ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 20:50
NAUJIENOS:

2013-10-24. Tei­sė į gy­vy­bę – svar­biau­sia pri­gim­ti­nė tei­sė


Išsikovojome Nepriklausomybę ir į Europos Sąjungą įstojome, bet nusikaltimų Lietuvoje nemažėja. Per keletą metų  ir Anykščių krašte padaryta  labai sunkių nusikaltimų. Anykščių rajone 1993 metais beisbolo lazda ir kastuvu buvo užmuštas anykštėnas muitininkas. Netoli Anykščių 1999 metais dviejų dienų laikotarpiu beisbolo lazda buvo uždaužyti du anykštėnai. Traupio seniūnijos vienkiemyje 2007 m. buvo sumušta ir surištomis rankomis šulinyje nuskandinta senutė. 2008 m. Anykščių miesto šventės metu šalia Kultūros centro naktį buvo užmuštas anykštėnas. Trau­pio se­niū­ni­jos kai­me 2010 m. sa­vo na­mo prie­an­gy­je kumš­čiais bu­vo už­muš­tas žmo­gus.


Žiau­riau­sia šiais me­tais žmog­žu­dys­tė – Ra­my­ga­lo­je dvie­jų ap­svai­gu­sių nu­si­kal­tė­lių bu­vo iš­nie­kin­ta ir su­de­gin­ta sep­ty­nio­lik­me­tė moks­lei­vė. Už to­kius dar­bus ki­to­se vi­suo­me­nė­se bū­tų tuos „did­vy­rius” nu­lin­čia­vę. Lie­tu­vo­je nė­ra krau­jo kerš­to tra­di­ci­jų. Kur mes gy­ve­na­me? Ko­kie mus su­pa žmo­nės ir kiek tarp jų nu­si­kal­tė­lių? Ar vi­suo­me­nė il­gai taiks­ty­sis su nu­si­kal­tė­lių siau­tė­ji­mu? Kol ne­pra­si­dė­jo ven­de­ta, tu­rė­tų įsi­kiš­ti vals­ty­bė ir už­tik­rin­ti žmo­nėms ra­my­bę. Po įvy­kio Ra­my­ga­lo­je pa­si­gir­do kal­bos apie mir­ties baus­mės su­grą­ži­ni­mą. Dis­ku­si­jo­se da­ly­vau­jan­tys po­li­ti­kai, tei­si­nin­kai, te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jai ir au­kų ar­ti­mie­ji – kiek­vie­nas iš jų gi­na sa­vo nuo­mo­nę.

 

Lietuvoje dviejų apsvaigusių nusikaltėlių buvo išniekinta ir sudeginta septyniolikmetė moksleivė. Už tokius darbus kitose visuomenėse būtų tuos „didvyrius” nulinčiavę. Lietuvoje nėra kraujo keršto tradicijų. Kur mes gyvename? Kokie mus supa žmonės ir kiek tarp jų nusikaltėlių? Ar visuomenė ilgai taikstysis su nusikaltėlių siautėjimu? Kol neprasidėjo vendeta, turėtų įsikišti valstybė ir užtikrinti žmonėms ramybę. Po šio įvykio, kuris buvo tikrai ne vienintelis, pasigirdo kalbos apie mirties bausmės sugrąžinimą. Diskusijose dalyvaujantys politikai, teisininkai, televizijos laidų vedėjai ir aukų artimieji kiekvienas turi savo nuomonę.

Gyvybė – absoliuti vertybė

Penktasis Dievo įsakymas yra „Nežudyk”. Lietuvoje, kaip ir visame katalikiškame pasulyje, kuriame laikomasi dešimties Dievo įsakymų, nužudyti žmogų yra didžiulė nuodėmė. Mūsų valstybė, bausdama nusikaltėlius, tokios nuodėmės sau neužsitraukia.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarime „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ rašo: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis įtvirtina žmogaus teisę į gyvybę kaip svarbiausią prigimtinę teisę, kurią tarp kitų teisės šakų normų padeda užtikrinti normos, nustatančios baudžiamąją atsakomybę už padarymą nusikalstamų veiksmų, kuriais kėsinamasi į žmogaus gyvybę tiesiogiai, arba už sudarymą neteisėtais veiksmais tokių sąlygų, kai žmogus praranda gyvybę“. Ar galvojame, kad žudikas – irgi  žmogus? Suprantama,  jei atimi žmogui gyvybę gresia baudžiamoji atsakomybė. O kokia už tai bausmė?
Stojant į Europos Sąjungą Lietuva pasirašė sutartis, kuriose numatytas mirties bausmės panaikinimas. Mirties bausmės įvedimas Lietuvoje galimai sulaužytų su ES pasirašytas sutartis. Kitas variantas, kad palaikydamos Lietuvos iniciatyvą, dauguma Europos valstybių susigrąžintų mirties bausmę. Šiuo metu mirties bausmės netaiko nė viena Europos šalis, išskyrus Baltarusiją. Amerikoje šią bausmę taiko tik JAV. Mirties bausmė dažnai yra taikoma Afrikos ir Azijos valstybėse.

Nežudyk – nebūsi nužudytas


Žudyti negalima? Jeigu jau esama tokių „pacifistinių” valstybių, kam joms kariuomenė, policija, apsaugos tarnybos? Ar tikrai negalima nužudyti žmogaus? Kokiam tikslui tada kuriama karo pramonė? Kam išrandami vis tobulesni ginklai, technologijos? Ar užmėtyti gyvenvietę bombomis nėra žmonių žudymas? O kaip tada su įkaitų išlaisvinimo operacijomis, kai snaiperiai įstatymo vardu nušauna nusikaltėlius? Ar apsaugos darbuotojai nemokomi žaibiškai šauti į nusikaltėlį, gindami saugomą asmenį ar banką, parduotuvę? Dažnai daug žmonių nužudęs valstybės tarnautojas būna apdovanojamas, laikomas didvyriu.

Net civiliai žmonės, išlaikę egzaminus ir įsigiję savigynai ginklą, žino, kad išimtinais atvejais šauti galima. Savigynai išduotą ginklą galima panaudoti ginant savo ar kito žmogaus gyvybę, sveikatą, turtą… Galima suprasti, kad įstatymai šauti ar nužudyti nedraudžia. Ar tai – ne mirties bausmė?
Įdomu yra tai, kad jei nusikaltėlis bus nušautas darant nusikaltimą čia ir dabar, viskas gerai – jis to nusipelnė. O jeigu darantis tą patį nusikaltimą, bus sulaikytas gyvas, vėliau jis įrodinės savo teises ir prigimtinę teisę gyventi.

Pabandykime suprasti, ką jaučia aukų draugai, giminės. Ką jaustume kiekvienas iš mūsų, jeigu su mums artimu žmogumi taip atsitiktų? Ar degtume neapykanta ir siektume keršto? O gal bijotume žudikų? Kiti gal melstųsi ir norėtų atleisti? Gal kaltintų save, jog ko nors nepadarė, kad kraupi nelaimė neįvyktų?..
Ar visų vienodos teisės?

Nuteistieji žino savo teises, su advokatų pagalba apskundžia menkiausius pažeidimus. O kokias teises turėjo jų aukos? Ar jie turėjo teisę į gyvybę ar teisę nebūti užpultam ir saugiai jaustis? Nužudytų žmonių artimieji pasibaisėję, kad kai kurie žudikai verkia tik prieš teismą. Likę nestebimi, pradeda šaipytis, tyčiotis. Galbūt tokie nusikaltėliai netrukus bus išleisti į laisvę? Ar tai atrodo teisinga?

Galimas variantas, kad jie bus nuteisti ilgiems metams kalėjimo. Šiuo metu Lietuvos kalėjimuose bausmę iki gyvos galvos atlieka 63 nuteistieji. Visi kartu mokesčių mokėtojams kainuoja gerokai virš milijono litų per metus. Tame mirtininkų korpuse gyventojų nuolat daugėja, jie gyvens dar ilgai ir mums kasmet atsieis milijonus. Reikalaudami savo teisių nuteistieji „šokdina” prižiūrėtojus dėl geresnių sąlygų. Ar moralu prieš aukų artimuosius, kad jų sunkiai uždirbami pinigai atskaičiuojami mokesčiams, iš kurių vis gerinamas maistas ir gyvenimo sąlygos nusikaltėliams. O gal valstybė šitaip sukuria darbo vietas ir palaiko kalėjimų „pramonę”? Ar mūsų valstybė vienodai rūpinasi nusikaltėliais ir jų aukų artimaisiais?

Atrodo, kad kartais geriau pasirūpinama ne eiliniais piliečiais, bet kunigo R. Mikutavičiaus; trylikametės mergaitės, kuri susipažinusi „Facebooke“ pirmojo pasimatymo metu buvo išprievartauta ir nužudyta; Panevėžio konservatorijos studentės Renatos, apiplėštos ir sudegintos; kitų nekaltų žmonių žudikais.
Jei Lietuvoje vėl būtų įteisinta mirties bausmė, kiek tai padėtų suvaldyti žudikus, kuriems žmogaus gyvybė yra niekas? Kaip su šiais antžmogiais kovoja kitos Europos valstybės? Jei padėtis panaši visur, gal ir kitos šalys pritartų mirties bausmės taikymui išimtinais atvejais.

Tikiuosi, negrįšime į Europos istorijos viduramžius. Nusikaltusių asmenų neatiduosime įsiutusios minios susidorojimui. Lietuvos miestų aikštėse nestatysime kartuvių ar giljotinų. Bet jei esame visus savo piliečius vienodai gerbianti valstybė, pasirūpinkime žmonių saugumu ir visų savo piliečių teisėmis.
 
Pirmieji giljotinos tipo įrenginiai galvos nukirsdinimui atsirado Italijoje, Vokietijoje, Škotijoje, Prancūzijoje ir daugelyje Europos valstybių dar XIV−XV a.

Paskutinė vieša mirties bausmė įvyko 1939 m., kai buvo nukirsta galva žudikui-maniakui Alenui Vaidmanui.

Paskutinį kartą giljotinos peilis nukirto nusikaltėlio galvą 1977 m.

Žilvinas Pranas Smalskas
 







         

      
Sprendimas: DPromoLink