ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. gruodžio 2 d. ketvirtadienis - 13:55
NAUJIENOS:

2014-09-04. Mane gyvenimas neša, aš plaukiu...

Susipažinus artimiau su žmogumi kartais kyla klausimas: iš kur tiek teigiamos energijos, tiek optimizmo, tokio begalinio noro sukurti kažką naujo, tiek sugeneruotų minčių, kuriomis mielai dalijamasi su kitais. Šie klausimai ir dar daug kitų kilo man po to, kai pabendravau su Svėdasų krašto šviesuole, literate, visuomenininke, kultūros propaguotoja ir populiarintoja, besidominčia mistika ir netradicine medicina, šventai saugančia ir įvairiais renginiais įprasminančia  Anapilin išėjusio sūnaus Karolio atminimą,  Aldona Širvinskiene. Su Aldona bendravome Aukštaitijos literatų-prozininkų konkurso, kurio metu nominantui bus įteikta „Baltojo paukščio“ skulptūrėlė,   bei kūrybos almanacho „Pasivaikščiojimas“ pristatymo išvakarėse.

– Papasakokite apie save.


– Esu gimusi Malaišiuose. Galiu su pasididžiavimu pasakyti, kad penkios kartos iš mamos pusės yra gimusios šiame kaime. Gal jų yra ir daugiau, bet aš tik tiek sugebėjau priskaičiuoti. Kai buvau maža, tėvai Pamalaišyje, Stepono Zabarsko gimtinėje, nusipirko sodybą. Pradinę mokyklą baigiau Netikiškiuose. Tuomet vyko visuotinė melioracija, mus iš sodybos iškeldino į Kunigiškius. Šeima pasistatė Kunigiškių kaime namus ir ilgus metus dirbo kolūkyje. Beje, aš dabar ir gyvenu toje pačioje, tėvų statytoje troboje. Baigiau Svėdasų vidurinę mokyklą, o vėliau Panevėžio medicinos mokyklą. 


– Mes Jus pažįstame kaip meniškos sielos žmogų, kodėl pasirinkote medikės specialybę?


– Visada norėjau būti aktore, gal ne aktore, bet būtinai būti scenoje. Draugės brolis iš didžiųjų miestų atveždavo aktorių nuotraukų, kurias aš kolekcionavau. Tada būdavo pirkti portretinių aktorių nuotraukų arba nuotraukų rinkinių iš populiariausių tuometinių filmų. Dažnai įsivaizduodavau, kad tuose filmuose vaidinu ir aš...


Prieš 50 metų mūsų giminė buvo labai plati ir giminės susibūrimuose būdavo įprasta mažų vaikų klausti, kuo jie norėtų būti užaugę. Aš visada bijojau sakyti, kad labai norėčiau būti artiste,  bet apie tai visada svajojau. Netyčia nugirdau tetas kalbant, kad esą artistės „nerimtos“ ir tų tetų veidai, tariant šiuos žodžius, buvo tokie, na tokie, kad aš supratau, jog tai negeras žodis. Apie norą tapti artiste taip niekada ir neišdrįsau pasakyti. O apie daktarus kalbėjo visi labai gražiai, tad aš kažkada ir prasitariau, kad norėčiau būti daktare. Gydytoja netapau, bet tuomet pasakyti žodžiai tapo lemtingi. 


Mano mama buvo iš tų mamų, kurių žodis visada buvo lemiamas. Nenorėčiau pasakoti apie savo vaikystę ir jaunystę. Kartais būdavo taip sunku, kad bėgdavau į mišką ir ilgai sėdėdavau ten viena. Nors tai labai skaudu sakyti, bet iš mamos niekada gyvenime nesulaukiau pagyrimo ar net švelnesnio žodžio. Galbūt tai mane labai užgrūdino.


– Baigėte medicinos mokyklą, o kas toliau?


– Gyvenimas mane „pamėtė“, kol grįžau į tėviškę. Baigusi medicinos mokslus, paskyrimą dirbti gavau Ukmergės rajono centrinės ligoninės Greitosios pagalbos priėmimo skyriuje medicinos seserimi. Ten dirbti man patiko, nes tai, ko mokiausi teoriškai, galėjau pritaikyti praktikoje. Vėliau  dirbau Jurbarko miesto lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ vyriausiąja  medicinos seserimi. Laisvadienių neturėjau, nes mama jau buvo mirusi, tad kaskart važiuodavau į kaimą padėti tėčiui. 


1985 metais grįžau gyventi į Kunigiškių kaimą, kur dirbau lopšelio-darželio „Artojėlis“ vedėja.  Vėliau dar dirbau Svėdasų ligoninėje medicinos seserimi, Svėdasų ambulatorijoje,  nuo 1997 m. iki šiol – viešosios įstaigos Anykščių rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro Svėdasų ambulatorijos gydytojo odontologo padėjėja, bendrosios praktikos slaugytoja ir masažuotoja.


– Kada pajutote, kad esate linkusi į literatūrą? 


– Kai dabar pagalvoju, jau mokykloje rašiau vaikiškus eilėraščius. Jie būdavo labai liūdni, tad aš jų niekam nerodžiau. Vyresnėse klasėse rašinius rašiau, kaip mokytojas sakydavo, labai gerus, tik su stiliumi buvo parstokai. Lietuvių kalbos mokytojas Beleckas patarė nestoti mokytis ten, kur reiks laikyti stojamąjį lietuvių kabos egzaminą. Aš jo paklausiau. 


Kaip jau pasakojau, vėliau mokslai, darbas, šeimyninis gyvenimas. Buvo šeima, kaip vėliau paaiškėjo, netvirta ir netikra. Likau su mažu sūneliu, buvo daug visokių rūpesčių, kur ten galvosi apie literatūrą...  Augo sūnus, jis rašė eiles, piešė, fotografavo. Rodėsi, viskas toliau bus gerai, tačiau gyvenimas man buvo žiaurus. Kada sūnui buvo 21-eri, jis žuvo. Tuomet aš turėjau pasirinkti – ar gerti vaistus ir depresuoti, ar apsukti savo gyvenimą 180 laipsnių ir pradėti gyvenimą iš naujo. 


– Kaip ištvėrėte sūnaus netektį? 


– Mūsų ryšys su sūnumi buvo nepaaiškinamas. Šiek tiek praėjus laikui, kad neišprotėčiau iš  liūdesio ir ilgesio, pradėjau skaityti sūnaus eilėraščius labai atidžiai. Kai kurie jo eilėraščiai buvo lyg testamentas. Tuomet aš surinkau jo eilėraščius, keletą piešinių ir išleidau pirmąją knygelę. Vėliau dar vieną knygelę iš sūnaus laiškų. Karolio mirties metinėms paminėti sugalvojau knygos pristatymą ir paveikslų parodos atidarymą.  Štai nuo tada ir prasidėjo mano literatūrinė veikla. Eilių dar nerašiau, bet jau buvau pasinėrusi visa savo esybe į literatūrą. Rašyti pradėjau gerokai vėliau. Visą savo laisvalaikį skyriau sūnaus poezijai ir tapybai – rengiau literatūrinius vakarus ir piešinių parodas. Mano iniciatyva buvo surengtos Karolio dailės darbų parodos Svėdasų, Kupiškio, Traupio bibliotekose, Kamajų  Šv. Kazimiero bažnyčioje, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje ir kitur. Vėliau  dailės kūrinius perdaviau  Svėdasų krašto Vaižganto muziejui, kur jie nuolat eksponuojami. 


2005 metais įsteigiau   Karolio Širvinsko vardo premiją, kuria paskatindavau įvairių rajonų bei miestų literatus. Penketą metų  kartu su Vilniaus apskrities kultūros centru rengiau Rytų Lietuvos literatų konkursus, o panaikinus šį Centrą, nuo 2010 m. tokius konkursus  rengiu viena. Konkursai vyko Malaišiuose, Šalčininkuose, Vilniuje, Jonavoje, Ukmergėje, Dieveniškėse, Turgėliuose,  Palėvenyje, Šimonyse.  Šiais metais dešimtasis poetų konkursas vyko Kupiškio rajone Salamiestyje, kadangi praėjusiais metais konkursą laimėjo kunigas Justas Jasėnas. Konkursai kasmet vyksta tame krašte, iš kurio būna nugalėtojas. Taip mes susipažįstame vis su naujais kraštais. Esu išleidusi konkursinių eilėraščių knygelę.   2007 m. savo sūnaus atminimui  įkūriau labdaros ir paramos fondą „Baltasis balandis“, remiantį jaunuosius poetus ir kitus talentus, esu šio fondo pirmininkė. Tad mano ryšys su sūnumi vis stiprėja, nes tik jo dėka man nepritrūksta energijos ir naujų idėjų. 


– Žinau, kad neseniai įgijote dar vieną specialybę – kultūros vadybininkės. Kada Jūs viską suspėjate?


– 2009 metais įstojau į Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo Kultūros vadybos fakultetą, kur baigiau  kultūros vadybą ir administravimą. Taip bent iš dalies įgyvendinau vaikystės svajones... Su sūnaus išėjimu iš šio pasaulio mane tarytum kažkas „perorientavo“.  Aš ėjau pas žmones, bendravau, kviečiau juos į renginius,  nes negalėjau būti viena, ir  tai padėdavo. Dažniausiai eilėraščiai ir protingos mintys man ateina naktį, jas  užsirašau. Prie lovos visada yra popieriaus ir rašiklis.  Nėra kada liūdėti, turiu viską suspėti, ką sugalvoju.   Planuoju renginių ir parodų scenarijus, juos reikia įgyvendinti. Aš visada sakau, medicina – rimta, visa kita veikla – sielai.  Mane gyvenimas neša, aš plaukiu, tad šios abi mano veiklos tarsi atsvara viena kitai, kad per daug nepakrypčiau vienon ar kiton pusėn...   Kada viską spėju?  Kažkaip gaunasi savaime, žinoma, būna, kai pavargstu iki ribos, tačiau kuomet pamatau laimingų poetų veidus – visos nemigo naktys ir nuovargis atsiperka. 


– Rugsėjo 6 dieną Malaišiuose organizuojate pirmąjį Aukštaitijos literatų prozininkų konkursą bei kūrybos almanacho „Pasivaikščiojimai“ pristatymą.


–  Poezijos konkursai vyksta nuo 2005 metų. Kaip jau sakiau, šiemet vyko dešimtą kartą. Šis prozininkų konkursas pirmasis.  Į konkursą jau atsiuntė prozos kūrinius literatai iš Utenos, Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio, Biržų, Pasvalio ir Anykščių. Tikiuosi, kad renginys pavyks ir mes įteiksime laureatui prozininkui pirmąją „Baltosios paukštės“ skulptūrėlę.

Dalina RUPINSKIENĖ

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink