ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 5:00
NAUJIENOS:

2015-02-19. Viešintų krašto „deimančiukas“

Lietuvių literatūros klasikas Vaižgantas yra pasakęs labai prasmingus žodžius „Kas gražu atsilieps, kas teisinga, nemirs, nors vandenim, kalnais apklotum“. Šis posakis labai tinka apibūdinant Viešintų krašto šviesuolį, kraštotyrininką, keturių knygų autorių Tautvilį Užą. Tai – žmogus dovana ne tik Viešintų kraštui, bet ir visai Lietuvai. Retai kur dabar galima sutikti tokių Vaižganto vadinamų deimančiukų.
   

Pirmą kartą Tautvilį Užą sutikau jo knygos pristatyme „Talentingieji viešintiškiai“. Leidinio pristatymas vyko 2012 m. Kupiškio etnografijos muziejuje. Kaip gražiai knygos autorius apibūdina kiekvieną liaudies talentą. Surinkti medžiagą apie talentingus žmones, nufotografuoti jų darbus reikėjo daug laiko, kantrybės, nuoseklumo. Be vidinės šilumos tokių darbų žmogus atlikti negali. Nepaprasto darbštumo, tolerancijos, darnos pripildyta šio žmogaus širdis. Leidinys turi išliekamąją vertę, nes dalis talentingųjų viešintiškių šiandien gyvena įvairiose Lietuvos vietose. Kupiškėnai džiaugiasi, kad knygoje pristatoma dabar Kupiškyje gyvenanti tautodailininkė Aldona Bivainienė. Jos kūrybos darbais įvairiose parodose grožėjosi Lietuvos visuomenė.
   

Kiekvienas moksleivis, kuris yra baigęs Viešintų mokyklą turėtų padėkoti knygos „Viešintų mokykla – lyg vakar palikta“ autoriui Tautviliui Užai.
 

Į Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos aktų salę 2015 m. sausio 31 d.  rinkosi ne tik Viešintų krašte kilę kupiškėnai, bet ir žmonės suprantantys knygos vertę. Čia buvo pristatoma T. Užos knyga „Viešintų mokykla – lyg vakar palikta“.


Mane pasitiko gražaus sudėjimo, žilagalvis, nuostabiai besišypsantis knygos autorius Tautvilis Uža. Aš paklausiau, kaip jis suspėja per tokį trumpą laiką parengti ir išleisti labai vertingas knygas? Autorius atsakė: kaip dirbi ir turi tikslą viską galima padaryti.


Labai man patiko, kad knygos autorius kalbėdamas apie savo darbą pirmiausia prisiminė gimtąjį Laičių kaimą. Kiek žinoma, Lietuvoje yra 9 Laičių kaimai. Tokio pavadinimo kaimuose gyvenę žirgų prižiūrėtojai. Jie visą laiką turėjo būti pasiruošę karui. Tačiau gyveno ūkiškai ir vertėsi įvairiais amatais. Spėjama, kad jie galėjo dalyvauti ir Žalgirio mūšyje.


Ir šiandieniniai laičiečių palikuonys tebeturi išsaugoję gerąsias savybes: darbštumą, pareigingumą, kruopštumą. Tokie yra ir iš šio kaimo kilę tautodailininkas medžio drožėjas Pranas Petronis, neurochirurgas Juozas Tvaskus, buvęs Viešintų klojimo teatro aktorius Liudas Zaikauskas, Viešintų bendruomenės pirmininkas Vitas Mykolas Zaikauskas, kraštotyrininkas Tautvilis Uža ir kt.

 T. Uža teigė, kad jam mieliausi yra Anykščių, Panevėžio ir Kupiškio kraštai. Mama yra kupiškėnė, kilusi iš Grauželiškių kaimo.


Kas paskatino išleisti knygą? Nedvejodamas autorius atsakė, kad tokią mintį davė patys viešintiškiai. Ir ėmėsi darbo. Prie knygos rengimo autorius dirbo du metus: nuosekliai rinko žmonių prisiminimus apie direktorius, ilgiausiai dirbusius mokytojus, kaupė fotografijas. Kaip pats knygos autorius teigia, rinkti kraštotyrinę medžiagą apie mokyklą yra ne tik džiaugsmas, bet ir atsakomybė. Aišku, buvo įvairių sunkumų. Tie žmonės, kurie nenorėjo, kad ši knyga išvystų šviesą, gal supras, kad  klydo. Labai malonu, kad autorius dėkoja kiekvienam pateikėjui.


Knyga turi savo struktūrą, neklaidina skaitytojų. Joje skaitytojas randa trumpą istorinę apžvalgą apie Viešintas, pirmuosius mokyklų kūrimosi žingsnius. Apie švietimo raidą Lietuvoje rašė mokytojas, jau dabar save laikantis tikru kupiškėnu Vilius Grigaliūnas. Leidinyje chronologine seka aprašyta kiekviena abiturientų laida. Toliau seka su mokyklos gyvenimu susijusių asmenybių aprašymai. Skaitydama knygą suradau savo vaikystės draugą Vladą Visminą, kuris keletą metų vadovavo Viešintų mokyklai.


Knygos redaktorė Eugenija Katauskienė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja teigė, kad apie kraštotyrinį darbą sužinojo jau 7 klasėje. Vėliau ji perskaičiusi Elvyros Glemžaitės-Dulaitienės knygą „Kupiškėnų senovė“ suprato, kad kraštotyrininko darbas yra sunkus ir atsakingas. Ir šie šviesuoliai sugeba pamatyti, ko nemato kiti. Reikia mokėti sugebėti prakalbinti kiekvieną pateikėją. Ne kiekvienas pateikėjas sutinka būti atviras ir nuoširdus. Tautviliui Užai prakalbinti žmonių nėra sunku. Jis myli ir gerbia kiekvieną pateikėją, niekada nepasako įžeidžiančio žodžio.


Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ redaktorė Nida Šulcienė skaitydama T. Užos knygas susipažino su Viešintų istorija. Jos nuomone, be mokyklos neužauga nė vienas žmogus. Ne vieną kartą knygos autorius tikrino istorinius faktus, nepateikė žmonių skaudžių, įžeidžiančių gyvenimo faktų. Pasak redaktorės knyga Viešintų krašto kultūrai yra didelė vertybė. Dirbdama Viešintų bažnyčioje vargonininke ji subūrė puikų bažnytinį chorą. Jos darbštumą ir talentą greit pastebėjo Viešintų vidurinės mokyklos vadovai. Buvo pakviesta dirbti muzikos ir tikybos mokytoja, o vėliau dar ir direktorės pavaduotoja ugdymui. Jai vadovaujant Viešintų miestelio ir mokyklos kultūrinis gyvenimas buvo atkurtas ir suklestėjo visu grožiu. Jai labai įdomu pavartyti, paskaityti knygą  ir prisiminti buvusią darbovietę. 


 Buvusi šios mokyklos mokinė, vėliau Virbališkių pag. mokyklos  direktorė Danutė Sokienė leidinio svarbą apibūdino kupiškėniška tarme. Ji šioje mokykloje mokėsi 1953-1955 m. Iš tarmiškai kalbančios mokinukės juokėsi klasės draugai. Tuo metu mokykla buvo įsikūrusi keliuose pastatuose. Mokytojai su mokiniais dirbo labai šaltose patalpose. Tačiau visi sunkumus pakėlė. Mokytojai buvo griežti ir reiklūs. Visi išėję į gyvenimą surado savo kelią. Ji niekada negalinti pamiršti lietuvių kalbos mokytojos Marijos Danilevičienės, kurios asmeninė veikla paskatino dirbant mokykloje, rinkti kraštotyrinę medžiagą. Šiuo metu ji yra žinoma Kupiškio krašto kraštotyrininkė.


Tautvilis Uža yra baigęs techninius mokslus. Iš pirmo pastebėjimo atrodo, kaip žmogus, turintis tokį išsilavinimą sugeba literatūriškai, nuosekliai dėlioti mintis. Žvelgdama į šį žmogų turbūt neklysiu teigdama, kad pašaukimas užfiksuoti, išsaugoti, populiarinti savo gimtojo krašto istoriją jau buvo užkoduotas genuose. Be abejo, kad talentingojo Tautvilio pašaukimas formavosi ir mokykloje.


Visos keturios Tautvilio Užos knygos yra sukrautas didžiulis Viešintų krašto istorijos kraitis. Jas skaitys ir vartys ne viena viešintiškių karta gyvenanti įvairiose Lietuvos vietose. Gyvenimo dėsnio nepakeisi. Su žmogaus išėjimu baigiasi ir jo gyvenimo išsaugoti prisiminimai. Reikia mylėti ir gerbti tuos šviesuolius, kurie negailėdami savo brangaus laiko, asmeninių lėšų klajoja po įvairias vietas ir fiksuoja kas dar išlikę žmonių prisiminimuose, jų asmeniniuose albumuose. Prie tokių žmonių priskiriu Tautvilį Užą. Manau, kad jo darbai visada turės išliekamąją vertę. Linkiu Tautviliui sveikatos, kūrybinės minties, toliau siekti savo užsibrėžtų tikslų. Ar yra būdų, kas galėtų įvertinti jo indėlį Lietuvos kultūrai? Geriausi vertintojai, tai skaitytojai, savo kraštą mylintys ir nepamirštantys žmonės. Tai jau parodė buvę knygų pristatymai.


Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė
Nuotraukoje T. Uža su straipsnio autore.
    

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink