ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:31
NAUJIENOS:

2014-11-20. Negalime užmiršti tautodailės

Įvažiuojant į Arklio muziejų, turistus pasitinka nurodanti jiems kelią skulptūra - rodyklė. Trisdešimt metų čia stovintis ąžuolinis ženklas tapo neatsiejama kraštovaizdžio dalis. Nedaug kas žino, kad šios skulptūros autorius – anykštėnas Robertas Matiukas. Jis Anykščius garsinančiam Arklio muziejui padovanojo savo išdrožtą, žirgo galva papuoštą skulptūrą. „Šilelis“ tęsia straipsnių ciklą apie įdomius, Anykščių kraštą garsinančius žmones. Šį kartą dėmesio centre – drožėjas, skulptorius ir juvelyras Robertas Matiukas. Siūlome jo pasakojimą apie save.

Į taburetę kaliau vinis

– Gimiau ir užaugau Anykščiuose. Vaikystėje labai mėgau meistrauti. Vos pradėjęs vaikščioti, jau imdavau tėčio instrumentus. Kad ko neiškrėsčiau, tėvai davė man seną taburetę ir leido į ją kalti vinis. Į ją prikaliau tiek vinių, kad taburetė iš medinės tapo geležine. Mano tėtis tapė paveikslus, mama mėgo siuvinius. Nuo mažens ir aš domėjausi menais. Besimokydamas J. Biliūno vidurinėje mokykloje lankiau dailės būrelį. Anykščiuose dailės mokyklos dar nebuvo, todėl po pamokų eidavau pas darbų mokytoją V. Grybulį į dirbtuves. Mokytojas po darbo neskubėdavo namo ir leisdavo man mokyklos dirbtuvėse meistrauti. Labai mėgau tekinti iš medžio įvairius dirbinius. Dar turiu išsaugojęs keletą mokykloje apie 1972 m. savo pagamintų darbelių. Nuo mažens norėjau tapti dailininku. Baigęs aštuonias klases, stojau į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Surinkau per mažai balų ir manęs nepriėmė. Bet savo svajonės neatsisakiau. Anykščiuose pabaigiau vidurinę mokyklą ir stojau antrąjį kartą. Antras kartas nemelavo. Įstojau mokytis meninio medžio apdirbimo.
Studijuoti sekėsi labai gerai. Po pirmojo kurso įsidarbinau laborantu. Technikume mokiausi ir dirbau. Įgijau staklininko kategoriją. Ruošiau medžiagas po aštuonių klasių įstojusių jaunų studentų darbams. Technikume teko gaminti baldų kopijas Pažaislio vienuolynui, etnografines kaukes Rumšiškių buities muziejui, prizus sportininkams, paveikslų rėmus ir kitus medinius kūrinius.

Armijoje – dailininkas apipavidalintojas

– Pasimokius technikume dvejus metus, mane paėmė į sovietinę armiją. Tarnavau Tulos apskrityje vairuotojų mokykloje. Dar Anykščiuose buvau išsilaikęs vairuotojo teises, tad armijoje mane paskyrė instruktoriumi. Jaunus kareivius mokiau vairuoti. Šalia vairavimo pamokų dirbau ir dailininku. Man padėdavo kareivis ukrainietis, nebaigęs dailės mokslų, bet gabus menams. Vairuotojų mokyklos koridoriuose ir kabinetuose atnaujinom visus stendus, leidome sienlaikraštį, kuriam piešiau karikatūras. Rašėme šūkius, piešėm plakatus ir kitą agitacinę medžiagą. Po armijos grįžęs į Kauną pratęsiau mokslus. Teko restauruoti Kauno karo muziejuje gipsinius Lietuvos kunigaikščių ir kitų LDK didikų biustus. Pasimokęs dar dvejus metus, technikumą pabaigiau. Priešdiplominę praktiką atlikome Leningrade. Ten piešėme architektūros ansamblius, lankėme muziejus. Sėdėdavau miesto gatvėse ir pieštuku dariausi eskizus. Šis labai gražus miestas įstrigo atmintin visam gyvenimui.

Mano diplominis darbas – Anykščių Arklio muziejaus rodyklė. Tą darbą padariau 1984 m., prieš Kalėdas. Jis stovi iki šiol.

Kūrybos neapleidau

– Gavęs dailininko diplomą, turėjau paskyrimą į Anykščių kultūros rūmų dailės dirbtuves, bet ten nedirbau. Tuo metu labai trūko mokytojų, tad mane pakvietė į trečiąją vidurinę mokyklą dėstyti braižybos, dailės ir darbų. Mokykloje dirbau aštuonerius metus. Per tą laiką įrengiau A. Baranausko muziejų, mokykla gavo jo vardą. Dalyvavau sukuriant freską mokyklos pirmojo aukšto fojė.

Buvau įkūręs privačią kavinę, trejus metus teko dirbti klebonijoje, penkerius metus rajono savivaldybėje ūkio skyriaus vedėju. Kai 2003 m. tapau A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko muziejaus direktoriaus pavaduotoju, pradėjau kurti ne tik namuose. Muziejuje atsirado monumentaliosios skulptūros poreikis. Rengėme drožėjų plenerus, kuriuose ir aš dalyvaudavau. Pagaminau muziejui Vorutos piliakalnio kasinėjimo metu rastų vertybių kopijas. Teko pagaminti karžygio šalmą, skydą, kalaviją, ietigalių, kirvių, keturspyglių. Šiuo metu gaminu Arklio muziejui žirgo įkapes.

Šalia visų darbų domiuosi juvelyrika. Šį amatą išbandžiau dar besimokydamas vidurinėje mokykloje. Brangių metalų neturėjau, bet iš žalvario ar bronzos gaminau papuošalus. Teko juos jungti su medžiu, inkrustuoti. Šiuo metu turiu įsirengęs darbo vietą ir juvelyro paslaugas teikiu gyventojams. Taisau ir gaminu papuošalus iš brangiųjų metalų: žiedus, grandinėles, apyrankes, koljė ir kitus.
 
Tradiciniai amatai – mūsų istorija

– Nors ir labai smagu sukurti kažką savito, netikėto, bet tautodailės užmiršti nevalia. Reikia puoselėti protėvių amatus ir tradicijas. Kai tik įstojau į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, nuo 1978 m. dalyvauju tautodailininkų parodose. Jau dirbdamas Anykščių muziejuje įstojau į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. 2010 m. apsigyniau Tautinio paveldo produkto sertifikatą. Esu sertifikuotas antkapinių kryžių ir žalvarinių papuošalų kūrėjas. Daug darbų lieju iš žalvario senųjų amatininkų technologija. Esu pagaminęs sportininkams rajono mero taurę, iškasenų kopijų ir kitų darbų.

Kūrinių nuotraukas viešinu internetinėje savo vardu ir pavarde pavadintoje facebook puslapio paskyroje.
Esu sukūręs monumentalių skulptūrų. Be jau minėto Arklio muziejaus ženklo, Vilniuje Vingio parke stovi mano sukurta skulptūra, Anykščių miesto parke – skulptūra „Austėja“ ir kiti darbai.

Smulkesnius darbelius: sportinius prizus, rūpintojėlių, angelų skulptūrėles, išdrožtų gyvūnų statulėles, mielai žmonės įsigyja. Jie daugiausia iškeliavo į privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje. Kelis darbus turi įsigiję Anykščių muziejai. Jų nuolat pagaminu Anykščių krašto tautodailininkų parodai.

Mano sukurtais juvelyriniais gaminiais mielai puošiasi Anykščių moterys. Ne viena dešimtis jaunavedžių porų savo meilės priesaiką sutvirtino užsimaudami mano sukurtus aukso žiedus.

Žilvinas Pranas Smalskas
 

 

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink