasakoju viską, kas telpa šiuolaikinėje kultūros terpėje. 


Rimtų pasakojimų niekas neklausytų
Šiame Dzūkijoje vykusiame pasakorių konkurse girdėjau labai daug įdomių pasakojimų, pamačiau įspūdingų kalbos manierų, ypatingų žmonių. Pasakorių konkursas vyko Dainavos krašto etnografinių ansamblių festivalio metu. Buvo labai gražus dviejų dienų festivalis, bet mes atvykome ir išvykome pirmąją dieną. Koncerto metu, tarp folkloristų dainų ir šokių, išeidavome pasirodyti ir mes, pasakoriai. Artistus, pasirodančius ant scenos, žiūrovai stebėjo sėdėdami lauke. Žiūrovų buvo daug. Aš jaudinausi ir man atrodė, kad pasirodžiau nelabai žaismingai. Mano repertuare humoristiniai pasakojimai ir visokie „pletkeliai“. Kas ten rimtus klausytų. Visokių pasakojimų ir įdomių istorijų išgirstu iš žmonių, perskaitau knygose. Pasirodymui parinkau kūrinėlį „Elžbieta“, kurį užsirašiau iš Vidos Baronienės, gyvenančios Užpaliuose, pasakojimo. Konkurse dalyvavo dvidešimt pasakotojų. Man atrodė, kad buvo už mane geresnių. Pasakorius vertino keturių asmenų komisija. Kaip jie balsavo, konkursantai nežinojo. Komisijos nariai tik klausėsi ir užsirašinėjo. Programai pasibaigus, komisija labai ilgai tarėsi, mes visi laukėme tarp žiūrovų. Praėjus valandai ar daugiau, pradėjo skelbti rezultatus ir kviesti prizininkus ant scenos. Kokia buvo nuostaba, kai mane paskelbė pirmosios vietos laimėtoja. Stovėdama ant scenos didžiavausi savo pergale. Dabar manau, savo pasakojimo įgūdžius man reikės pasitobulinti, kad kitą kartą pasirodyčiau dar geriau. Nesu kokia aktorė, niekas manęs nemoko ir man nereikia režisierių. Plepu, kaip išmanau, „insilaidi, kaip žydas tanciun ir važiuoji“, o žmonėms patinka. Namuose savo pasakojimais stengiuosi neįgristi namiškiams, daugiau klausau kitų. O jų yra ko pasiklausyti.


Šeimoje – dainininkai ir muzikantai

Mano dukra Diana irgi dainavo „Valaukyje“. Dabar ji dainuoja Danutės Karčemarskienės vadovaujamame folkloro ansamblyje. Du jos sūnūs, mano anūkai – gabūs muzikantai. Simas groja ansamblyje „Žalvarinis“, Dominykas groja gitara ir lūpine armonikėle, atlieka savos kūrybos dainas. Tuo metu, kai aš buvau pasakorių konkurse Druskininkuose, mano anūkas Dominykas dalyvavo nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ atidaryme Anykščiuose. Jis su anykštėnu Titu Obeleniu ant scenos Vyskupo skvere atliko kelis kūrinius, tarp kurių buvo ir jo autorinis darbelis. Džiaugiuosi savo anūkais. Per Kalėdas jiems padovanoju savo numegztas pirštines.


Žiemą mezgu pirštines
Esu pensininkė, bet vasarą visai neturiu laiko. Šalia pomėgių dainuoti ir pasakoti istorijas turiu pagrindinį savo hobi – bites. Visai šalia namų, pamiškėje, kitoje pusėje gatvės, turiu kelis avilius. Juos aplankau kasdieną. Labai myliu bites, man malonu stebėti jų gyvenimą. Vasarą per medunešį daugiausiai laiko skiriu joms. Rudeniop, kai bitės neša medų sau žiemai, gaminu vaisių, uogų, pienių žiedų ir kitokį vyną. Mano gamybos vynus labai mėgsta visi namiškiai. Žiemą, kai ilgi vakarai, kad nuvyčiau liūdnas mintis, mezgu pirštines. Mezgu ne iš reikalo, malonumui. Kai žmogus užsiėmęs, nejaučia vienatvės. Moku numegzti kostiumėlius, megztinius ir kitokius drabužius, bet pailsiu megzdama kumštines raštuotas pirštines. Mano megztos pirštinės papuošė ne vieną tautodailės parodą. 2007 metais mano raštuotas pirštines eksponavo Vilniuje vykusioje Lietuvos tautodailės parodoje ir parodos kataloge išspausdino nuotraukas. Nuo tų metų kasmet dalyvauju Anykščiuose, Panevėžyje ar Vilniuje vykstančiose tautodailės parodose. Pirštines gera megzti, nes jos – nedidelis daiktas. Žiemą, kai aplink taip trūksta spalvų, pirštinės raštuotai nuspalvina kasdienybę. Vasara dar nesibaigė, bet aš jau turiu numezgusi kelias poras šio sezono pirštinių. Iki Kalėdų jų numegsiu apie 40 porų. Visas jas žiemos viduryje parodau tautodailės parodų organizatoriams, kad išsirinktų jų manymu vertingiausias parodoms, o kitas išdovanoju giminaičiams, draugams ir  pažįstamiems. Po Kalėdų namie nelieka nė vienos poros. Tada vėl pradedu megzti naujas su dar nebandytais raštais, naujom spalvom. Siūlus dažniausiai naudoju pusvilnonius, nes gryna vilna susivelia, išskalbta susitraukia. Raštų paieškau žurnaluose, katrais pati patobulinu man nepatikusius derinius. Parduotuvėse yra visokiausių spalvų siūlų, bet jie nemažai kainuoja. Didelę dalį savo pensijos išleidžiu siūlams, kaip „pijokas“ degtinei. Jis pinigus prageria. O mano „karčiama“ yra siūlų parduotuvė.

Žilvinas Pranas Smalskas

 

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink