ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 21:26
NAUJIENOS:

2013-10-24. Galiu dainuoti, bet režisuoti įdomiau

Pra­ėju­sį tre­čia­die­nį Pa­sau­lio anykš­tė­nų kū­ry­bos cen­tre įvy­ko nuo­tai­kin­gas ren­gi­nys. Su­kak­tu­vi­nė ra­šy­to­jo Ri­man­to Po­vi­lo Va­na­go ir CO do­va­na anykš­tė­nams pa­ti­ko. Va­ka­ro pro­gra­mos at­li­kė­jai: Ra­sa Poš­ku­vie­nė, Rad­vi­lė Ta­lač­kai­tė, Al­ber­tas Prans­kū­nas, Gin­tau­tas Ei­ma­na­vi­čius, Liu­das Sta­kus, Pau­lius Stan­ke­vi­či­us, Ro­ber­tas Rai­še­lis, Sau­lius Ra­sa­las ir Žil­vi­nas Pra­nas Smals­kas skai­tė ra­šy­to­jo teks­tus ir vai­di­no mi­zan­scenas. Ren­gi­nį re­ži­sa­vo Ar­vy­das Na­va­lins­kas.

Pa­kal­bi­no­me di­plo­muo­tą te­at­ro re­ži­sie­rių Ar­vy­dą Na­va­lins­ką.


– Jūs pui­kiai jau­čia­te mu­zi­ką, žo­dį ir ju­de­sį.


- Dar gy­ven­da­mas Kau­ne ir be­si­mo­ky­da­mas ket­vir­to­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je do­mė­jau­si me­nais. Be­ne de­šimt me­tų lan­kiau Kau­no mies­to ber­niu­kų cho­rą „Var­pe­lis“. Šiam cho­rui Gied­rius Kup­re­vi­čius ra­šy­da­vo dai­nas, o aš at­lik­da­vau so­lo par­ti­jas.


Tuo me­tu kau­nie­čiai sta­tė gar­si­ą­ją, pir­mą­ją Lie­tu­vo­je ro­ko ope­rą „Ug­nies me­džiok­lė su varovais“. Tada šį kūrinį vadino miuziklu. Žodis „rokas“ buvo netarybinis. Ma­ne, de­šim­tos kla­sės mo­ki­nį, kom­po­zi­to­rius G. Kup­re­vi­čius pa­kvie­tė ten dai­nuo­ti. Premjera Latvijoje įvyko 1974 m., Lietuvoje – 1976 m. ir išleistas vinilinių plokštelių albumas „Ugnies medžioklė“. Kūrinys tuo metu laužė tam tikrus stereotipus ir kvietė pasijusti laisvesniems. Ro­ko ope­ro­je dai­na­vau su to­kiais sce­nos meist­rais kaip Vy­tau­tas Ker­na­gis ir Gin­ta­rė Jau­ta­kai­tė. Grojo Arū­nas Blu­šius (pla­čiau pa­žįs­ta­mas iš gru­pės „An­tis“). Aš su Gin­ta­re Jau­ta­kai­te su­dai­na­vau du­e­tu „Kregž­du­tės, kregž­du­tės, dan­gaus gy­vos žir­klės...“ Ši dai­na vir­to šla­ge­riu. Mes bu­vo­me pir­mie­ji. Šian­dien mū­sų ro­ko ope­rą jau per­dai­na­vo ki­ti, iš­lei­do nau­ją al­bu­mą, bet tai nie­ko blo­go. „Bit­lus“ ir­gi dai­nuo­ja vi­sas pa­sau­lis.


Bai­gęs vi­du­ri­nę, įsto­jau į Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, nes tė­vai no­rė­jo, kad bū­čiau in­ži­nie­riu­mi. Jau bu­vau bai­gęs pir­mą­jį kur­są ma­ši­nų ga­my­bos fa­kul­te­te, kai ma­ne pa­kvie­tė lan­ky­ti dve­jų me­tų jau­ni­mo mu­zi­ki­nę stu­di­ją, va­do­vau­ja­mą Sta­nis­la­vo Ru­bi­no­vo ir Gied­riaus Kup­re­vi­čiaus. Ten mokė ir pantomimos pagrindų. Mu­zi­ka ma­ne la­bai trau­kė ir su­pra­tau, kad in­ži­nie­riu­mi ne­bū­siu.


Iš kar­to po šios stu­di­jos pra­ėjau at­ran­ką ir įsto­jau į re­ži­sie­rius Jo­no Vait­kaus te­at­ro stu­di­ją prie Kau­no dra­mos te­at­ro. Šio­je stu­di­jo­je dės­tė ge­riau­si pe­da­go­gai, stip­riau­si sce­nos „vil­kai“. Už­si­ė­mi­mai vyk­da­vo pen­kis ar net sep­ty­nis kar­tus per sa­vai­tę. Su­si­ža­vė­jau sce­nos ju­dė­siu, pa­si­nė­riau vi­sas. Tiek įsi­jau­čiau, kad pra­dė­jo do­min­ti re­ži­sū­ra. La­bai do­mė­jau­si, daug klau­si­nė­da­vau, gau­da­vau at­sa­ky­mus. Taip dve­jus me­tus mo­kiau­si ir to­bu­lė­jau. Iš pen­kias­de­šim­ties pri­im­tų jau­nuo­lių (mū­sų daug at­kri­to) li­ko­me tik dvy­li­ka stu­den­tų.


Bu­vo so­viet­me­tis. Dėl ne­aiš­kių prie­žas­čių J. Vait­kui ne­lei­do Kau­ne rink­ti ak­to­rių ir re­ži­sie­rių kur­so. Įsto­jau į Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos fa­kul­te­to re­ži­sie­rių kur­są. Ten be­si­mo­ky­da­mas ėjau „kiau­rai“: iš vi­sų da­ly­kų gau­da­vau pen­ke­tus. Man po ket­ve­rių me­tų, pra­leis­tų Kau­no stu­di­jo­se (per tiek lai­ko ga­li­ma baig­ti ins­ti­tu­tą), moks­lai kon­ser­va­to­ri­jo­je at­ro­dė ne­sun­kūs. La­bai daug mo­kė­jau, o Klai­pė­do­je tik gi­li­nau ži­nias. Vie­ną kar­tą iš­gir­dau, kad Anykš­čiuo­se ieš­ko re­ži­sie­riaus. Bu­vau bai­gęs du kur­sus sta­cio­na­re, per­ėjau į ne­aki­vaiz­di­nį ir at­va­žia­vau į Anykš­čius. Pri­si­me­nu, įsi­dar­bi­nau Anykš­čių kul­tū­ros rū­muo­se re­ži­sie­riu­mi 1982 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį.


– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te ne dai­na­vi­mą, bet re­ži­sū­rą?


– Pa­dai­nuo­ju ir da­bar. Ga­liu tai da­ry­ti, bet ne­si­ver­žiu. Štai pri­si­mi­niau dai­na­vi­mo įgū­džius per­nai, kai Anykš­čiuo­se Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės pro­ga bu­vo sta­to­ma džia­zo ope­ra „Šven­ta­var­tė“. Jo­je dai­na­vau gra­fo fon Da­nen­ber­go par­ti­ją. Dai­ni­nin­kas tik at­lie­ka sve­ti­mus kū­ri­nius. Ji­sai sce­no­je su­ku­ria vie­ną vaid­me­nį,  tuo tar­pu re­ži­sie­rius su­ku­ria vi­są spek­tak­lį. Te­at­ras su­jun­gia dau­gy­bę me­nų: dai­ną, mu­zi­ką, šo­kį, pan­to­mi­mą, ki­ną, sce­nog­ra­fi­ją ir t. t. Re­ži­sie­rius tu­ri su­val­dy­ti vi­są si­tu­a­ci­ją, vi­sus su­sta­ty­ti į „vė­žes“. Su­kur­ti spek­tak­lį yra daug įdo­miau, nei at­lik­ti sve­ti­mas dai­nas.


Ma­ne įkve­pia ir tai, kad net vie­nas iš pir­mų­jų Anykš­čiuo­se pa­sta­ty­tų spek­tak­lių „Prie­blan­do­je“ su­lau­kė pri­pa­ži­ni­mo. Bu­vo­me pa­kvies­ti fil­muo­tis. Spek­tak­lį ke­lis kar­tus ro­dė per Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ją. Dirb­da­mas kul­tū­ros rū­muo­se kas­met sta­ty­da­vau po du spek­tak­lius ir vi­si bū­da­vo pa­ste­bė­ti. Nuo dar­bo Anykš­čiuo­se pra­džios jau esu re­ži­sa­vęs per aš­tuo­nias­de­šimt spek­tak­lių, ne­skai­tant ma­žų pa­sta­ty­mų.


Man dir­bant kul­tū­ros rū­muo­se, daug gast­ro­lia­vo­me su ma­no va­do­vau­ja­ma gru­pe „Kra­ka­tū­zai“. Su šios hu­mo­ro gru­pės na­riais ap­va­žia­vau be­maž vi­są Lie­tu­vą. Da­ly­vau­da­vo­me ne tik hu­mo­ro mar­šuo­se, bet reng­da­vo­me ir so­li­nius pa­si­ro­dy­mus. Žiū­ro­vai mus my­lė­jo, pa­žin­da­vo gat­vė­je. Aš il­gė­jau­si dar pra­smin­ges­nės veik­los. Ėmiau­si pe­da­go­gi­nio dar­bo ir prie te­at­ro įkū­riau moks­lei­vių dra­mos stu­di­ją.


– Ar iš­ug­dė­te ak­to­rių ir re­ži­sie­rių?


– Iš ma­no dra­mos stu­di­jos mo­ki­nių ga­lė­čiau pa­mi­nė­ti pro­fe­sio­na­lią Lie­tu­vos te­at­ro ir ki­no ak­to­rę Da­lią Mi­che­le­vi­čiū­tę, li­tu­a­nis­tę ir re­ži­sie­rę Ra­są Poš­ku­vie­nę. Bu­vo ir ki­tų ga­bių moks­lei­vių.


Po Anykš­čių kul­tū­ros cen­tro dir­bau J. Bi­liū­no gim­na­zi­jo­je dra­mos bū­re­lio va­do­vu. Man ge­rai se­kė­si, tad va­lan­dų skai­čių vis kel­da­vo, kol įve­dė te­at­ro re­ži­sie­riaus eta­tą. Šiuo me­tu dir­bu su gim­na­zi­jos ben­druo­me­nės ir su moks­lei­vių te­at­rais. Pa­sta­tau po du ar tris spek­tak­lius įvai­rioms pro­goms. Te­at­ru do­mi­si vis dau­giau gim­na­zis­tų. Buvusi tos gimnazijos auklėtinė, dabar profesionali ak­to­rė To­ma Raz­mis­la­vi­čiū­tė ma­no pa­ska­tin­ta pa­si­rin­ko dar­bą te­at­re. Kiek­vie­no­je lai­do­je bū­na ga­bių vai­kų. Ke­le­tą kar­tų bu­vo­me Lie­tu­vos vai­kų ir jau­ni­mo te­at­rų fes­ti­va­lio „Šim­ta­ko­jis“ di­plo­man­tai ir lau­re­a­tai. Pa­gal tra­di­ci­ją šia­me fes­ti­va­ly­je kas­met po vie­ną jau­nų­jų ak­to­rių ap­do­va­no­ja už ge­riau­sią vai­ki­no ir mer­gi­nos vaid­me­nį. Vie­nais me­tais tra­di­ci­ja bu­vo su­lau­žy­ta, ap­do­va­no­ti du ma­no ak­to­riai, abu vai­ki­nai: Kos­tas Bi­liū­nas ir Ju­lius Ag­lins­kas. Ne­ži­nau, kiek ma­no mo­ki­nių vai­di­na mė­gė­jų te­at­ruo­se. Tik­rai ži­nau, kad jie gy­ve­ni­me nau­do­ja­si iš­ug­dy­tais įgū­džiais. Mo­kė­ji­mas elg­tis prieš au­di­to­ri­ją, ne­bi­jo­ti pub­li­kos, ju­dė­ti, dai­nuo­ti, sklan­džiai kal­bė­ti pra­ver­čia kiek­vie­nam žmo­gui. Šios sa­vy­bės žmo­nėms su­tei­kia pa­si­ti­kė­ji­mą ir ver­sle, ir šei­mo­je, ir ki­tur gy­ve­ni­me.


Žilvinas Pranas Smalskas

 

 

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink