ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. gruodžio 2 d. ketvirtadienis - 14:16
NAUJIENOS:

2014-09-11. Amerikos armija dėkoja anykštėnams

Šiuo metu, kai Ukraina bando apsiginti nuo Rusijos agresijos, ypatingas dėmesys yra skiriamas ir Lietuvos kariuomenės pasirengimui. Saugoti Baltijos šalių oro erdvę pasitelktas didesnis kiekis NATO naikintuvų, papildomai planuojama įkurdinti NATO sausumos kariuomenės dalinius iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Visi Lietuvos kariai yra NATO kariuomenės dalis. Bet labai retai galima sutikti lietuvį ir dar anykštėną, tarnaujantį JAV kariuomenėje. Vienas tokių karių yra anykštėnas Ričardas Žemaitis, šiuo metu gyvenantis Amerikoje.


Apie jo nueitą kelią nuo Lietuvos ūkininkų sūnaus iki Amerikos kapralo,  papasakojo Ričardo mama Janina Žemaitienė.

Berniukų žaislai – mediniai šautuvėliai ir plastilino kareivėliai

– Ričardas gimė ir užaugo Kalvelių kaime, Debeikių seniūnijoje. Nuo mažens sūnus niekuo neišsiskyrė iš kitų berniukų, buvo judrus vaikas. Su broliu lakstė apie namus su mediniais šautuvėliais arba iš plastilino pasidarydavo kareivėlių, kuriuos išdėlioję ant grindų, žaisdavo karą. Dar vienas jo pomėgis buvo technika. Ričardo tėtis dirbo mechanizatoriumi, vėliau ūkininkavo, tad abu mūsų vaikai mėgdavo vairuoti traktorių ar automobilį. Besimokydamas Anykščių A. Baranausko vidurinėje mokykloje Ričardas turėjo motociklą „Java”, kurį pats ir pasiremontuodavo. Vaikas užaugo. Baigė profesinę technikos mokyklą Kaune, kur įgijo tekintojo-suvirintojo specialybę. Grįžęs po mokslų, padėjo mums dirbti ūkyje. Jaunus ūkininkus Lietuvos ūkininkų sąjunga kviesdavo pasipraktikuoti ūkiuose užsienyje. Mūsų Ričardą pakvietė padirbėti Švedijoje. Ten jis labai patobulino Anykščių mokykloje įgytas anglų kalbos žinias. Po pusmečio praktikos Švedijoje sugrįžęs sužinojo, kad Ūkininkų sąjunga paskelbė konkursą išvykti į Ameriką. Jis labai norėjo nuvažiuoti pasižiūrėti, kaip dirba Amerikos ūkininkai, padirbėti ir  pasisemti patirties. Iš 60 konkurse dalyvavusių jaunuolių komisija išrinko tik 14. Ričardui pasisekė, nes laisvai kalbėjo angliškai. Kol tvarkėsi dokumentus išvykti, vedė merginą iš Anykščių. Viza buvo tik vienam asmeniui. Anykščiuose paliko savo jauną žmoną ir būdamas 23 metų išvyko į Ameriką.

Ir Amerikoje bankrutuoja įmonės


– Išvykęs į Ameriką, Ričardas dirbo pas ūkininką šiltnamiuose, augino gėles. Jam sekėsi gerai. Darbdavys buvo juo patenkintas. Kiek padirbėjęs, pasikvietė pas save ir žmoną. Tame ūkyje, kur dirbo, jauna šeima ir gyveno. Jiems gimė du vaikai. Abu priprato prie aplinkos, įsiliejo į vietinę bendruomenę, susirado draugų. Vienas iš draugų, sužinojęs, kad Ričardas yra suvirintojas ir tekintojas, pasiūlė pereiti dirbti į metalo apdirbimo įmonę. Ten reikėjo kvalifikuotų žmonių iš metalo gaminti sraigtinius laiptus. Atlyginimą žadėjo kur kas didesnį nei šiltnamiuose. Ričardas pakalbėjo su savo darbdaviu ūkininku, bet šis niekaip nenorėjo išleisti gero darbininko. Tada vietoje savęs pakvietė dirbti savo brolį Vismantą. Šis metė studijas Žemės ūkio universitete, kur mokėsi agronomijos, ir 2001 metais išvyko į Ameriką dirbti šiltnamiuose. Jam ten patinka, toje vietoje tebedirba iki šiol. O Ričardas įsidarbino laiptų gamybos įmonėje. Su šeima nuomojosi butą. Dirbo, stengėsi. Atrodė, kad viskas gerai, bet kaip Lietuvoje, taip ir Amerikoje, įmonės bankrutuoja. Bankrutavo laiptų gamybos įmonė, kurioje dirbo Ričardas. Reikėjo ieškotis darbo. Dirbdamas įmonėje,  keliuose naujuose  amerikiečių namuose buvo įrengęs laiptus, šiek tiek domėjosi nekilnojamojo turto rinka, tad sumanė pardavinėti namus. Baigė kursus ir pradėjo dirbti nekilnojamojo turto agentu. Klientams pardavė kelis namus. Sužinojo Amerikos nekilnojamojo turto pirkimo niuansus ir sau nusipirko nedidelį namą. Su šeima persikraustė gyventi į naujus namus. Reikėjo dar daugiau pinigų paskoloms apmokėti ir įsikūrimui. Pradėjo ieškotis dar geriau apmokamo darbo. Sužinojęs, kad geriausiai uždirba tolimųjų reisų vairuotojai, Ričardas pradėjo lankyti vairuotojų kursus. Mokslus apmokėjo armija, bet sąlygos buvo tokios, jog reikalui esant, jis galės būti pašauktas į tarnybą. Po vairuotojų kursų baigimo įsidarbino kompanijoje, kuri vežioja didelių gabaritų krovinius. Logistika yra tokia, kad vienoje vietoje išsikrovęs, tuoj gauni naują krovinį ir važiuoji toliau. Taip sūnus nukeliaudavo per visą Amerikos žemyną iki Kanados ir atgal iki Pietų Karolinos. Ilgai nebūdavo namuose. Žmona, neapsikentusi tokios padėties,  išsiskyrė, vaikai liko su ja. Bet abu berniukai, Simonas ir Lukas, tėtį labai myli, o ir Ričardas jų pasiilgsta. Sūneliai žino,  kada jis parvažiuos ir laukia. Grįžęs iš reiso jis visada susitinka su broliu ir vaikais.

Padėkojo Jungtinių Amerikos Valstijų armija


Kartą Ričardą pakvietė į tarnybą Amerikos armijoje. Prieš išvykstant į misiją buvo pratybos, apie pusės metų trukmės kursai, kurių metu turėjo išmokti ir arabų kalbos. Visus 2012 metus Ričardas tarnavo misijoje Kuveite. Gamta atšiauri, vėjas pusto smėlį, kuris lenda į akis ir po rūbais. Gyveno laikinuose pastatuose dykumos viduryje, bet sąlygos buvo neblogos. Maitinimas, kaip sūnus pasakojo, buvo labai geras, nes buvo galima rinktis iš kelių patiekalų ir valgyti kiek  tik telpa. Maistas amerikiečių armijoje neribojamas. Armijos vadovybė Ričardu pasitiki ir jį vertina. Po misijos Kuveite jam buvo suteiktas kapralo laipsnis. Jį kviečia ir į mažesnes pratybas, moka neblogus pinigus ir suteikia visokių lengvatų. Jam nekainuoja medicinos paslaugos. Žadėjo, kad jei nepaliks armijos, apmokės  vaikų mokslus.


Kartą mes į Piktagalio kaimą gavome angliškai parašytą laišką. Iš karto nesupratome, kas ten parašyta. Paprašėme pažįstamos mokytojos  R. Narbutienės, kad ji išverstų. Ten buvo Jungtinių Amerikos Valstijų armijos generolo laiškas Vytautui ir Janinai Žemaičiams ir padėka: „Dėkojame už didžiulį Ričardo Žemaičio, Jungtinių Amerikos Valstijų kareivio, palaikymą ir rėmimą. Armija didžiuojasi jūsų įnašu ir asmeniniu pasiaukojimu palaikant mūsų tautos laisvę ir saugumą“. Kai skaitėme šį laišką, abu su tėvu verkėme iš džiaugsmo ir pasididžiavimo savo sūnumi.

Pašalpų ir išmaldos nelaukia


Šiuo metu Ričardas yra pasiėmęs paskolą, įsigijo savo krovininį automobilį. Važinėja į pelningus reisus, kurie trunka ne ilgiau nei savaitę. Vairuoti labai gerai moka nuo mažens. Sūnus pasakojo, kad kartais snieguotuose tarpekliuose padeda kolegoms vairuotojams. Per radiją kalbasi su kitais vairuotojais, kurių daugelis jį pažįsta. Turi draugę amerikietę, su kuria kartu leidžia laisvalaikį. Kur nors visi paiškylauja – ji su savo vaikais, jis su savais. Tačiau laisvalaikio labai mažai turi. Tik grįžęs iš reiso susitinka su broliu ir vaikais ir vėl kraunasi kuprinę į armiją. Ten moka labai gerai, tad kol jaunas, nori užsidirbti. 


– Džiaugiuosi, kad mano sūnus dirba ir nelaukia pašalpų ar išmaldos. Jis yra labai kantrus ir atkaklus. Nerūko, negeria. Kartą paklausiau, iš kur jis turi tiek sveikatos, užsispyrimo ir ryžto? 


Išgirdau paprastą atsakymą:


– Mama, kai tu buvai keturiasdešimties metų, irgi buvai labai stipri ir užsispyrusi. Beje, tokia pat esi ir dabar...

Užrašė Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink