ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. balandžio 13 d. antradienis - 17:15
NAUJIENOS:

2014-11-07. Jei nepamezgu, diena nueina veltui

Anykščių menininkų asociacija įgyvendina projektą „Gatvės galerija“. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki šių metų pabaigos bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, juos nemokamai galės apžiūrėti visi praeiviai. Šiuo projektu siekiame pristatyti anykštėnams įdomesnius Anykščių dailininkų bei tautodailininkų darbus, padėsime jauniems menininkams surengti pirmąsias parodas. Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis“.

„Gatvės galerijoje“ pristatomi megztų gėlių kūrėjos Dianos Jucienės darbai.

Pirmoji personalinė paroda
- Esu gimusi ir užaugusi Burbiškio kaime Anykščių rajone. Mokykloje dailės būrelio nelankiau. Mūsų šeimoje moterys labai daug laiko skirdavo rankdarbiams. Mano mama ir dvi vyresnės seserys mezgė, siuvinėjo. Siuvinėti ir megzti pradėjau nuo ketvirtos klasės. Pradėjau ir patiko. Su mama ir sese vis pasižiūrėdavome savo darbelius, palygindavome, kurios gražesni. Mėgau dovanų padaryti kokį darbelį. Išmokau numegzti vis sudėtingesnius rūbelius. Mezgiau šalikus, pirštines, kojines, liemenes ir kitus daiktelius. Viską išdovanodavau. Turiu išsaugojusi tik du vąšeliu nertus savo jaunystės darbus: staltiesėlę ant žurnalinio staliuko ir užtiesalą ant televizoriaus. 

Baigusi aštuonmetę mokyklą, išvažiavau į Vilnių mokytis buhalterijos. Po paskaitų lankiau kanklių būrelį, ruošiau namų darbus. Rankdarbiams nelikdavo laiko. Mezgimą ir siuvinėjimą pakeitė muzikavimas. Trejus metus, kol mokiausi Vilniuje, grojau kanklėmis. Teko groti koncertuose technikumo švenčių progomis dėstytojams ir tėveliams. Baigusi mokslus,  parvažiavau į Anykščių rajoną, įsidarbinau Nevėžio kolūkyje ekonomiste. Po darbo atsirado laisvo laiko. Prisiminiau vaikystėje pamėgtus rankdarbius.

Nors nuo to laiko rankdarbiai lydi mane visą gyvenimą, į tautodailininkų sąjungą neįstojau, parodose nedalyvavau. Vis maniau, kad mano darbeliai nėra tobuli, kad galima padaryti ir geriau. Kartą Skiemonyse vykusioje mugėje norėjau parduoti kelias savo numegztas gėles. Ten mano darbus pastebėjo Anykščių menininkų asociacijos žmonės ir pakvietė surengti parodą „Gatvės galerijoje“.

Rankdarbiai – verslas
- Kol šeimos dar neturėjau, daug laisvalaikio skyriau servetėlių gamybai. Metus laiko po darbų tik tuo ir užsiėmiau. Prigaminau krūvas servetėlių, kurias parduodavau. Madingi būdavo drobiniai komplektai, kuriuos sudarė šešios kvadratinės servetėlės ir viena pailga. Jų kraštus apmegzdavau, viduryje išsiuvinėdavau. Žmonės noriai pirko mano servetėlių komplektus. Kai ištekėjau, mažiau gaminau pardavimui, bet vyras ir du vaikai buvo apmegzti nuo galvos iki kojų. Esu vąšeliu nėrusi staltieses. Jas dovanodavau ir parduodavau. Malonu, kad žmonėms patinka mano darbai, bet kai reikia pasakyti kainą, pradedu kuklintis. Visiems aplinkiniams atrodo, kad per mažai paprašau. O man negaila, noriu, kad žmonės džiaugtųsi.

Megzta Velykų puokštė
- Gėles megzti pradėjau visai neseniai. Prisimenu, kaip 2011 metų Velykoms pavėlavau išsprogdinti „kačiukų“ ir beržo šakelių. Mūsų šeimoje pagal tradicijas šalia margučių visada būdavo pavasarinė puokštė. Nusprendžiau, kad skintas šakeles galima pakeisti dirbtinėmis. Iš siūlų pradėjau daryti „kačiukus“. Pavyzdžio neturėjau. Vieną spurgelį dariau gal keturias valandas, kol supratau, kokia jo sandara. Tų metų Velykų šventiniam stalui papuošti pagaminau vieną šaką su atšakomis „kačiukų“ ir dvi beržo šakeles su lapeliais ir žirginėliais. Visiems labai patiko, mane gyrė už išradingumą. Sesuo vieną beržo šakelę išsivežė į Vilnių. Tai buvo pirmasis bandymas numegzti augalus. 

Pasidarė įdomu numegzti ir kitokių gėlių žiedus. Savo sūnaus draugei numezgiau ramunės žiedų. Megztos ramunės atrodė labai panašios į tikras. Po jų esu numezgusi daug pienių ir saulėgrąžų žiedų. 

Iš vazoninių gėlių populiariausi buvo amariliai. Juos statydavau į vazonėlį, megzdavau matomą dalį svogūno, tada storą kotą, šalia jo – šešis žalius lapus, o viršuje – penkis raudonus žiedus. Atrodė labai tikroviškai, visiems patiko, prasidėjo užsakymai. Visiems reikėjo būtent tokių. Numezgiau per dešimt vienodų, man jau sapnavosi. Populiari megzta gėlė rūgštė. Jos margi lapai būna nusvirę, o pūkuoti žiedai stiebiasi į viršų. 

Žmonėms labiausiai patinka tos gėlės, kurias atpažįsta. Dažniausiai man užsako vazonines gėles, bet daug numezgiau ir skintų gėlių. Mano megztos ramunės, rugiagėlės, įvairiaspalviai varpeliai, saulėgrąžos, žibutės, raktažolės, pienės, alyvos, vandens ir darželio lelijos puošia ne tik anykštėnų namus. Pagal užsakymus gaminau egzotines gėles: amarilius, sanpaulijas, tumberijas, kalėdines gėles. Mezgiau ir lietuviškas darželių gėles: bijūnus, tulpes, snieguoles, narcizus. Sukūriau medžių ir krūmų žydinčių šakelių: jazminų, alyvų, „kačiukų“, beržų, erškėtrožių, hortenzijų, abrikosų ir obelų. Visų žiedų ir neišvardinsiu, nes neprisimenu. 

Kartą nusiunčiau savo darbelių nuotraukas į internetinį portalą „Auksarankės“. Iš ten man atrašė, kad gyvos gėlės – ne rankdarbiai. O kai sužinojo, kad nuotraukose –  mano numegzti augalai, labai stebėjosi ir sakė, kad labai panašios, net lotyniškus pavadinimus galima rašyti prie kiekvieno mano numegzto žiedo.

Reikia išmanyti gėlių sandarą
- Prenumeruoju enciklopediją „Sodo spalvos“ ir iš ten spausdinamų paveikslėlių sukuriu augalų kopijas. Kartais gėles fotografuoju iš visų pusių. Žiedą iš viršaus, iš šono ir iš apačios. Pastebėjau, kad visų žiedų pagrindas yra labai panašus, skiriasi tik žiedo forma, dydis, spalva. Sunkiausia padaryti pirmą tos rūšies žiedą. Pagaminus kelias kopijas, galima iš patirties nuspėti, kaip pritvirtinti atskiras gėlių dalis.

Pirmiausia pasigaminu reikiamą kiekį žiedlapių ir žalių lapų. Pagal spalvos perėjimus ir formą numezgu lapelį, aplenkiu jį plona vielute, o paskutine eile apmezgu vielutę, kad jos nesimatytų. Vielutę lankstant, galima lapui suteikti reikiamą formą ir išlenkimą. Žiedlapius surenku į žiedą ir reikiama spalva siūlais užpildau žiedo vidurį. Jie imituoja kuokelius ir piestelę. Tada žiedlapių vielutes pritvirtinu prie kotelio. 

Koteliams, pagal augalo rūšį, naudoju įvairių storių vielą. Amarilių kotams naudoju laistymo žarnos gabalus. Vielas perku statybinių medžiagų parduotuvėse. Plonesnę vielutę – bitininkų parduotuvėje. Pačią ploniausią vielutę ištraukiu iš daugiagyslių elektros laidų šerdies.

Žiedynų apačią ir jungtį su kotu apmezgu. Kotelį apvynioju siūlu, reikiamame aukštyje pridėdama lapelius. Svarbu pagal gėlės rūšį nutaikyti pumpurų struktūrą, kotų storį ir atšakų reikiamą aukštį, lapų išlenkimą ir pažastų užpildymą.

Siūlų iš senų megztinių neardau ir dėvėtų rūbų parduotuvėse neperku. Aš pati turiu būti patenkinta kokybe. Pirkti yra įvairių spalvų siūlų. Tik pačiupinėjusi siūlą suprantu, ar jis ne per storas ir ne per plonas, ar tiks mano rankdarbiams. Siūlams pirkti turiu kelis „agentus“. Viena moteris atveža į Anykščių turgų, kita draugė gauna Ukmergėje, sesuo atveža iš Vilniaus. Siūlų kokybė yra viso gaminio išvaizdos pagrindas.

Reikia daug kantrybės
- Šiuo metu turiu užsakytas keturias rožių puokštes. Jau nusipirkau siūlus jų žiedams: raudonos, kreminės ir rožinės su kreminiais krašteliais spalvų. Rožės žiede yra palyginus nedaug žiedlapių, tad jas pagaminsiu greitai ir su malonumu.

Ilgiausiai užtrunka augalų su dideliais žiedynais gamyba. Jei mezgu smulkesniais siūlais, hortenzijos žiedynui pagaminti reikia numegzti apie 80 smulkių žiedelių. Alyvos trijų kekių šakai pagaminti reikia nusimegzti apie 800 dar smulkesnių žiedelių. Tai reikalauja daug kantrybės. Visą vargą atperka žmonių džiaugsmas ir nuostaba. Kartą savo megztas alyvas palikau draugei balkone namelio prieangyje. Pro šalį ėjęs kaimynas pamatė ir klausinėjo mano vyro, iš kur mes tokiu laiku gavome alyvos žiedų. Tokie įvertinimai pakelia ūpą dirbti. Kartais vieną žiedą darau savaitę ir man neatsibosta. Šis mano hobis virto gyvenimo būdu. Kasdien turiu pamegzti. Prie to mane tiesiog traukia. Jei kokią dieną nepamezgu, diena nuėjo veltui. Savo rankdarbius visur nešuosi su savimi. Vos radusi laisvą minutę, kažką mezgu. Mezgu ilgesnėse eilėse poliklinikoje ar ligoninėje. Dėl sveikatos esu namisėda, į muges nevažiuoju. Bet žmonės kažkaip sužino ir užsako man darbą namuose. Gera dovanoti žmonėms džiaugsmą.

Kartais užsakymai susidubliuoja, tada visus kitus darbus metu į šalį. Mezgu nuo ryto iki išnaktų. Šeima turi palaukti. Tokiais momentais visas dėmesys – rankdarbiams. Prisimenu, kai man buvo užsakę pagaminti dvidešimt dvi levandos šakeles. Jos labai plonos, žiedeliai smulkūs, sunku surinkti. Dirbau ištisas dienas dvi savaites. Viską darau kaip sau, greitai nemoku. Kol nebaigiau gaminti tos puokštės, daugiau niekuo negalėjau užsiimti. Šeima laukė ir neburbėjo. Jie supranta, kad man tai – atgaiva sielai.

Žilvinas Pranas Smalskas  

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink