ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:16
NAUJIENOS:

2015-03-17. Žvejų gatvėje užaugęs muzikantas

Anykščių kultūros centras jau septynioliktąjį kartą surengė tradicinę respublikinę kapelų šventę „Gaida“.  Šiais metais šventėje buvo itin gausu dalyvių. Į sceną sugužėjo dešimt kapelų. Tradiciškai su šia švente anykštėnai „užsigavi“. Taip atsitiko ir šiemet. Žiūrovai neišsiskirstė, jie išėjo į lauką, kur aikštelėje buvo pastatytas Gavėnas. Varant žiemą iš kiemą ir degant Gavėnui, anykštėnus linksmino Andrioniškio kapela „Pelyša“. Pakalbinome lėtą ir nedaugžodžiaujantį šios kapelos vadovą Vytautą Žiuką. Jo darbai „kalba“ patys už save.


– Kaip tapote muzikantu?


– Esu tikras anykštėnas. Gimiau ir užaugau Anykščiuose, Žvejų gatvėje, bet žveju netapau, tapau muzikantu. Nors mama su tėčiu nemuzikavo, iš šešių vaikų mes trys broliai – muzikantai. Vaikystėje, kai mokiausi Anykščių muzikos mokykloje ir A.Vienuolio vidurinėje mokykloje, groti man labai patiko ir sekėsi. Pabaigęs devynias klases, įstojau į Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Pabaigęs muzikos mokslus, grįžau į Anykščius. Įsidarbinau Kurklių kultūros namuose, ėmiau kurti pučiamųjų orkestrą. Nespėjau padaryti gero repertuaro ir paėmė mane į armiją. Tarnavau dvejus metus. Pirmus – Kaliningrade, antruosius – Vokietijoje. Grojau trombonu etatiniuose sovietinės kariuomenės orkestruose. 


– Anykščių kultūriniame gyvenime esate žinomas žmogus.

– Grįžęs po armijos dirbu pagal specialybę. Pradėjau Burbiškio kultūros namuose meno vadovu. Po kiek laiko pakvietė mane vadovauti Anykščių kultūros namų pučiamųjų orkestrui. Orkestrui vadovavau trylika metų. Tuo metu pučiamųjų orkestrai buvo labai madingi. Grodavom laidotuvėse ir kitokiose eisenose per miestelį, demonstracijose, šventėse. Su orkestru daug gastroliavome po Lietuvą, buvome Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje. Dalyvavome trijose Lietuvos dainų šventėse. Antraeilėse pareigose dirbau Skiemonių ir Kavarsko miestelių mokyklose muzikos mokytoju. Pučiamųjų orkestras išgyveno sunkius laikus. Trūko muzikos instrumentų ir valdžios palaikymo. Išėjau į kitą darbą. Vieno darbo man niekada negana. Spėju nudirbti po kelis. 


Įsidarbinau Anykščių muzikos mokykloje mokytoju, lygiagrečiai pradėjau kurti Andrioniškio kaimo kapelą „Pelyša“. Šiemet švęsime tos kapelos dvylikos metų sukaktį. Su kapela daug repetuojame, keliaujame po savo rajono seniūnijas ir gretimus rajonus. Nors kapelinė muzika yra neatskiriama nuo mano gyvenimo, labiau prie širdies man pučiamieji. Tai – mano specialybė. Muzikos mokykloje esu trombono, eufonijos ir pučiamųjų orkestro mokytojas. Su mokyklos orkestru pasirodome miesto šventėse, kituose renginiuose. Keli mano mokiniai pasirinko muzikanto kelią. Džiaugiuosi, kad yra gabių mokinių, kurie pratęs kažkada šlovingas Lietuvos pučiamųjų instrumentų muzikos tradicijas.


– Daug laiko skiriate visuomeninei veiklai...


– Su bendraminčiais „pūtikais“ dalyvauju Rytų Aukštaitijos bigbende, kuriam vadovauja Kęstutis Grigaliūnas. Bigbendo nariai – daugiausia muzikos pedagogai. Grodami galime atsipalaiduoti nuo pedagoginės veiklos ir parodyti savo meistriškumą. Meistriškas grojimas teikia neišpasakytą malonumą. Mūsų bigbende dalyvauja 18 pažengusių muzikantų iš 6 rytų Aukštaitijos regionų: Anykščių, Molėtų, Utenos, Zarasų, Ignalinos, Visagino. Repetuojame Utenoje. Suvažiuojame vieną kartą per savaitę, o prieš koncertą – po du kartus. Per dvejus mūsų bigbendo veiklos metus jau esame dalyvavę Birštono ir Šiaulių tarptautiniuose festivaliuose, „Jazz forume“ Utenoje.  


Anykščiuose pučiamųjų tradicijos pamažu nyksta, tad radau terpę „pūsti“ su „plėšikais“. Kai „Žažumbrio slibinai“ stiprino muzikinę programos dalį, šviesaus atminimo režisierius Vytautas Germanavičius pakvietė mane pagroti su „plėšikais“. Šiemet tam kolektyvui jau dešimt metų. Čia groti labai linksma, visai kitaip nei rimtame bigbende. „Plėšikai“ į viską žiūri lengvai, su humoru. Tas žaidimas patinka ir siauruko keleiviams, ir mums patiems. Tokios relaksacijos ir atsipalaidavimo rimtame mūsų gyvenime labai trūksta. Prisimenu, kaip kartą laukdami atvykstančio traukinio visi „plėšikai“ susėdome prie laužo pasikalbėti. Traukinys dažniausiai vėluoja, o jo bildėjimą girdėti iš tolo. Buvo vėjuota diena, aplinkos garsų nesigirdėjo. Tą kartą traukinys nevėlavo. Nespėjome surengti pasalos. Staiga pamatėme, kad iš už krūmų išvažiavo siaurukas, o visi keleiviai žiūri į mus pro langus. Tada visi išsilakstėme. Vieni puolėme prie ginklų, kiti – slėpti muzikos instrumentų, treti suskubo rengtis. Keleiviai nesuprato, ko tie vyrai laksto po aikštelę. Jie pamanė, kad taip ir turi būti. Visiems buvo linksma.


– Jūsų šeimoje visi menininkai?


– Taip, mano šeimoje visi – menininkai. Žmona groja gitara ir dainuoja kapeloje „Pelyša“. Vyresnioji dukra šoka Jūratės Uselienės vadovaujamame kolektyve „Gojus“. Jaunesnioji baigė muzikos mokyklą ir groja pučiamųjų orkestre. Visi turime savo užsiėmimų ir pomėgių, vienas kitą suprantame ir palaikome. Mūsų šeimos gyvenime kultūra ir muzika labai svarbu.


Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink