ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 21:58
NAUJIENOS:

2013-10-10. 900 išbandymų valdžia

Štai Jūs var­to­te de­vy­ni­šim­to­jo „Ši­le­lio“ nu­me­rio pus­la­pius. Try­lik­tus me­tus skai­čiuo­jan­tis laik­raš­tis ta­po Jū­sų drau­gu. Ar pri­si­me­na­te, kaip „Ši­le­lis“ kei­tė­si, kol pa­ma­žu ta­po to­kiu, koks jis yra šian­dien? Mū­sų laik­raš­čiui va­do­vau­ja jau ket­vir­ta­sis re­dak­to­rius. Taip, kaip ar­chi­tek­tas pro­jek­tuo­ja pa­sta­tus ir for­muo­ja mies­to vei­dą, kaip re­ži­sie­rius su­dė­lio­ja ak­cen­tus sta­to­ma­me spek­tak­ly­je ar ki­ne, taip ir re­dak­to­rius nu­le­mia lei­di­nio idė­ją ir struk­tū­rą. Pa­kal­bi­no­me vi­sus laik­raš­čio re­dak­to­rius, ku­rie mie­lai su­ti­ko su skai­ty­to­jais pa­si­da­lin­ti sa­vo pri­si­mi­ni­mais.

 

 

Il­giau­siai ieš­ko­jo­me pir­mo­sios re­dak­to­rės Ma­ri­jos Ka­ni­šaus­kie­nės, ku­ri šiuo me­tu gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je, Dortmunde, yra iš­te­kė­ju­si, pa­kei­tu­si pa­var­dę ir tu­ri nuo­sa­vą so­cia­li­nį  ver­slą.

 

Ma­ri­ja Ka­ni­šaus­kie­nė (Dau­gu­die­nė), va­do­va­vu­si nuo laik­raš­čio įkū­ri­mo 2000 me­tais iki 2006 me­tų ra­šo:

Svei­ki, gerb. re­dak­to­riau ir mie­li anykš­tė­nai. Ma­lo­nu, kad pri­si­mi­nė­te „Ši­le­lio“ iš­ta­kas ir jo re­dak­to­rę – ma­ne. Iš tik­ro pir­mie­ji laik­raš­čio „žings­niai“ bu­vo ga­na sun­kūs. Trū­ko re­da­ga­vi­mo ir lei­dy­bos pa­tir­ties, dar­buo­to­jų ir t. t. Prie vi­so ši­to įtemp­to dar­bo pri­si­dė­jo dar įvai­rios „po­van­de­ni­nės sro­vės“, ta­čiau ju­bi­lie­jaus pro­ga apie jas ne­ver­ta net ir kal­bė­ti. Ne­bu­vo ka­da gi­lin­tis  į pa­ša­li­nių ke­lia­mas dis­ku­si­jas, rei­kė­jo  for­muo­ti ko­lek­ty­vą, į ku­rį pa­kvie­čiau Alo­y­zą Mi­lak­nį, Jū­ra­tę Tut­kie­nę ir Vy­tau­tą Bag­do­ną. Be­je, vie­na iš ge­riau­sių dar­buo­to­jų – Jū­ra­tė dir­ba  šia­me laik­raš­ty­je  iki šiol.

 

Jau iš pat  pir­mos die­nos   pra­dė­jo­me for­muo­ti  laik­raš­čio vi­zi­ją,  ku­rios pa­grin­das – lais­va min­tis, lais­vas žo­dis ir ne­pri­klau­sy­mas jo­kiai par­ti­jai – vi­siems vie­no­dai pa­sie­kia­mas ir pri­ei­na­mas. Sten­gė­mės nie­ka­da nie­ko ne­įžei­di­nė­ti, o į  įžei­di­nė­ji­mus  ne­re­a­guo­ti, bū­ti be­ša­liš­kais bet ko­kiai nuo­mo­nei. Gal­būt to­dėl kon­ku­ren­ci­nė ži­niask­lai­da va­din­da­vo laik­raš­tį ne­va ka­ta­li­kiš­ku, o gal to­dėl, kad  re­dak­ci­ja įsi­kū­rė Pa­ra­pi­jos na­muo­se. Lai­kui bė­gant, iš au­gan­čio ti­ra­žo ir skai­ty­to­jų at­si­lie­pi­mų su­pra­tau, kad pa­si­rin­ko­me tei­sin­gą ke­lią. Pri­si­pa­žin­siu, pa­mi­lau tą dar­bą ir kas kar­tą  vis­kas sek­da­vo­si vis leng­viau. Pa­di­dė­jus ti­ra­žui ir au­gant laik­raš­čio po­pu­lia­ru­mui, pra­dė­jo­me leis­ti du nu­me­rius per sa­vai­tę. Sva­jo­nė­se jau   mir­gu­lia­vo trys nu­me­riai ir spal­vo­tas laik­raš­tis. Be­je, spal­vo­tas jau man ne­dir­bant re­dak­to­re bu­vo pra­dė­tas leis­ti, ta­čiau ma­ne nu­vy­lė, kuo­met su­ži­no­jau, jog lei­džia­mas tik vie­nas nu­me­ris per sa­vai­tę. Dar dau­giau nu­si­vy­liau  kas kar­tą jį skai­ty­da­ma. Gi­liai šir­dy­je jau­čiau, kad ga­li bū­ti, jog bus pa­nai­kin­tas. Ir tik pra­ėju­sią va­sa­rą, kuo­met atos­to­gau­da­ma Anykš­čių kraš­te su­ži­no­jau, jog pa­keis­tas laik­raš­čio re­dak­to­rius, nuo­šir­džiai ap­si­džiau­giau. Da­bar­ti­nį re­dak­to­rių Žil­vi­ną Smals­ką pa­ži­no­jau kaip pro­tin­gą ir kul­tū­rin­gą li­te­ra­tą, to­dėl ir vil­tis, kad vis­kas pa­si­keis – nor­ma­li. Ir ne­su­kly­dau. Nuo pat  pir­mų­jų re­dak­to­riaus dar­bo die­nų  in­ter­ne­ti­nio ry­šio dė­ka skai­tau „Ši­le­lį“ ir ma­tau, kaip jis kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę. Kas kar­tą jis da­ro­si  įdo­mes­nis, in­for­ma­ty­ves­nis.

 

Aš, kaip bu­vu­si prie laik­raš­čio iš­ta­kų, vi­sam re­dak­ci­jos ko­lek­ty­vui lin­kiu  nau­jų idė­jų, ener­gi­jos ir kad jū­sų lei­džia­mas „Ši­le­lis“ kas­dien bū­tų vis la­biau  mė­gia­mas skai­ty­to­jų. Be­je, daž­nai ten­ka ben­drau­ti su anykš­tė­nais drau­gais ir pa­žįs­ta­mais te­le­fo­nu ar­ba  in­ter­ne­tu, jie ir­gi džiau­gia­si vėl po­pu­lia­rė­jan­čiu „Ši­le­liu“. Tad nuo­šir­džiai lin­kiu jums tik sėk­mės ir tik  pir­myn, tik į prie­kį. O jūs tik­rai tą jau pa­ro­dėt, kad su­ge­bat.

 

Ro­ber­tas Alek­sie­jū­nas, re­da­ga­vęs Ši­le­lį nuo 2006 iki 2008 me­tų:

 

– Li­ko tik nos­tal­gi­ja po­pie­ri­niam laik­raš­čiui, su ne­spal­vo­tom nuo­trau­kom, iš­spaus­din­tam ant šiugž­dan­čio se­no­viš­ko po­pie­riaus. Aiš­ku, laik­raš­čio es­mė ne po­pie­riu­je – tu­ri­ny­je. Pri­si­me­nu, kad ta­da in­ter­ne­tas Lie­tu­vo­je žen­gė pir­muo­sius žings­nius, o vi­sa in­for­ma­ci­ja žmo­nes pa­siek­da­vo tik per laik­raš­čius, ra­di­ją ir te­le­vi­zo­rių. Gat­vė­je mo­čiu­tė su ska­re­le da­lin­da­vo­si su ki­ta su­tik­ta se­no­le nau­jie­no­mis, sa­ky­da­ma „skai­čiau laik­raš­ty…”. Tuo­met aš, po stu­di­jų grį­žęs į Anykš­čius, dir­bau Svė­da­suo­se mo­ky­to­ju, ra­šiau „Ši­le­liui“ trum­pas ži­nu­tes. Po me­tų ben­dra­dar­bia­vi­mo re­dak­to­rė ma­ne pa­si­kvie­tė po­kal­biui ir pa­siū­lė dirb­ti „Ši­le­ly­je“.

 

Kaip ar­cha­jiš­kai mes tuo­met dirb­da­vom. Re­dak­ci­ja tu­rė­jo tik vie­ną se­no­viš­ką kom­piu­te­rį. Teks­tus ra­šy­da­vo­me ran­ka ant po­pie­riaus, pa­duo­da­vom ben­dra­dar­bei Jū­ra­tei, kad to­ji su­rink­tų kom­piu­te­riu, vė­liau per mo­de­mą jung­da­vo­mės prie in­ter­ne­ti­nio ry­šio, ku­ris bu­vo la­bai bran­gus. Iki ma­nęs „Ši­le­ly­je“ bu­vo daug baž­ny­ti­nės in­for­ma­ci­jos, jau­tė­si li­te­ra­tū­ri­nė kryp­tis. Per daž­nai bu­vo kal­bi­na­mi li­te­ra­tai, kas sa­vai­tę spaus­din­da­vo­me  no­ve­lės iš­trau­kas.

 

Pra­dė­jęs dirb­ti re­dak­to­riu­mi, aš kei­čiau laik­raš­čio for­mą ir te­mas. Pra­dė­jau spaus­din­ti „karš­tas“ nau­jie­nas trum­pų ži­nu­čių for­ma. Lie­piau ko­res­pon­den­tei ei­ti į gat­vę kal­bin­ti žmo­nes ir ra­šy­ti jų min­tis, bet ne sa­vas. Ne­su pro­fe­sio­na­lus žur­na­lis­tas, dir­bau taip, kaip man tuo­met at­ro­dė. Mėg­da­vau įgnyb­ti val­džiai, nes bu­vau už­py­kęs už jų aki­vaiz­džią drau­gys­tę su ki­tu laik­raš­čiu. Vi­są lai­ką ma­niau, kad in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mo at­ei­tis – in­ter­ne­tas. Dirb­da­mas „Ši­le­ly­je“ su bro­liu su­kū­rė­me pir­mą­jį in­ter­ne­to pus­la­pį, į ku­rį iš na­muo­se esan­čio kom­piu­te­rio dė­da­vau mū­sų laik­raš­čio anon­sus. Por­ta­le bu­vo rub­ri­ka „Dis­ku­si­jos”. Žmo­nės, ku­rie tuo­met tu­rė­jo ga­li­my­bę, pa­ra­šy­da­vo sa­vo min­tis į in­ter­ne­ti­nę dis­ku­si­jų rub­ri­ką. Bu­vau ir lik­siu in­ter­ne­to ša­li­nin­kas, nes taip įma­no­ma grei­čiau pa­teik­ti in­for­ma­ci­ją: pa­skam­bin­ti te­le­fo­nu ir čia pat pa­leis­ti tą žo­dį į ete­rį. Jei nie­kas ne­įvyks­ta, nau­jie­ną ga­li­ma ir su­kur­ti. Kam gaiš­ti lai­ką spaus­di­ni­mui? To­dėl vos ga­vęs pa­siū­ly­mą, iš­ėjau dirb­ti į „Nykš­čių” por­ta­lą ir te­le­vi­zi­ją „Anykš­čių bal­sas”.

 

Per lai­ką, kol aš čia ne­dir­bu, vie­nas iš „Ši­le­lio“ re­dak­to­rių pa­ty­rė Sa­vi­val­dy­bės at­si­tvė­ri­mą nuo spau­dos stik­li­ne sie­na, ki­tas – ko­mu­ni­ka­ci­jų sky­riaus įkū­ri­mą, bet laik­raš­tis ge­rė­ja. Šian­dien vi­zu­a­liai ge­riau at­ro­do „Ši­le­lio“ in­ter­ne­ti­nis pus­la­pis. Per tiek me­tų ge­ro­kai pa­si­kei­tė pro­duk­tas, tik pa­tal­pos ir nuo­la­ti­niai dar­buo­to­jai tie pa­tys. Ma­nau, kad vis­kas bus ge­rai, nes nau­ja­sis re­dak­to­rius yra vy­ras, kaip ir vi­sų ge­riau­sių laik­raš­čių Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je re­dak­to­riai – vy­rai.

 

„Ši­le­liui“ no­rė­čiau pa­lin­kė­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos skleis­ti in­ter­ne­te, nes jau­ni­mas po­pie­ri­nių laik­raš­čių ne­skai­to, tai – pra­ėju­sios kar­tos re­lik­tas.

 

Aud­ro­nė Pa­jars­kie­nė, dir­bu­si re­dak­to­re nuo 2008 iki 2013 me­tų, la­bai jaut­riai kal­bė­jo apie sa­vo „kū­di­kį”:

 

– At­ėjau pa­si­il­gu­si ak­ty­vios veik­los, bet pra­džio­je bu­vo la­bai sun­ku per­sio­rien­tuo­ti ir pri­pras­ti prie nuo­la­ti­nio ra­šy­mo. Ne­įsi­vaiz­da­vau, kad žur­na­lis­ti­ka – toks sun­kus ama­tas. Vos pra­dė­ju­si dirb­ti, sten­giau­si su­švel­nin­ti „Ši­le­lio” to­ną, sie­kiau, kad žo­dis kuo ma­žiau žeis­tų. Gal to­dėl, kad pa­ti bu­vau pa­ju­tu­si pa­ra­šy­to žo­džio kir­čius, ra­šiau apie vis­ką tik iki ga­lo iš­si­aiš­ki­nu­si si­tu­a­ci­ją, ap­klau­su­si abi kon­flik­tuo­jan­čias pu­ses. Laik­raš­ty­je ven­giau as­me­niš­ku­mų. Jau­čiau­si vyk­dan­ti sa­vo­tiš­ką mi­si­ją. Dir­bau ir kū­riau kon­cep­ci­ją, kuo tas laik­raš­tis tu­ri tap­ti Anykš­čiams, ką iš­kel­ti ir for­muo­ti, ko­kias at­skleis­ti spal­vas. Pra­dė­jau rub­ri­ką „Daug­taš­kiai”, kur sten­giau­si ra­šy­ti dra­ma­tur­giš­kai įdo­mius straips­nius, nes tu­riu re­ži­sie­rės iš­si­la­vi­ni­mą. „Daug­taš­kiuo­se” pa­tei­kiau anykš­tė­nų kri­ti­kai per tris šim­tus sa­vo ra­ši­nių.

 

Taip jau įvy­ko, kad man te­ko at­leis­ti laik­raš­čio va­dy­bi­nin­kę. Nuo ta­da ta­pau ne tik ra­šan­čia re­dak­to­re, bet ir va­dy­bi­nin­ke, be­si­rū­pi­nan­čia re­mon­tais, mal­ko­mis ir ki­tais bui­ti­niais rei­ka­lais. Vis­kam trū­ko lai­ko, pro­jek­tus ra­šy­da­vau nak­ti­mis. Vė­liau at­si­sa­kė­me ant­ro­jo tiražo per sa­vai­tę, li­ko tik vie­nas, bet su ke­tu­riais spal­vo­tais pus­la­piais. Sten­giau­si ana­li­zuo­ti si­tu­a­ci­ją, pri­trauk­ti kuo įvai­res­nį skai­ty­to­ją. At­vi­rai, tai dirb­ti laik­raš­ty­je – ne­leng­vas dar­bas, jis at­ėmė dau­giau­siai ma­no svei­ka­tos. Iš­ei­da­ma pa­li­kau eko­no­miš­kai sa­va­ran­kiš­ką, kon­ku­ren­cin­gą laik­raš­tį. Ra­dau – pa­li­kau, ly­gin­ti ne­no­riu, te­gul ly­gi­na skai­ty­to­jai. Vi­sa­da jau­čiau at­sa­ko­my­bę už žo­dį, to­dėl da­bar drą­siai ga­liu žiū­rė­ti anykš­tė­nams į akis. Nie­ko ne­įžei­džiau.

 

„Ši­le­liui“ lin­kiu stip­ry­bės, nes to­kiam ma­žam ko­lek­ty­vui leis­ti laik­raš­tį – di­de­lis iš­šū­kis.

 

Žil­vi­nas Pra­nas Smals­kas – „Ši­le­lio“ re­dak­to­rius nuo 2013 me­tų lie­pos mė­ne­sio:

 

– Sa­ko­ma, kad pa­tys di­džiau­si iš­ban­dy­mai žmo­gui yra trys – tai iš­ban­dy­mas val­džia, šlo­ve ir pi­ni­gais... Ko­kias sa­vy­bes at­sklei­džia žmo­nė­se šios si­tu­a­ci­jos? Ar pa­si­kei­čia jų bal­sas, ma­nie­ros, sa­vi­jau­ta, po­žiū­ris į ki­tus? Ar no­ri­si, kaip įpras­ta sa­ky­ti, aukš­čiau pa­ly­pė­jus spjau­dy­ti že­myn? Ar jie ne­pra­ran­da žmo­niš­ku­mo? Lie­tu­vo­je pri­pa­žįs­ta­ma, jog spau­da yra ket­vir­to­ji val­džia.

 

Aš jau­čiu, kad dirb­ti re­dak­to­riu­mi – man lyg iš­ban­dy­mas val­džia. Daž­nai gir­džiu pa­ta­ri­mų: „tas šioks, tas anoks, jis – blo­gas, o ši – dar blo­ges­nė, pa­ra­šyk taip ar anaip”. Pa­lau­kit, ne spjau­dy­tis čia at­ėjau. Gal žmo­nės įpra­tę, kad spau­da pri­va­lo vyk­dy­ti val­džios įstai­gų skaid­ru­mo, so­cia­li­nės ne­ly­gy­bės sek­lių funk­ci­jas, dirb­ti tei­sė­jais ir bu­de­liais? Yra ir to­kios spau­dos. Bet aš jau sa­kiau, kad čia – ne vie­ta ko­lio­tis. Dar ne­ap­si­gal­vo­jau. Dir­bant laik­raš­čio re­dak­to­riu­mi bū­tų la­bai leng­va iš­keik­ti sil­pnes­nį ar ne­ga­lin­tį ap­si­gin­ti. Vi­si „Ši­le­lio“ re­dak­to­riai jau iš­lai­kė 900 to­kių iš­ban­dy­mų. Steng­siuos ir aš iš­lai­ky­ti „Ši­le­lio“ my­lė­to­jų pa­si­ti­kė­ji­mą. Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą esu ar­chi­tek­tas, to­dėl ži­nau, kad pa­sta­tui pa­sta­ty­ti ne­už­ten­ka vie­no ar­chi­tek­to ta­len­to. Tam rei­kia ga­bios pro­jek­ta­vi­mo gru­pės ir ge­rų sta­ty­bi­nin­kų. Nei re­ži­sie­rius vie­nas ne­su­kurs spek­tak­lio be ak­to­rių ir te­at­ro sce­nos per­so­na­lo. Nei re­dak­to­rius ne­iš­leis laik­raš­čio be sa­vo ko­man­dos. O kas bu­vo to­ji ko­man­da, ku­ri vi­sus šiuos me­tus lei­do „Ši­le­lį“, bet gal ne­pel­ny­tai bu­vo ne­pa­ste­bė­ti?

 

Be anks­čiau pa­mi­nė­tų „Ši­le­lio“ dar­buo­to­jų, daug sa­vo su­ma­ny­mo ir jė­gų au­ko­jo Ro­mal­da Bra­žė­nie­nė, Vi­da Pa­pšie­nė, Jū­ra­tė Bal­tuš­ni­kie­nė. Su ma­nim šian­dien dar­buo­ja­si il­ga­me­tės „Ši­le­lio“ pa­trio­tės Jū­ra­tė Tut­kie­nė ir Da­li­na Ru­pins­kie­nė. Šios dvi mo­te­rys ant sa­vo pe­čių ne­ša di­dži­ą­ją da­lį vi­sų dar­bų.

 

Dar ne­pa­mi­nė­jau ko­res­pon­den­tų, ku­rie vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais mums ra­šo, iš­ti­ki­mų skai­ty­to­jų, ku­rie „ser­ga” už laik­raš­čio at­ei­tį.

 Su mu­mis jau pen­ke­rius me­tus ben­dra­dar­biau­ja Al­gi­man­tas Gu­de­lis ir Ra­mu­nė Šal­te­nie­nė. Nuo­lat sa­vo min­ti­mis pa­si­da­li­na Al­ma Švel­nie­nė, Vy­gan­das Rač­kai­tis su Mil­da Telks­ny­te ir ki­ti ko­res­pon­den­tai.

 

La­bai ver­ti­nu skai­ty­to­jų pa­sta­bas ir pa­siū­ly­mus. Ga­liu teig­ti, kad tu­ri­me tvir­tą grįž­ta­mą­jį ry­šį. Kad šis ry­šys ne­nu­truk­tų ir vis stip­rė­tų, kvie­čiu vi­sus „Ši­le­lio“ skai­ty­to­jus pa­si­da­lin­ti su mu­mis sa­vo sam­pro­ta­vi­mais, siū­ly­ti te­mas straips­niams, skelb­ti nau­jie­nas, svei­kin­ti ar­ti­muo­sius.

„Ši­le­lis“ yra Jū­sų laik­raš­tis – Jums.

 

Ti­kiu, kad su šia ko­man­da mes ga­li­me pa­siek­ti tai, kad vi­sų mū­sų laik­raš­tis „Ši­le­lis” tap­tų pa­na­šus į An­ta­no Ba­ra­naus­ko ide­a­li­zuo­tą „Ši­le­lį”: su pui­kiais ošian­čiais me­džiais; pil­ną gė­lių, uo­gų, gry­bų; skam­ban­tį paukš­čių kle­ge­siu; knibž­dan­tį žvė­rių, gy­vu­lių, žvė­re­lių; nu­tvieks­tą gė­rio ir sau­lės švie­sos.

 Kad už­ėję į „Ši­le­lį“ skai­ty­to­jai pa­si­jus­tų kaip dvasingasis Antanas Ba­ra­naus­kas:

 

 "... eini - tai net akį veria;

Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,

Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:

Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“

 

Žilvinas Pranas Smalskas

 

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink