ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 3:56
NAUJIENOS:

2014-12-11. Lipdyti molį – atgaiva sielai

Anykščių menininkų asociacija įgyvendina projektą „Gatvės galerija“. Anykščių centre įrengtoje vitrinoje iki šių metų pabaigos bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, juos nemokamai galės apžiūrėti visi praeiviai. Šiuo projektu siekiame pristatyti anykštėnams įdomesnius Anykščių dailininkų bei tautodailininkų darbus, padėsime jauniems menininkams surengti pirmąsias parodas. Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis“. 


„Gatvės galerijoje“ pristatomi ne tik jauni menininkai. Šį kartą eksponuojami žinomos keramikės Skaidrės Račkaitytės darbai.

Maniau, jei lankysiu krepšinį, tai paaugsiu

Gimiau rašytojų šeimoje Anykščiuose. Mano tėvai Vygandas Račkaitis ir Milda Telksnytė dirbo laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakcijoje. Kai mama grįžo į darbą,  mane apsiėmė paauginti mamos tėvai. Pas juos, kaime Utenos rajone,  gyvenau iki trijų metų. Seneliai buvo ypatingo darbštumo žmonės, man tai – nepasiekiamas pavyzdys. Senelis buvo kaimo šviesuolis. Močiutė – puiki audėja. Dar prisimenu, kai kambaryje stovėjo audimo staklės, o močiutė ausdavo lovatieses, užuolaidas, tautinius kostiumus ir kitus gaminius. Tas stakles, kaip močiutės atminimą, saugau iki šiol.


Kai man buvo septyneri, seneliai pirko namus Anykščiuose, Smėlio gatvėje. Tuose namuose dabar gyvenu aš su savo šeima.


Mokiausi J. Biliūno vidurinėje mokykloje. Buvau gera mokinė. Pas mokytoją S.Judickienę lankiau dailės būrelį. Man labai patiko piešti. Vaikystėje buvau aktyvi, lankiau daug įvairių užsiėmimų. Esu lankiusi krepšinio treniruotes. Maniau, jei lankysiu krepšinį, tai paaugsiu. Kitos merginos buvo aukštesnės, mane apstumdydavo, grįždavau apdraskyta, kruvina. Esu lankiusi radijo būrelį, Morzės abėcėlę moku iki šiol.  Tuometiniuose Anykščių kultūros namuose lankiau lėlių teatro būrelį. Mokykloje lankiau chorą. Buvau įstojusi į muzikos mokyklą, bet tėvai leido neiti, tai ir nėjau.

Labiau vertinu formą

Baigusi aštuonias klases, įstojau į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Mokiausi dailininke – apipavidalintoja. Tais laikais buvo sunku įstoti. Konkursai būdavo po 20 į vieną vietą. Norėjau stoti į keramikos specialybę, bet pabijojau, kad galiu neįstoti. Mano draugė buvo keramikė, su ja eidavau į technikumo dirbtuves ir gaminau molinius daiktelius. Nors mano specialybė – apipavidalintoja, bet labiau vertinu formą, ne spalvą ar liniją. Gyvenau Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos bendrabutyje. Dailininkai su muzikantais gerai sutardavome. Sužinojusi, kad Laima Pavilionytė renka studentus į teatro studiją, nuėjau ir aš. Ten susipažinau su studentu muzikantu Gintautu Eimanavičiumi. Kol baigėme mokslus, dvejus metus draugavome. Mūsų vestuvės ir diplomų įteikimai įvyko pavasarį. Iš karto po jų Gintautą paėmė į sovietinę armiją, jis tarnavo Karmėlavoje kariniame orkestre. Aš parvažiavau į Anykščius.

Kiaulide kvepiantys grafikai

Pirmoji mano darbovietė buvo „Anykščių šilelio“ kolūkis, kurio kontora ir kultūros namai buvo tame pačiame pastate Burbiškio kaime. Man teko piešti ir atnaujinti visą kolūkio vaizdinę agitaciją. Prisimenu, kai reikėjo naujai perdaryti kažkokį grafiką, man pavyzdį atvežė iš kiaulidės. Kiaulide kvepėjo ne tik grafikai, bet ir visas mano kabinetas…


Kai Anykščiuose pastatė žemės ūkio mokyklą, įsidarbinau joje gamybinio mokymo meistre. Turėjau keramikos būrelį. Galėjau užsiimti savo mėgstama keramika. Mokykla turėjo mažą laboratorinę krosnelę, į kurią didesni darbeliai netilpdavo. Mokyklos hole sukūriau keraminį pano „Rugiai“. Tai buvo pirmasis mano didelis darbas, tebestovintis iki šiol.  Labai reikėjo didelės krosnies. Svajonė išsipildė, kai savo tėvų sodyboje Latavos kaime įsirengiau krosnį degti juodajai keramikai. Smėlio kalvos šlaite išsikasiau duobę, susimūrijau krosnį ir pradėjau eksperimentuoti. Reikėjo daug bandymų, kol išmokau savo krosnyje išdegti molio gaminius. Dabar jau įgudusi, pasižiūrėjusi pro langelį krosnies viršuje, iš molio spalvos galiu nustatyti, kokia viduje temperatūra. 1991 m. Anykščių plaukimo baseine kartu su D. Steponavičiene sukūrėme didžiulį pano. Plyteles glazūravome mano krosnyje. Tai buvo didžiulis darbas, jį darėme kelis vasaros mėnesius.  Plyteles pagal piešinį išsidėliojome ant pievos ir po vieną eilę veždavome darbininkams, kurie klijavo jas ant sienos. Gaila, kad po baseino rekonstrukcijos mūsų pano neišliko.


Vėliau įsidarbinau Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje dailininke restauratore, čia dirbu iki šiol. Esu įvairių leidinių dailininkė ar sudarytoja (2004 m. parengiau ir išleidau knygelę „Anykščių krašto tautodailininkai“). 1991-2009 m. buvau katalikiško vaikų savaitraščio „Kregždutė“ dailininkė. 2011 m. baigiau aukštąjį mokslą, įgijau grafinio dizaino specialybę.

Keramika – malonumas

Man keramika ne darbas – malonumas. Savo keramikos darbelius parduodu mugėse, eksponuoju parodose. Kai Anykščių tautodailininkams vadovavo Jonas Tvardauskas, jis pasiūlė man įstoti į Tautodailininkų sąjungą. Nuo 1986 m. esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Rengiu ir koordinuoju Anykščių rajono tautodailininkų parodas. Nuo 1993 m. esu LTS Panevėžio bendrijos Anykščių skyriaus pirmininkė.


Nuo 1984 m. savo kūrinius kasmet eksponuoju Anykščių rajono tautodailininkų parodose. Nuo1999 m. beveik kasmet dalyvauju keramikos seminaruose Bebrusuose (Molėtų r.). 1996, 2000 m. dalyvavau Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų parodose Dusetose (Zarasų r.). 1999 m. surengiau autorinę keramikos parodą Anykščių viešojoje bibliotekoje. 2000 m. dalyvavau Utenos apskrities dailės parodoje ir Anykščių dailininkų parodoje Dusetose. 2002 m. dalyvavau keramikų  konferencijoje – stovykloje Kuršėnuose. 2003 – 2006 m. dalyvavau Rokiškio krašto muziejuje  rengiamose respublikinės prakartėlių parodose. 2008 m. mano prakartėlė  dalyvavau parodoje Linco pilyje (Austrija) „Krippen aus Litauen – Christmas Cribs from Lithuania – Prakartėlės iš Lietuvos“, kur buvo eksponuojami 42 kūriniai, atrinkti iš Lietuvos dailės ir Rokiškio krašto muziejų rinkinių. Šie metai man darbingi, dalyvavau Rokiškio krašto muziejų rinkinių.  Šiais metais teko dalyvauti Rokiškio krašto muziejuje vykusioje konkursinėje parodoje „Velykų laukimas“ ir surengiau personalinę parodą „Gatvės galerijoje“.

Per atostogas – į simpoziumą

Daugiausiai gaminu molinius indus: įvairias puodynes, dubenis, puodelius, ąsočius. Darau ir angelų, arkliukų bei kitų gyvūnėlių skulptūrėles. Iš molio gaminu daug švilpynių. Už jų gaminimą esu sertifikuota tautinio paveldo produkto gamintoja – žaislininkė. Švilpynės būna įvairiausių formų. Vaizduoju avinėlius, paukštelius, žuvytes, vabalus, arkliukus, vilkus, meškas, kiškius ir net traukinio garvežį. Didžiausias švilpukas, vaizduojantis žirgelį, yra apie pusės metro ilgio. Mažiausią yra padaręs mano sūnus Jonas Mindaugas. Jo sukurtas arkliukas yra vos vieno centimetro dydžio ir švilpia labai aukštu garsu. Nežinau, ar man pavyktų padaryti mažesnį, bet savo vaiką „apstumti“ negražu, tai ir nebandau. Jonukas nuo mažens kasmet su manim važiuoja į keramikų simpoziumus. Jau keliolika metų dalyvaujame keramikų seminaruose Bebrusuose Molėtų rajone. Tam tikslui pasiimu atostogas ir išvažiuoju lipdyti molio. Man tai – atgaiva sielai. 


Mano pavyzdžiu vaikai nepasekė. Dukra gyvena Vokietijoje ir dirba gydytoja. Sūnus – Vilniaus universiteto studentas. Nors keramika jam sekasi nuo mažens, tokios profesijos nesirinko. Vyras Gintautas padeda man prekiauti mugėse, į kurias bent porą kartų metuose išvažiuojame, nors visada sakau, kad iš keramikos duonos nevalgau.  Tai tik pomėgis, bet ne pragyvenimo šaltinis.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink