ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 21:08
NAUJIENOS:

2013-10-30. Vėlinių vėjas nešioja vėles

Pasak tautosakos, vėlėms judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos Vėlinės yra vėjuotos. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai pagoniška šventė. Nuo rudens lygiadienio šventės Lygės prasidėdavo Ilgių metas. Įsigalėjus krikščionybei, Ilges pavadino Vėlinėmis. Vėlinės seniau tęsdavosi ilgą laiką. Maždaug nuo rudens derliaus nuėmimo pabaigos – Sambarių šventės iki pat Kūčių – tai pats tamsiausias metų laikas. Jo metu lietuviai prisimindavo mirusius, laiką skirdavo buvimui namuose su šeima. Tokių vakarų metu būdavo pasakojamos pasakos, mįslės, minklės ir perduodamos tradicijos. Tai būdavo ne tik vėlių pagerbimas ir prisiminimas, bet ir šeimos bei artimųjų pasibuvimas kartu. Per Vėlines buvo paplitęs  paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo baisu. Vakare šeimyna valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti.

Buvo pagerbiamos ir „klajojančios vėlelės“, t. y. ne sava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės per Vėlines klaidžioja po langais. Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas keleivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys. Manyta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarsi mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkai. Naktį per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį lauke. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems, nes mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius.

Vienas iš įdomiausių mūsų protėvių papročių buvo eiti į šventąsias giraites ir ten tris dienas gerti ir aukoti alų. Jie dažydavo kiaušinius raudonai ir juodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavosi, kad tai atneš jiems gerą derlių ar dar ką nors. Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu.

Lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

Vėlių mėnuo – trylikos mėnesių Mėnulio kalendoriuje
Šiais laikais mes naudojamės saulės metų kalendoriumi. Seniau žmonija naudojosi Mėnulio kalendoriumi. Mėnulis yra nepastovus, netolygus ir sunkiai suvokiamas. Per 27,33 dienos Mėnulis grįžta į tam tikrą tašką danguje. Pagal šį virsmą galima daryti Mėnulio mėnesio apskaičiavimus. Iki XX a. buvo laikomasi nepastovaus Mėnulio kalendoriaus. Saulės metuose yra 13 mėnesių. Per 13 sinodinių Mėnulio mėnesių dienų skaičius padidėja ir susidaro skirtumas palyginti su Saulės metais. Šis Saulės metų ir Mėnulio mėnesių virsmo neatitikimas yra problemiškas tik šiuolaikiniam gyvenimui. Moterys natūraliai išlaikė vaisingumo ciklų trylikos mėnesinių per metus ratą, trunkantį 27,5 dienos. 28 dienų Mėnulio virsmas per 13 mėnesių – tai 364 dienos, ir tai 1 diena mažiau nei vidutiniai Saulės metai.

Helouvynas – vaiduoklių šventė

Pavadinimas Helouvynas (ang. Halloween) kilęs iš senosios anglų kalbos.
Helouvyno šventė kilo iš senovės Keltų Sauino šventės. Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. O šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėdavo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus. Samhaino šventės vakare žmonės užgesindavo savo namų židinius. Druidai iš švento ąžuolo šakų sukraudavo milžinišką naujų metų laužą. Jame jie degindavo paaukotus gyvūnus. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialius kostiumus, pagamintus iš gyvulių odos ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį (primena lietuviškas Užgavėnių tradicijas).

Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu. Lietuvoje dar gyvos panašios archaiškos tradicijos. Kaimo kapinėse būdavo kuriamas vienas didelis laužas, kuriame deginami seni nuvirtę kryžiai, sausos kapinėse augančių medžių šakos ir kt. Senovinį kapinių laužo deginimo paprotį (tiesa, jau ne iš kryžių) dar galima pamatyti Margionių kaime, Varėnos rajone. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.
Šiais laikais Helouvyno šventės metu JAV vaikai dėvi specialius kostiumus ir vaikšto po žmonių namus, sakydami: „Vaišės arba pokštas“ (primena lietuviškų Užgavėnių persirengėlių eisenas). Taip pat pasakojamos baisios istorijos, krečiamos šunybės.

Helovyno šaknys glūdi senovėje švęstų naujųjų metų ir mirusiųjų šventėse. Aštuoni šimtaisiais metais katalikų bažnyčia šią šventę pavadino Visų šventųjų diena ir leido ją oficialiai švęsti lapkričio 1 d. Taigi žmonės ir toliau galėjo švęsti įprastą šventę, tik kitu pavadinimu. Tą dieną būdavo laikomos mišios ir jos buvo vadinamos Visų šventųjų mišiomis.

Visų šventųjų diena


Visų šventųjų diena skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldžiamasi. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. 998 m. popiežius Grigalius šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta pagerbti visus mirusiuosius – Lietuvoje tą dieną minimos Vėlinės. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Abi šios šventės visuomenėje neretai minimos kaip viena. Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais, antroji – visiems mirusiems.
Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi. Visų šventųjų dienai liaudis teikia ypatingą prasmę. Seniau manyta, kad tą dieną gimęs kūdikis, suaugęs būdamas šermenyse matysiąs vėles: juk buvo tikima, kad mirusio žmogaus vėlė būna prie palaikų tol, kol mirusysis įdedamas į karstą ir išnešamas į kapines.
Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė privaloma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – nedarbo diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena.

Ant užmirštų kapų

Mūsų proseneliai manė, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažytės švieselės. Ir šiandien Lietuvoje yra tokių palaidojimų vietų, kurių niekas neprižiūri. Dabar vėl atgimsta paprotys per Vėlines uždegti žvakutes ant protėvių kapų – pilkapių. Jos uždegamos ir ant apleistų kapelių ar apleistose kapinėse.
Visų palaidojimo vietų turbūt neįmanoma surasti. Senovėje, kol žmonija netapo sėsliais žemdirbiais, klajodami degino ar laidojo savo mirusiuosius. Palaidoję supildavo didesnį, ar mažesnį pilkapį ir keliaudavo toliau. Prie kapų neprisirišdavo. Kiek tokių įkapių slepia mūsų žemelė, galime tik spėlioti. Kasant daržui žemę matome, koks yra juodžemio sluoksnis. O tai – ne kas kita, kaip suirusių augalų ir gyvūnų liekanos. Čia susimaišę ir žmonių liekanos. Niekas to nesureikšmina, vaikštom ta žeme, joje auginam maistą. Galimai  po kiek laiko ir mūsų šiandien taip puoselėjamos kapinės išnyks ir niekas net neprisimins, kad jų ten būta. Šiandien tikime, kad siela palieka kūną. Mes laidojame tik kūną, kuris suirs ir neliks nieko, tik juodžemis. Kam tada virš palaidoto kūno statome antkapius, paminklus, gėlynus? Ar tam mirusiam žmogui, ar sau, ar kitiems pasirodyti? Dažnai tvarkydami kapus, žmonės demonstruoja savo rūpestį mirusiais. Kartais kapų priežiūra tampa varginančia pareiga, nes reikia važiuoti daug kilometrų ravėti, šluoti, laistyti. Tenka nerimauti dėl to, kaip atrodo mūsų artimųjų kapai. Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje yra savotiška kapų tvarkymo kultūra. Kapai sutvarkyti, išpuošti. Tai – lyg „floristinių kilimų” konkursas. Teko matyti, kad kryžius su tvorelėmis, gėlynais stato ir žuvimo vietose. Žuvusių artimieji iš skausmo daro  nepagalvodami, ar  mirusiajam bus geriau. Kam tai reikalinga? Jei šitaip žymėsime visų žūties vietas, tai prie judrių kelių sankryžų po daugelio metų bus pristatyta kryžių tankiau nei kelio ženklų.

Galime tikėti, kaip tikėjo mūsų protėviai, kad artimųjų vėlės mus aplanko, kur mes bebūtume. Galime mintimis su jais bendrauti ir palaikyti ryšį iš bet kurios pasaulio vietos. Tikėkime, kad mirusiųjų vėles nešioja vėjas...

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink