ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. gruodžio 2 d. ketvirtadienis - 14:38
NAUJIENOS:

2014-09-17. Po penkiasdešimties – pirmąjį kartą

Anykščių menininkų asociacija įgyvendina projektą „Gatvės galerija”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki šių metų pabaigos bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, juos nemokamai galės apžiūrėti visi miesto praeiviai. Šiuo projektu siekiame pristatyti anykštėnams įdomesnius Anykščių dailininkų bei tautodailininkų darbus, padėsime jauniems menininkams surengti pirmąsias parodas.  Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis”. 


Šį kartą „Gatvės galerijoje” pristatomi keramikės Ramunės Savickytės darbai. R. Savickytė dažnai gyvena ir kuria Anykščiuose, ji yra Kauno tautodailininkų sąjungos narė. Pirmosios personalinės parodos atidarymo proga autorė atsakė į „Šilelio” klausimus:


– Kada susidomėjote keramika?


– Mano vaikystė prabėgo Klaipėdoje. Tuo metu labai mėgau piešti, domėjausi literatūra, rašiau eilėraščius ir prozos kūrinėlius, fotografuodavau. Į šiuos menus mane įtraukė tėvai. Mano tėtis buvo korespondentas, namuose turėjo fotoaparatą ir spausdinimo mašinėlę. Leisdavo ir man šiais brangiais daiktais pasinaudoti. Mama dirbo dailės mokytoja. Ji darželio auklėtojoms ir pradinių klasių mokytojoms dėstė dailės pagrindus. Dailės pradžiamokslį išmokau namuose, būdama dar visai vaikas. Baigusi aštuonias klases įstojau į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Buvau labai jauna, gyvenau viena be tėvų technikumo bendrabutyje, kur su draugėmis modeliavome ir siuvome drabužius. Baigusi technikumą įgijau rūbų modeliavimo ir konstravimo specialybę. Pagal specialybę nedirbau nė dienos. Dar studijuodama susipažinau su vaikinu, profesionaliu keramiku, ir už jo ištekėjau. Jis ir atvedė mane į keramiką. Dirbome kartu: jis gamindavo įvairius gaminius, o aš juos dekoruodavau. Keramikos dirbinius puošdavau pasitelkusi visą savo išmonę. Bandžiau spalvinti glazūra, puošdavau piešiniais ir grafiškai, brūkšneliais, taškeliais ir kitokia faktūra. Savo produkciją parduodavome mugėse. Mūsų darbai turėjo paklausą. Kauno tautodailininkų sąjunga pakvietė mus surengti savo molio gaminių parodą. Abu su vyru surengėme bendrą parodą Kaune ir 1992 metais tapome Kauno tautodailininkų sąjungos nariais. Šalia keramikos dekoravimo ilgai dirbau vaikiškų knygelių ir straipsnių iliustratore.


– Kaip savyje atradote iliustratorės pašaukimą?


– Kai auginau vaikus, jiems piešdavau įvairius paveikslėlius. Mano du sūnūs ir vyro sesers du vaikai nuolat prašydavo, kad jiems ką nors nupieščiau. Aš piešiau vaikams įvairius piešinėlius, net ištisas istorijas. Kartą vyras pasiūlė, kad pabandyčiau piešti ne tik keturiems vaikams, bet visos Lietuvos mažyliams. Prisimenu, kaip nedrąsiai nunešiau savo piešinius į vaikų žurnalą „Genys”. Žurnalo redakcijai piešinėliai patiko ir pakvietė mane bendradarbiauti. Darbo iliustratore dešimtmetis buvo geras mano gyvenimo etapas. Honorarai buvo dideli, galėjau iš jų pragyventi. Mane, kaip gerą iliustratorę, pastebėjo kiti leidėjai, tad ir jie davė užsakymų. Iliustravau Vytauto Pačicko knygeles vaikams „Zuika padūkėlis” ir šešių knygelių ciklą „Šlepetės”. Dirbau žurnaluose „Pepė” ir „Tukas”. Kai žurnalą „Genys” perėmė „Lietuvos rytas”, įsteigė priedą vaikams „Vaikų savaitgalis”. Priedas išeidavo kiekvienos savaitės pabaigoje ir aš turėdavau jį apipavidalinti. Kurdavau įvairias užduotis su piešinėliais, vaikiškus kryžiažodžius, piešiau komiksus, kuriems pati sukurdavau eiliuotą tekstą, spausdinau savo straipsnius ir pasakėles. Vaikų ypač mėgiamos buvo komiksų serijos apie Tuziką ir „Jonas, Petras ir Kazys”. Vaikai rašydavo man laiškus ir užsisakydavo nuotykių tęsinius. Aš stengdavausi įgyvendinti jų prašymus. Taip praėjo dar geras dešimtmetis. Spaudos leidinius nukonkuravo internetas, savaitgalinis priedas vaikams užsidarė. Pradėjau dirbti pedagoginį darbą.


– Dirbate dailės mokytoja?


– Taip susiklostė gyvenimas, kad aš jau septintus metus dirbu Panemunės pradinėje mokykloje, vadovauju vaikų keramikos studijai. Dar dirbu Garliavos psichikos centre su suaugusiais. Čia jiems suteikiu keramikos terapijos paslaugą. Su vaikais labai įdomu dirbti. Aš myliu vaikus. Mano mokinukai – nuo pirmos iki ketvirtos klasės. Su jais iš molio tveriame stebuklus. Puošiame mokyklos erdves, gaminame dovanėles ir kitokius gražius darbelius. Net patys mažiausi, kurie „užsikabina”, lanko keturis metus ir nenori nutraukti keramikos pamokėlių. Baigę pradinę mokyklą, jie išeina į kitas mokyklas, bet mielai ateina pas mane į namus pratęsti užsiėmimų. Namuose turiu įsirengusi savo keramikos studiją, pastačiusi didelę krosnį keramikos degimui. Buvę mano mokiniai ir suaugę ateina pas mane lipdyti ar išdegti savo gaminių. Vaikai mane įkvepia. Matydama, kaip jie lipdo, atsiranda noras kurti ir man.


– Ar mokiniai nesudarys jums konkurencijos?


– Tautodailininkas – ne profesija. Greičiau tai – hobis. Iš keramiko amato pragyventi būtų labai sunku. Man keramika – tik „prisidurti” prie algos. Malonus užsiėmimas yra kurti molio gaminius. Kai jų pasidaro per daug, išvažiuoju į muges ir parduodu. Mugėse malonu pasižmonėti, susitikti su draugais, kolegomis iš visos Lietuvos, pasikalbėti. Važiuojame ne tik parduoti, bet ir pabendrauti, palyginti savo darbų su kitų keramikų darbais. Iš kitų išsiskiriu tuo, kad mano molio gaminiai nenuspalvinti glazūromis ar kitais dažais. Aš savo gaminius lipdau iš skirtingų spalvų molio, jie išeina subtiliai spalvoti, natūralių atspalvių. Kai kurie mano mokiniai seka mano pavyzdžiu, bet mugėse šalia stovinčių jų nematau. Gal ne visiems tai įdomu, bet man mugės labai patinka. Kasmet stengiuosi dalyvauti Klaipėdoje Jūros šventėje, Varėnoje Grybų šventėje, Vilniuje Sostinės dienų renginiuose, Kernavės mugėse. Kaziuko mugėje be pertraukos dalyvauju jau dvidešimt metų. Ši šventė turi savo ypatingą aurą, man joje labiausiai sekasi. Lietuvos mugių metu gavau užsakymų iš Čekijos, iš Maskvos, buvau pakviesta į mugę Suomijos mieste Turku. Taip plečiasi pažinčių ratas.


– Kas jus sieja su Anykščiais?


– Pirmasis mano vyras ir Vytautas Germanavičius buvo vaikystės draugai. Vyteliui su Galina atvažiavus gyventi į Viešintas, mūsų draugystė nenutrūko, draugavome šeimomis. Mūsų su vaikais visos vasaros, visos atostogos praeidavo Viešintose. Tradiciškai Velykos būdavo švenčiamos pas mus Kaune. Vytelis oficialią Velykų dalį praleisdavo pas savo mamą Kaune, o neformalioji šventė vykdavo pas mus. Naujieji metai – visada pas Germanavičius Viešintose. Čia mes ne tik linksmindavomės. Galinai įkūrus vaikų teatrą „Žaginys”, pravertė ir mano, kaip rūbų modeliuotojos, specialistės žinios. Su Galina kurdavome kostiumus vaikų spektakliams. Įdomu buvo sukurti pelių galvas ir uodegas, ropių, piemenėlių, laumių, ponų, vaidilučių ir kitus kostiumus, kurie labai pakeisdavo vaikų išvaizdą. Spektakliai atrodydavo mistiški. Viešintose lankausi iki šiol. Išsiskyrusi su pirmuoju vyru keramiku pas Germanavičius atvažiuodavau viena. Kartą su kažkokiu reikalu užėjo Vytelio draugas, ūkininkas iš Viešintų Robertas. Su juo susipažinome Germanavičių kieme po beržu. Ta pažintis buvo lemtinga. Ištekėjau už Roberto ir jau treji metai blaškomės tarp Kauno ir Viešintų. Svajoju kada nors nuolat gyventi gražiame Anykščių krašte.


– Kokie ateities planai kūryboje?


– Dabar toks mano gyvenimo etapas, kad turiu laiko ir galiu kurti ką noriu. Jei anksčiau mane stabdė neryžtingumas ar laiko stoka, nes slaugiau sergančią motiną, auginau vaikus, tai dabar esu laisva. Vaikai užaugo ir tapo savarankiški. Vienas baigė aviatoriaus mokslus ir dirba lakūnu. Jis samdomas perskraidinti krovinius visame pasaulyje. Kitas sūnus – menininkas. Jis du su puse metų mokėsi kino aktoriumi, dabar dirba ir jau antri metai studijuoja tapybą.


Man po penkiasdešimties metų daug kas įvyksta pirmąjį kartą. Pirmoji  personalinė paroda „Gatvės galerijoje”. Šiais metais išeis pirmoji mano knyga. Šiais metais pirmą kartą  dalyvavau fondo „Švieskime vaikus” organizuotame knygelės vaikams konkurse. Į konkursą nusiunčiau savo rankraščius ir iliustracijas. Kovo mėnesį Naisiuose vyko konkurso rezultatų paskelbimas. Aš gavau „Geriausio debiuto” nominaciją. Šiuo metu maketuojama ir šiemet bus išspausdinta pirmoji mano knyga, kurios knygynuose nepardavinės. Ji bus skirta tik dovanoms. Tai bus apysaka „Adelės dienoraštis”. Pradėjusi vaikystėje, dar iki šiol rašau eilėraščius. Gal kada išleisiu savo poezijos rinktinę. Turiu dar daug kitų kūrybinių sumanymų. Gyvenimas tęsiasi.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink