ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. balandžio 13 d. antradienis - 16:34
NAUJIENOS:

2014-10-03. Muzika – kaip akivaras, kuris įtraukia ir nebepaleidžia

Penkiolika metų – ar tai daug?  Į šį klausimą bandė atsakyti penkiolikos metų jubiliejų  atšventęs „Giminijos“kolektyvas, su kuriuo praleidau vieną iš šiltų rugsėjo rudens vakarų.   

 
Vita Stankevičienė – grupės „Giminija“ siela ir  kolektyvo vadovė, pagrindinė ansamblio solistė, grojanti bosine gitara:


– Prieš penkiolika metų, 1999 metų rudenį, mūsų kapelos kolektyve grojo dvylika įvairiais  giminystės ryšiais susietų grupės narių. Per visus šiuos metus ne kartą keitėsi grupės, pasivadinusios „Giminija“, sudėtis.  Metams bėgant, mūsų mažėjo. Kai kurie iškeliavo Anapilin, kai kuriuos gyvenimo bangos nunešė kita kryptimi. Prieš bene aštuonetą metų mūsų sąstatas „nusistovėjo“ – likome penkiese. Iš tų, kurie atėjo į kolektyvą prieš penkiolika metų, likome trise.  Ar penkiolika metų ilgas laiko tarpas? Tiesą pasakius, net nepastebėjau, kaip jie pralėkė. 


– Kokia buvo pradžių pradžia? 


– Dirbau aš tuomet Burbiškio kultūros namuose renginių organizatore antraeilėse pareigose. Kultūros centras pasiūlė pabandyti sukurti kapelą. Tuomet instrumentų jokių nebuvo. Mes su vyru Vytautu atsinešėme savus instrumentus ir pradėjome kaime ieškoti muzikantų kapelai.  Atsitiko taip, kad instrumentų jau buvo, o norinčių jais groti – ne. Pradėjome žvalgytis po giminių ratą ir bandėme juos prikalbinti. Giminė mūsų plati ir muzikali, tad kapelą subūrėme, vėliau prikalbinome ir keletą balsingų burbiškiečių.


Pirmasis oficialus koncertas, kuriame mes pasirodėme kaip  grupė „Giminija“, buvo 2000 metų pavasarį, per Užgavėnes vykusią kapelų šventę. Mes sakome, jog tuomet  įvyko mūsų kolektyvo` krikštas. 


– Kaip per šį laiką keitėsi repertuaras ir klausytojų muzikinis skonis? Kokios dainos populiariausios išliko iki šių dienų?


– Anksčiau repertuare buvo daugiausia liaudiška muzika, tačiau ji buvo ritmiška ir linksma. Kažkaip intuityviai pajusdavome, kokios muzikos klausytojams vienu ar kitu atveju reikia. Savaime atsitiko taip, kad anykštėnai mus labai greit priėmė kaip savus ir bene po kelių mūsų grupės oficialių pasirodymų pradėjo kviesti koncertuoti  į įvairius renginius, o šiek tiek vėliau – į giminių ar kraštiečių susiėjimus, jubiliejus ar šventinius pasisėdėjimus. Važiuodavome visur, kur tik mus kviesdavo. Vėliau, susikūrus seniūnijose bendruomenėms,  važiavome koncertuoti ir bendruomenių šventėse. Kaskart į repertuarą įtraukdavome populiariausias dainas, kurios „užvesdavo“ koncertų klausytojus ar renginių dalyvius.  Aš čia labai trumpai apie viską, daugiau papasakos kiti grupės nariai.

Vytautas Stankevičius – kapelos akordeonistas: 


– Ar nebūna namie netvarkos, kai šeimoje du muzikantai? 


– Niekada negyvenau su ne muzikante, tad nežinau, kaip kitaip galėtų būti.  Kai susikūrė mūsų kapela, dukrai buvo jau penkiolika, todėl didelių šeimyninių ir vaikiškų problemų nebebuvo. Kad dukra „nenukryptų“ ten,  kur nereikia, įpareigojome močiutę prižiūrėti. Kai išvykdavome koncertuoti, dukra laukdavo sugrįžtant su saldumynais, kuriuos ji labai mėgsta. Labiausia kentėdavo namų darbai, kurių niekaip nespėdavome nudirbti. Kadangi abu grojame, nėra ant ko pykti, todėl grįžę draugiškai stengiamės visus darbus padaryti. O jei ko ir nespėjame, tai galbūt tie darbai nebuvo labai svarbūs. Jokio ūkio neturime, padedame ūkininkauti tėvams, todėl kaimiškų gėrybių stygiaus nejuntame...


– Ar daug Lietuvos kampelių esate apkeliavę koncertuodami?


– Neskaitant  Aukštaitijos, esame apkeliavę visą Žemaitiją,  pabuvoję Juodkrantėje, Varėnoje ir kituose Dzūkijos miesteliuose.  Pamenu, kaip vykome koncertuoti į Juodkrantę. Dieną važiavome, naktį grojome ir dieną grojome, naktį grįžome, ryte į darbą.  Ir taip ne vieną kartą yra buvę. Esame groję tris naktis iš eilės ir nieko, iki šiol gyvi ir darbingi.... Tokia jau ta muzikanto dalia – nori linksmai ir su muzika gyventi, aukok miegą ir visą kitą gerovę...

Valdas Ragėnas – pučiamieji instrumentai ir ritminė gitara:


– Kaip aš atėjau į kapelą? Anksčiau pučiamuoju instrumentu grojęs kapelos narys netikėtai mirė, tad kapelai reikėjo muzikanto.    Mane „atrado“ Vytukas ir prisikalbino. Buvo toks periodas, kai penktadienio vakarais grodavau savo gimtajame Salake, Zarasų rajone, šeštadienį koncertuodavau su „Giminija“, o sekmadienį vėl Salake.  Kol negrojau „Giminijoje“, visus savaitgalius praleisdavau tėviškėje ir grojau Salako kultūros namų kapeloje. Kai mūsų vadovas išėjo iš darbo, kapela „subyrėjo“ ir tik tada  aš tapau tikruoju „Giminijos“  nariu ir muzikantu.

Regimantas Varnauskas –  visada geros nuotaikos, skleidžiantis neišsenkamą teigiamą energiją,  grupės būgnininkas:


– Su manimi, kaip visada, viskas atsitinka ne taip, kaip su visais. Pirmiau į „Giminiją“ dainuoti atėjo mano žmona. Aš esu toks „stumk – trauk“. Mane reikia ilgokai įkalbinėti, kol aš sutinku ką nors nusistovėjusio gyvenime keisti.  Galiausiai žmona šiaip taip prikalbino, o gal man nusibodo jos bruzdėjimas, taigi nusprendžiau ateiti pasižiūrėti, kas ten pas juos tokio gero vyksta, kad turėčiau prisijungti ir aš. Kaip atėjau, taip ir pasilikau, tiksliau pasakius, prikepiau prie būgnų.  Žmona iš ansamblio išėjo, o aš įkritau, kaip į akivarą, kuris nepaleidžia. Ką čia aš. Mes visi šiame akivare, tačiau jaučiamės kuo puikiausiai ir kol kas nesiruošiame iš jo lipti.  


Per penkiolika metų, patikėkite, ne  vieną porą būgno lazdelių sulaužiau...  


– Kas Jums yra „Giminija“? 


– Tai mano poilsis, mano širdies atgaiva, mano draugai, mano pusė gyvenimo. Važinėjame po Lietuvą, susipažįstame su tolimiausiais jos kampeliais, susirandame draugų ir bendraminčių. Daug geros patirties gavome tuomet, kada dalyvavome Siauruko atrakcijose – užpuolimuose.  Vaidinau sielų ganytoją ir visų „griekų“ atpirkėją. Daug dušelių išganiau, o už „griekų“ atleidimą iš moteriškaičių telefonų numerius išprašydavau.  Ir taip penketą vasaros sezonų sėdėjau prie Žažumbrio ąžuolo, klausydamas išpažinčių. „Plėšikavome“ visi. Vytautas buvo Tadas Blinda, Milda – Motiejukas, Vita – Mortelė, Valdas – čigonas. Turėjome sukūrę linksmą atrakcijos scenarijų, kurį nufilmavo Lietuvos televizija, Neringa Skrudupaitė sukūrė apie Žažumbrio plėšikus filmą, kurį parodė Amerikos lietuviams. Taigi, mes kaip ir pasaulinio masto įžymybės...

Milda Šerelienė – solistė, grojanti tambūrinu:


– Vienu metu mums teko rinktis – koncertuoti ar plėšikauti. Nusprendėme rinktis koncertinę veiklą, nes visko nebesuspėjome – kentėjo šeimos, mūsų poilsis ir be abejo, koncertai.  Ansamblyje aš tik dainuoju, dar kartais muzikantams pritariu tambūrinu. Esu klubo neapmokamas finansininkas, o į kolektyvą įsijungiau prieš 13 metų. Mano atėjimas į „Giminiją“ gana įdomus.  Mane  keli grupės nariai pastebėjo vienose vestuvėse, kur visi buvome lygiateisiai svečiai. Ar aš dainavau garsiau už kitus, ar mano išoriniai duomenys tiko, žodžiu, mane jie greit susirado ir prikalbino ateiti dainuoti. O ką aš? Aš buvau nieko prieš, nes grupės vyrai gražūs, moteriškė (Vita) tik viena, nusprendžiau savo buvimu sustiprinti moteriškąjį flangą...  Taip ir tebedainuoju. Kol balsas manęs klauso, aš dar dainuosiu....

Rimas Mekšėnas – vairuotojas, visų kolektyvo narių paslapčių sergėtojas, išduodantis jas tik už gana solidų mokestį:


– Mane pasikvietė Valdas. Trumpiau tariant, čia visi vieni kitus „susirinko“. „Susiklijavome“ mes taip, kad  vieni kitus suprantame iš pusės žodžio, net iš žvilgsnio.  Kai vežu į koncertą, visų energija liejasi per kraštus, o grįžtant energija būna dažnai „prigesusi“.  Visada norisi iš koncertų kuo saugiau ir kuo greičiau visus namo parvežti. Labai nesisekė paskutiniuoju metu. Pavasarį buvome pakviesti į dekano kanauninko kunigo Stanislovo Krumpliausko 40 metų kunigavimo jubiliejų. Grįžtant vėlai naktį mašina gedo, dar policijos kamera užfiksavo greičio viršijimą. Bėdų, nors vežimu vežk. Viskas būtų gerai, jei tos bėdos taip brangiai nekainuotų.  Tuokart nuo  Utenos mus partraukė „buksyravimo“ būdu. Iš Dusetų keliavome visą naktį, namo kolektyvą parvežiau jau prašvitus, o pavasarį, patys žinote, švinta vėlokai. Ar prailgsta laukti? Jūs galvojate, man lengva. Visi groja ir dainuoja, o aš jų turiu laukti. Gerai, kad dar šokti  man niekas neuždraudė.  Nesiskundžiu čia aš, tik šiaip pasiguodžiau, pasitaikius progai...

Dalina RUPINSKIENĖ


 







         

      
Sprendimas: DPromoLink