ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:25
NAUJIENOS:

2015-01-15. Dailės paroda sujungė iširusią porą

Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre atidaryta pirmoji šiemet dviejų autorių dailės paroda. Savo darbus eksponavo anykštėnė tautodailininkė Regina Sasnauskaitė ir medžio ažūrų kūrėjas Rimvydas Matijaška. Šių menininkų darbai yra labai skirtingi. Regina eksponuoja per šimtą savo tapybos ant akmenėlių darbų, Rimvydas – per trisdešimt plonose rąstų nuopjovose išpjaustytų ažūrų. Skirtingą parodos stilistiką apjungia tai, kad po kelis savo darbelius pateikė ir autorių dukros Mingailė ir Gabija. Abi mergaitės tapo ir ant tėčio išpjaustytų medžio ripkų, ir mamos pavyzdžiu – ant akmenėlių.


Parodos atidarymo proga į „Šilelio“ klausimus atsakė tautodailininkė Regina Sasnauskaitė.

– Jūsų tapyba nėra mėgėjiška. Ar mokėtės dailės?


– Dailės nestudijavau, esu savamokslė. Nežinau, iš kur atsirado mano trauka menui. Mano šeimoje nei tėtis, nei mama nebuvo ypatingi dailės mylėtojai. Iš jų penkių vaikų kuriu tik aš viena. Tiesa, viena mano teta, išėjusi į pensiją, pradėjo megzti paveikslus savita, nukirptų šiaudų technika. Gal giliai giminės genuose glūdi trauka menui? Gal mane įkvėpė graži Anykščių krašto gamta? Čia esu gimusi ir užaugusi. Vaikystėje mano išvaikščioti kalneliai jau apaugo pušynais. Gamtos grožis įkvepia kurti grožį. 


Kai mokiausi A.Vienuolio vidurinėje mokykloje, dailės būrelio nelankiau, bet piešimas man sekėsi labai gerai. Klasės draugai atsinešdavo popieriaus ir prašydavo manęs ką nors jiems nupiešti. Mokykloje ranka rašydavau įvairius skelbimus, piešiau karikatūras į sienlaikraštį. Prisimenu, kaip kartą vieną karikatūrą įdėjau į sienlaikraštį pati. Tada mane pasikvietęs mokyklos direktoriaus pavaduotojas įspėjo, kad reikia su juo suderinti. Supratau, kad piešiniai nėra toks nekaltas dalykas, jie gali ne tik pradžiuginti, bet ir sugadinti nuotaiką. Norėjau skleisti tik gėrį. Pradėjau piešti arklius, nes man atrodo, kad žirgelis yra grožio ir gėrio simbolis. Rinkau iškarpas su arklių atvaizdais. Arklio motyvas mano kūryboje dominuoja iki šiol.


– Ar niekada gyvenime nesiskyrėte su piešimu?


– Mano gyvenime buvo etapas, kai piešiau labai mažai. Tai buvo vidurinės mokyklos pabaigimo ir studijų metai. Mokykloje man geriau sekėsi tikslieji mokslai. Į dailę stoti net nemaniau. Mokytoja siūlė studijuoti matematiką. Aš norėjau keliauti, būti eiguliu ar šiaip gamtos žmogumi. Sužinojusi, kad Vilniaus universitete atsirado biologijos specialybė, labai nudžiugau ir įstojau. Studijuodama bandžiau lankyti dailės studiją, bet man tai pasirodė nuobodu. Pradėjau lankyti turistų klubą. Tiesa, per tuos studijų metus esu surengusi savo piešinių parodėlę studentų bendrabutyje, esu nupiešusi Vilniaus universiteto jubiliejinei studentų eisenai didžiulį drakoną. Studijavau ketverius metus. Tuomet daugiau keliavau su turistais nei piešiau.


– Gal turizmas žadina vaizduotę ir skatina kurti?


– Tiesa, kelionėse patirtos emocijos išliko atmintyje. Pamačius akmenį, jos vis sugrįžta, nes labai daug akmenų žygiuose liečiau savo kojomis. Studijuodama net ketverius metus lankiau Vilniaus turistų klubą. Labai patiko žygiai pėsčiomis. Kelionės mane uždegė. Jei paskaitos trukdė keliauti, tai mesdavau paskaitas. Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto turistų komanda buvo labai stipri. Ir aš jai priklausiau. Esame užėmę pirmąją vietą Lietuvoje tarp studentų turistų komandų. Pėsčiomis išmaišyta ne tik Lietuva, esu dalyvavusi kategoriniuose pėsčiųjų žygiuose Karpatų kalnuose, Kyzylkumo dykumoje, Kolos pusiasalyje, Kuršių nerijoje. Pavojingų maršrutų šturmuotėse turėdavom specialias raudonas juostas. Pavojaus atveju reikėdavo jas išmesti. Kad nuriedėjus nuo kalno su sniego lavina ar kitaip pradingus iš grupės akiračio, pagal tą juostą galėtų surasti. Žygiai būdavo labai sunkūs, bet romantiški. Susiliedavome su gamta. Aštuonias ar dešimt dienų eidavome vietovėmis, kuriose nėra civilizacijos. Nakvodavome palapinėse po atviru dangumi. Sutemus matydavosi tik žvaigždės ir mūsų laužo šviesa, laužui užgesus, nelikdavo jokio žiburėlio. Aklina nakties tamsa paryškina gamtos didybę. Po begaliniu skliautu jausdavausi mažu žemės vabalėliu, ant pečių nešančiu visą savo mantą. Nors nešdavomės tik būtiniausius daiktus, bet kuprinės būdavo labai sunkios. Su savimi reikdavo gabentis maisto ir vandens atsargas, nakvynės reikmenis, puodus, vaistus, atsarginius rūbus ir kitus būtinus daiktus. Žygyje ko prireikus į parduotuvę neužeisi. Artimiausias gyvenamas punktas gali būti už 100 kilometrų. Būtinų daiktų sąrašą, kaip įmanoma, trumpindavau, bet vis tiek susidarydavo vos pakeliamas svoris. Draugai ant pečių uždėdavo kuprinę tik man stovint. Jei eidama parkrisdavau, dėl kuprinės svorio viena neatsistodavau, reikdavo draugų pagalbos. Tuo metu buvo sunku, bet šiandien viską prisimenu kaip gražiausius savo gyvenimo metus.  


– Kada jūsų gyvenime baigėsi turizmo etapas?


– Pabaigiau studijas ir pagal paskyrimą pradėjau dirbti Juodupėje biologijos mokytoja, dar turėjau turistų būrelį. Su mokiniais, kelionių entuziastais, keliavome po Lietuvą, domėjomės orientaciniu sportu. Į tolimesnius žygius išvykti nebuvo laiko, reikėjo dirbti, prižiūrėti tėvus. Juodupėje mokytoja dirbau devynerius metus. Tuo metu buvo madingi „atminimai“. Į sasiuvinį atminimui reikdavo ką nors parašyti ir nupiešti. Visi vaikai norėjo, kad aš jiems nupieščiau „atminimą“, taip prisiminiau piešimą. Juodupėje pradėjau tapyti aliejiniais dažais. Koks džiaugsmas buvo, kai patyriau, jog išdžiūvę dažai nenusiplauna. Vis daugiau vietos mano kūryboje pradėjo užimti aliejinė tapyba.


Susirgus tėčiui, grįžau į Anykščius. Dirbau A. Baranausko vidurinėje mokykloje, turėjau dailės būrelį. Būrelį lankė gabūs mokiniai, kurie norėjo mokytis dailės. Džiugu, kad vienas iš to būrelio mokinių buvo ir šiame parodos atidaryme. Dirbdama mokykloje su mokytoja Stase Judickiene ant sienos mokyklos hole nupiešėme didžiulį pano. Esu nutapiusi A.Vienuolio, Vytauto Didžiojo portretus. Vėliau, dirbdama Kavarske mokytoja, su savo mokiniais ištapėme tris mokyklos sienas.


– Kada nusprendėte gyventi iš dailės?


– Tuo metu, kai dirbau Kavarske, nešdavau parduoti savo piešinius ir atvirukus į Anykščiuose esantį dailės saloną „Pinx“. Pajutau, kad visai neblogai galima uždirbti ir iš meno. Dailės salone degė židinys, vaišinomės kava. Malonu ten būdavo leisti laisvalaikį, diskutuoti su bendraminčiais. Ten susipažinau su Rimvydu, kuris domėjosi menu, dažnai užeidavo į saloną atsigerti kavos. Pradėjome kartu gyventi, gimė dukros. Maži vaikai reikalavo labai daug laiko. Dirbant Kavarske svetimi vaikai mane „išsunkdavo“, namuose – savi, pervargdavau, jaučiau nuolatinį miego trūkumą. Maniau, kad turistiniuose žygiuose esu užsigrūdinusi ir galiu gyventi asketiškai. Maniau, jei atsisakysiu valdiško darbo, kaip nors vis tiek išgyvensiu. Nusprendžiau gyventi iš dailės.


Bet kokia pabaiga yra naujo pradžia. Po mokytojos karjeros prasidėjo mano, kaip tautodailininkės, karjera. Su Rimvydu epizodiškai gyvenome aštuonerius metus. Mums išsiskyrus, jis pradėjo pjaustyti medžio ažūrus. Aš, negalėdama parduoti atvirukų, pradėjau tapyti ant akmenėlių. Šiuo metu tai pagrindinis mano užsiėmimas. Pasikeitimai – tik į gera.


– Ar tikrai galima pragyventi iš dailės?


– Jeigu kūryba man neteiktų džiaugsmo, sakyčiau, kad ne. Bet man prekiauti mugėse – tai darbas ir poilsis, turizmas ir kūryba. Jau pripratau taip gyventi. Bet pradžia buvo labai sunki. Piešiau atvirukus su smėliu. Juos parduoti nešiau į dailės saloną ir gėlių parduotuvę Anykščiuose. Tokių pajamų, kokių tikėjausi, negaudavau. Pragyventi buvo sunku. Reikėjo ieškoti naujų formų, naujų medžiagų. 


Aš nuo turizmo laikų renku akmenėlių kolekciją, juos mėgstu palaikyti rankoje, pašildyti ir pasvajoti. Pabandžiau ant jų tapyti. Žmonėms patiko. Į pirmąją savo mugę Dusetose nuvažiavau turėdama ištapytus penkis akmenėlius. Ant jų buvau nupiešusi žirgelius. Tikėjausi parduoti nors po tris litus ir uždirbti penkiolika. Mugėje šalia manęs stovėję Anykščių tautodailininkai pagyrė mano darbelius ir pasiūlė juos parduoti po dešimt litų už vieną. Toje mugėje nupirko du mano akmenėlius, uždirbau dvidešimt litų. Mane tai įkvėpė ir padrąsino. Pradėjau tapyti tik ant akmenukų ir prekiauti Anykščių miesto šventėse. Kai šventės nevyko, prekiavau Vilniuje, netoli Rotušės. Važiuodavau ir į kitas Lietuvoje vykstančias muges. Įstojau į Anykščių tautodailininkų sąjungą. 


Atsirado noras geografiškai apkeliauti visus Lietuvos miestelius. Nusipirkau Lietuvos žemėlapį, į kurį smeigiu spalvotas adatėles į tuos miestus ir miestelius, kuriuose esu prekiavusi mugėse. Jau visas žemėlapis margas. Tankiausiai adatėlių prismeigta Aukštaitijos regione.


Šiuo amatu verčiuosi jau dešimt metų. Per metus vidutiniškai nutapau apie 800 akmenėlių. Mugėse praleidžiu apie 40 – 50 dienų per metus. Jei mugės trunka ne vieną dieną, nakvoju prekybos vietoje, palapinėje. Šalia įsikuria ir kiti kolegos tautodailininkai. Tai labai primena turizmo laikus jaunystėje. Man malonu. Kai neprekiauju, likusios metų dienos skirtos laisvalaikiui ir kūrybai. Gyvenu nevaržoma griežto grafiko, be erzinančių mokyklos skambučių. Kai pavargstu, galiu nepiešti – ilsėtis. Ateina įkvėpimas – vėl paimu teptuką į rankas. Pastebėjau, kad po ilgesnio laiko netapius ir vėl pradėjus tapyti, sekasi vis geriau. Matyt, kokybę lemia ne įgūdžiai, bet patirtos emocijos. Tapo ne rankos, o galva.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink