ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 20:39
NAUJIENOS:

2013-10-17. MAN ĮDOMU DIRBTI

Rimantas Povilas VanagasRimantas Povilas Vanagas

Praėjusią savaitę rašytojas, poetas, žurnalistas, redaktorius, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Rimantas Povilas Vanagas šventė savo šešiasdešimt penkerių metų jubiliejų. Garbingos sukakties proga rašytoją sveikino Anykščių r. savivaldybės meras Sigutis Obelevičius, vicemeras Donatas Krikštaponis, mero patarėjas Antanas Baura. Anykštėnus kviečia Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje veikianti paroda „Šventoji – rašytojo Rimanto Povilo Vanago dvynė“.
Į  redakciją užėjęs garbusis sukaktuvininkas pasidalino savo mintimis su „Šilelio” skaitytojais.


 

– Ar jums, grįžus iš Vilniaus į Anykščius, čia ne per seklūs vandenys?


–  Labai džiaugiuosi grįžęs, nes čia – mano namai. Gimiau Peslių kaime, Anykščių rajone. Užaugau ir baigiau Jono Biliūno vidurinę mokyklą Anykščiuose.


Vilniuje 1971 m. baigiau Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, įgijau filologo išsilavinimą, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. Nuo 1970 iki 1996 metų dirbau Vilniuje  žurnaluose „Jaunimo gretos“ , „Moksleivis“, leidiniuose „Laikas ir įvykiai“, „Vilniaus tribūna“, „Lietuvos Jeruzalė” kur žurnalistu, o kur redaktoriumi.


Grįžęs nežinojau ko tvertis. Kiek laiko dirbau laikraštyje, bet jaučiausi laisvu kūrybiniu darbuotoju. Kai supratau, kad mano pašaukimas – rašyti apie anykštėnus, savo darbe jaučiu prasmę ir pasitenkinimą. Apie pasaulinio garso asmenybes rašyti būtų paprasčiau, bet mane labiau žavi paprasti anykštijos žmonės, tie molio grumsteliai, tie vieversėliai. Čia išgirstu tokių istorijų, kad net tris dienas gėręs, žmogus nesusapnuotų, kiek gyvenimas duoda spalvų …

 

– Esate produktyviausias Anykščių krašto rašytojas.


– Per savo keturiasdešimties metų kūrybinį kelią esu išleidęs į gyvenimą trisdešimt penkias knygas. Daug metų dirbau laikraščiuose ir žurnaluose, susikaupė krūvos straipsnių. Norėtųsi atsirinkti brangiausią publicistiką. Kai užlipu į savo namo antrąjį aukštą, tai net sunku patikėti, kiek ten sukaupta išspausdintų mano tekstų... Pasižiūriu į tas krūvas popierių ir palieku šį darbą vėlesniems laikams. Iš tos medžiagos išeitų ne viena knyga, tik reiktų daug laiko perrinkti iš popierinio formato į elektroninį. Dabar dar turiu daug įdomių temų, begalę sumanymų apie ką rašyti. Renku medžiagą iš karto kelioms knygoms, tad jų daugės. Tik ne skaičiuje  esmė. Štai M. K. Oginskis parašė vieną „Polonezą“, kuris džiugina jau kelintą žmonių kartą. Yra kompozitorių, kurie sukūrė daugybę melodijų, bet jų niekas neklauso. Taip yra ir su knygomis. Jos turi gyventi žmonėse.

 

– Jūsų kūriniai sulaukia labai gerų įvertinimų.


– Tiesa, būnu pastebėtas kritikų ir įvertintas. Esu apdovanotas  Zigmo Gėlės premija už eilėraščių rinkinį „Autobiografijos pradžia“, Maksimo Gorkio premija už eilėraščių rinkinį rusų kalba „Motinos laiškas“, esu Lietuvos žurnalistų sąjungos kūrybinio konkurso laureatas, pelniau Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premiją, Juozo Tumo-Vaižganto premiją už dokumentinės prozos knygą „Iš vieversių gyvenimo“, Jono Marcinkevičiaus premiją už dokumentinės prozos knygą „Žmonės mylėjo žmones“, Antano Baranausko premiją už dokumentinės prozos knygą „Peslių akademija“.
Ne visada man patinka kritikai. Nemėgstu ilgų anotacijų. Todėl šiemet išleistas dvi savo naujausias knygas Lietuvos rašytojų sąjungoje pristatysiu pats. Noriu, kad kolegos rašytojai ne pasakojimą apie knygą išgirstų, bet perskaitytų patys. Knygas reikia skaityti.

 

– Kas labiau prie širdies poezija, proza ar publicistika?


– Viskas labai brangu ir meilės lyrika ar poezija vaikams ir jaunimui, net ir vertimai. Visur lieka dalelė manęs, nes rašydamas degu meile savo personažams. Kiekvienam gyvenimo etape kūriau mylimiems žmonėms.


Mano kūryba įvairi. Antai „Peslių akademija“ parašyta montuojant koliažą iš tautosakos, poezijos ir pasakojimų.


Esu išleidęs linksmų istorijų humoristines knygeles apie žvejų, medžiotojų, „Siauruko“, savo nuotykius Paryžiuje. Mano knygose – smagi šiuolaikinė tautosaka. Apmaudu, kad lietuviškas humoras, kurio pilna Lietuvos televizija, labai „skystas“. Manau, paprastų žmonių nuoširdūs pajuokavimai yra daug vertingesni.
Aprašau garbių žmonių, kurie sovietmečiu tyčia buvo užmiršti, istorijas. Šiuo metu rašau šeštąją „Sielių“ serijos knygą. Jų turėtų būti aštuonios ar devynios. Tai serija apie paprastus žmones, kurie manim patiki, atsiveria ir pasakoja savo gyvenimus nuoširdžiai, nesigirdami, nedarydami karjeros.


Medžiagos apie savo personažus ieškau ir archyvuose. Netikėtai, ieškodamas medžiagos vienai knygai, dažnai randu medžiagą kitoms. Šitaip bažnytinėje knygoje radau savo antrąjį vardą Povilas. Sužinojau, kad mano senelis buvo garsus dievdirbys, kurio išdrožtos skulptūrėlės saugomos M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune ir Nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje.


Norėčiau dabar turėti keturiasdešimt metų. Tiek visko spėčiau parašyti ... Įdirbis jau yra, tik dirbk ir dirbk.

 Man įdomu dirbti.

 

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink