ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 5:33
NAUJIENOS:

2015-02-26. Plėšikaujantis radiotechnikas

Tarp didžiausių Anykščių turizmo objektų yra siaurasis geležinkelis. Juo važiuojančius turistus dažnai sustabdo „traukinio plėšikai“. Tokia pramoga siauruko keleiviams itin patinka. Šiais metais sukanka dešimtmetis, kai sukurtas traukinio plėšikų kolektyvas „Žažumbrio slibinai“. Laikui bėgant, kolektyvas kito, bet pagrindas – dešimt kūrybingų vyrų – išliko. Vienas iš jų – Viešintų klojimo teatro aktorius Albertas Pranskūnas sutiko atsakyti į „Šilelio“ klausimus.

– Kokia buvo Jūsų kūrybinio kelio pradžia?


– Gimiau Kupiškio rajone, kaimelyje, netoli Svėdasų. Vaikystėje kūrybiniais talentais nepasižymėjau. Tiesa, esu dainavęs Svėdasų mokyklos chore, kuriam vadovavo mokytoja Pabarškienė. Bet man labiau patiko techniniai dalykai. Baigęs aštuonias klases, išvažiavau studijuoti į Vilniaus politechnikumą. Vilniuje menais labai nesidomėjau, nes nebuvo laiko, reikėjo mokytis. Baigęs politechnikumą ir įgijęs radijo-televizijos techniko specialybę, norėjau iš miesto išvažiuoti. Vilniuje gyvenau ketverius metus, tad miesto rutina netraukė. Mano diplominio darbo vadovas tuo metu užėmė aukštas pareigas. Jis vadovavo Lietuvos radijo ir televizijos centrui, jo vienas iš padalinių buvo Anykščių radijo ir televizijos stotis Viešintose. Atvažiavau čia įsidarbinti ir mane priėmė. Gavau butą Televizijos gatvėje, sukūriau šeimą.


Kūrybinis etapas prasidėjo, kai Viešintose pastatė kultūros namus ir į juos dirbti atvyko jauni menininkai – šviesaus atminimo Galina ir Vytautas Germanavičiai. Jie gyveno netoli mūsų. Kaip kaimynai, mes dažnai susitikdavome, pasikalbėdavome. Nežinau kodėl – gal dėl mano įspūdingos figūros? – kartą Vytelis pakvietė mane vaidinti jo statomame spektaklyje. Taip ir prasidėjo.


– Ar daug vaidmenų sukūrėte? 


– Galvojate, kad aš prisimenu? Vaidinau ne visuose Viešintų teatro spektakliuose, bet tikrai ne mažiau kaip dvylikoje. Pradžioje taip lengvai, kaip šiuo metu scenoje nesijaučiau. Nuolat padarydavau kažką ne taip. Režisierius išsakydavo pastabų. Aš į jas reagavau ir mokiausi, tobulėjau.


Pirmas mano vaidmuo buvo spektaklyje „Amerika pirtyje“. Aš vaidinau amerikoną. Su šiuo spektakliu išvykau į pirmąsias gastroles. Važiavome į Klaipėdą, vaidinome universiteto, kuriame studijavo mūsų režisierius, mokomojo teatro salėje. Man patiko kelionė, pokalbiai su teatralais. Pamaniau, kad noriu tuo užsiimti. Antras mano vaidmuo irgi buvo amerikonas. Vaidinau spektaklyje „Vakaruškos“, pastatytame pagal Didžiulienės – Žmonos kūrinį. Šis mūsų pastatymas susilaukė ypač didelio pasisekimo. Spektaklį nufilmavo televizija ir parodė visai Lietuvai. Vėliau vaidinau daktarą spektaklyje pagal J.Žemaitę „Daktaras“. 


Prasidėjo gastrolės po visos Lietuvos klojimo teatrų festivalius ir kitokias šventes. Man patiko išvažiuoti, pasirodyti ir kitų pasižiūrėti, pabendrauti su bendraminčiais Lietuvos aktoriais mėgėjais.


Visi mano suvaidinti personažai buvo solidūs ponai. Gal dėl mano stoto režisierius paskirdavo tik tokius vaidmenis.


– Esate geras žydų parodijuotojas.


– Pirmą kartą suvaidinau žydą spektaklyje „Rickus – garsus Lietuvos plėšikas“. Tada buvo išlieta daugiausiai prakaito. Man šis vaidmuo vis nesisekė. Reagavau į režisierius pastabas, bet vis nesisekdavo. Tada prisiminiau, kad vaikystėje Svėdasuose esu matęs žydelį, kuris supirkdavo antrines žaliavas. Už kokį kiaurą puodą atiduodavo adatų ar ūkinio muilo gabalą. Važiuodavo per miestelį arkliuku, vaikščiodavo atverstais skvernais. Pabandžiau pakartoti jo judesius ir kalbos manierą. Man pasisekė. Sukūriau šį vaidmenį. Už jį aš buvau numinuotas kaip geriausias Lietuvos mėgėjų teatrų antrojo plano aktorius. O režisieriui buvo įteiktas garbingas „Aukso paukštės“ prizas.


Taip prasidėjo mano žydų parodijavimo karjera. Mane kviesdavo per Anykščių miesto šventę pardavinėti silkių, renginiuose pavaizduoti žydą scenoje. Vėliau spektaklyje „Taraldis prisikėlė“ aš vaidinau žydų rabiną. Po truputį žydo personažas man „prilipo“.


– Kaip susidėjote su „plėšikais“?


– Mūsų teatro šviesaus atminimo režisierius Vytelis susitarė su siauruko vadovybe, kad traukinio keleiviams parodysime teatralizuotą muzikinę programą. Viešintų teatro aktoriai buvo jo komanda. Pirmajame traukinio užpuolime dalyvavau ir aš. Man Galina pasiuvo vienuolio abitą. Vaidinau nuodėmklausį. Užpuolimas įvyko prie ąžuolo Žažumbrio kaime. Sustabdę traukinį, keleivius išlaipinome, pririšome prie ąžuolo. Aš išklausiau išpažinčių. Vėliau grojome ir kitaip juos linksminome. Jaučiausi nelabai drąsiai. Visai kas kita vaidinti scenoje, kai aktorių nuo žiūrovo skiria nemažas atstumas. O užpuolimo metu reikia vaidinti tarp žmonių, su jais kalbėtis, kontaktuoti. Buvo nedrąsu. Tik traukiniui išvažiavus, atėjo palengvėjimas ir džiaugsmas. Išmokau vaidinti tarp žmonių ir štai jau dešimt metų tuo užsiimu.


– Iš kur toks plėšikų pavadinimas?


– Kai plėšikų kolektyvas jau gyvavo ketverius ar penkerius metus, reikėjo į kažkokį turizmo leidinį mūsų nuotraukų ir pavadinimo. Kažkas pasiūlė pavadinimą „Žažumbrio slibinai“. Tokį pavadinimą sugalvojome todėl, kad prie Žažumbrio stotelės dažniausiai užpuolame siauruką. Keleivius rišame prie Žažumbrio kaime esančio ąžuolo. Visiems toks pavadinimas patiko. Toks ir išliko nepakeistas.


– Kas įdomaus yra įvykę užpuolimų metu?


– Oi, per tuos dešimt metų kiek visko įdomaus įvyko… Viską papasakoti neužteks šito laikraščio. Teko užpulti Anykščių mero Dariaus Gudelio vestuves ir daug kitų vestuvių. Užpuolėme Lietuvos prezidentus Valdą Adamkų, Dalią Grybauskaitę. Dažnai tenka linksminti aukštus šalies pareigūnus, užsienio valstybių delegacijas. Dažniausias mūsų užsakovas yra įmonių kolektyvai, keliaujantys siauruku. Įprastai susitaria tik vienas ar keli grupės nariai, o kiti apie užpuolimą nieko nežino. Jiems būna staigmena. Kartą važiavo grupė policininkų. Jie iškylavo ne darbo metu, tad buvo be uniformų. Buvo vasara, vagonai atviri. Kai Vytelis įlipo su ginklu į vagoną, buvo nuginkluotas ir pareikalauta leidimo ginklui. Tą kartą staigmena buvo ne jiems, o mums. Būna labai įvairių grupių. Vieni atvažiuoja rimti ir iš aukšto viską stebi. Pradeda linksmintis tik tada, kai traukiniui jau laikas išvažiuoti. Kiti išvirsta iš traukinio jau linksmi ir labai noriai dalyvauja žaidime. Buvo atvažiavę keli vagonai statybininkų, kurie tarp savęs susimušė. Buvo kelios grupės „apšilusių“ moteriškių, kurias suvaldyti buvo neįmanoma. Jos kabinėjosi, bučiavosi, klaupėsi prieš mane, kišo rankas po vienuolio abitu. Žodžiu, kartais būna gana linksma. 


Kai mūsų pramoga išpopuliarėjo, pasipylė prašymų užpulti žmones švenčių metu. Taip esame „plėšikavę“ vos ne visose Anykščių kavinėse, kaimo turizmo sodybose. Išvykstame ir į kitus rajonus. Bet smagiausia „plėšikauti“ prie Žažumbrio ąžuolo.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink