ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:09
NAUJIENOS:

2015-05-21. Kas galėtų pasakyti, kokį talentą Dievai skyrė Binkiams

Visi žinome poetą Kazį Binkį (gal tik „Klausimėlio“ laidos herojai pasakytų,  kad K. Binkis buvo kosmonautas ar Seimo narys). Žinome, kad poetas bendravo su Antanu Vienuoliu, dedikavo rašytojui keletą savo knygų, šiandien saugomų muziejuje. 


Šiuo metu Menų inkubatoriuje veikia Viktoro Binkio, gerai žinomo meno pasaulio atstovams, tapybos darbų paroda. Apsilankymas parodoje paliko gilų įspūdį. Nustebino, kad daugelis darbų nauji. Vadinasi, dailininkas, rengdamas parodą, netraukia darbų iš palėpės ir nešluosto nuo jų dulkių. Kodėl paroda Anykščiuose? Kas sieja šį labai įvairiapusišką menininką su Anykščiais?  Viktoras, rašytojo Kazio Binkio anūkas, pasuko savo gyvenimo keliu ir kalbėti, kaip teigė jį pažįstantys, apie senelį nenori. Negi skirtingų kartų niekas nesieja? Nemėgstu neatsakytų klausimų, tad nutariau pabendrauti su pačiu Viktoru Binkiu.


Viktoro sodyba, pasirodo,  esanti vos už keleto kilometrų nuo Anykščių. Apsupta jauno miško, tvirtų rąstų, sena kaimo troba su tvartu. Prie klėties jauna moteris žaidė su dukrele. Kieme auga didelės, senos liepos. Jokių angelų, koplytstulpių, kryžių ar akmenų krūvų, rodančių, kad čia gyvena menininkas, nesimatė. Ramybės aura gaubė sodybą.


– Turbūt neseniai įsikūrėte? – paklausiau.


– Senokai, tėvukas prieš 40 metų pirko, – šyptelėjo Viktoras ir, pamatęs mano nuostabą, papasakojo istoriją.

Tėvukas turėjo „Moskvičių“, labai mėgo gamtą, daug keliavo po Lietuvą. Galima sakyti, kad ir aš gimiau mašinoje, – šypsojosi pašnekovas. – Viena mėgstamiausių tėvuko vietų buvo Anykščiai. Netoli nuo čia, arčiau Puntuko, ant kalvelės, pasistatydavome palapinę ir joje gyvendavome. Atvykdavome gal penketą metų iš eilės. Tėvukas susibičiuliavo su vietos gyventoju Valiukoniu, netoliese šienaudavusiu savo pievas. Šis vieną dieną ir pasiūlė pirkti tuščią, gerai išsilaikiusią trobą. Štai nuo 1976 metų čia ir vasarojam. Matote, elektros nėra, bet pripratome.


– O kurgi angelai ir panaši miestiečiui priklausančios sodybos atributika?


– Angelai turbūt danguje, kur jiems ir dera būti,  – nusijuokė. – Mūsų sodyboje  meniškiausi, sakyčiau, spalvoti šiltnamio rėmai, mat valau į juos teptukuose besibaigiančius dažus, tad jie tikrai meniški. O jei rimtai kalbant, tai mėgstu natūralumą. Angelai, kryžiai daugiau būdingi liaudies meistrams.


– Studijavote fiziką. Pabaigus reikėjo atidirbti trejus metus pagal paskyrimą. Tokia buvo tvarka ir kitaip nei šiandieniniai studentai į Strasbūrą dėl žmogaus teisių pažeidimo niekas nesikreipdavo. Ką Jums davė mokslai? Ar negaila universitete praleistų metų?


– Jei kursiu ilgai, na, bent iki kokių 90 metų, manau, už sugaištą laiką atsigriebsiu. Gyvenime tikri draugai dažniausia būna iš mokyklos, studijų ir mažiau jų sutinki gyvenimo kelyje. Svarbiausia, ką gavau: įsigijau gerų draugų fizikų, su kuriais draugaujam ir šiandien. Labiausiai gaila pagal paskyrimą sugaištų metų. Vos tik atidirbau „Vilmos“ gamykloje privalomus trejus metus, iškart stojau į Dailės institutą. Nors, galima sakyti, sutaupiau dvejus metus – netarnavau tarybinėje armijoje, nes universitete buvo karinė katedra. 


– Kiek žinau, Jūs buriuojate.


– Tėvukas savo laiku, dar prieš karą, pats buvo pasistatęs jachtą ir būriuodavo Nemune. Per karą ta jachta kažkur dingo. Gal romantikos dvasia persidavė ir man. Be to, mano dėdė, tėvo pusbrolis Kazys Adomonis buvo žvejybinio laivo kapitonas. Kartą jūroje rado plūduriuojančią nedidelę jachtą, apgadintą audros, nulaužtu stiebu. Įkėlė į laivą ir parsivežė. Vasarą ją atsigabeno į Rubikius ir čia leisdavo atostogas. Ten ir įvyko mano pirmoji pažintis su buriavimu. 1976 m. Kintuose susipažinau su Andriumi Varnu, žuvininkystės ūkio inžinieriumi. Jis – aistringas buriuotojas, pasistatęs net keletą jachtų. Man teko drauge tas jachtas išbandyti, patirti nemažai nuotykių. 


– Jūsų gyvenimas labai įvairus. Kalbant apie kūrybą, ar buvo taip pat daug įvairių bandymų ir ieškojimų?


– Man kiekvienas kūrinys – tai poreikis atrasti kažką naujo. Kaip ir kiekvienas menininkas, ieškau savo kelio. Baigęs Dailės akademiją, kurį laiką tapiau. Vėliau susidomėjau skulptūra. Nors kūriau skulptūras iš medžio, visuomet jas dažydavau. Skulptūros periodas trūko gal kokius penkerius šešerius metus. Vėliau keletą metų praleidau „raudonajame kambaryje“– buvau atsidėjęs juodai baltai fotografijai. Kitas etapas buvo spalvota skaitmeninė fotografija. Po kiek laiko grįžau į tapybą. 


– Parodoje eksponuojate naujus pastarųjų metų darbus. Vadinasi,  labai intensyviai dirbate. Ar buvo pertraukų Jūsų kūryboje?


– Daugiausia dirbu su Savicko galerija Vilniuje ir stengiuosi kasmet surengti naują parodą. Kiekvieno menininko darbo laiką sudaro dvi dalys. Pirma – tai intensyvus ir  kasdieninis 5-8 valandų darbas prie pagrindinio kūrinio. Antra – tai kelionės, išvykos į gamtą, bendravimas su draugais bei kolegomis. Kiek besiilsėčiau, kur bevažiuočiau, visuomet turiu „etiudniką“ ir kasdien tapau. Taip, kad pertraukų kūryboje lyg ir nėra.


– Nors intensyviai kuriate, Jūs dar ir dėstote. Ar iš tapybos neuždirbate pragyvenimui? Argi Jūsų darbai nepaklausūs?


– Aš tapau sau. Vidinės emocijos ir pasaulėjauta uždeda savo antspaudą.  Paveikslas, skirtas komercijai, reikalauja pataikauti pirkėjui, jis turėtų būti šviesesnių tonų, kažkur matytis gėlytė, jūros banga ar kažkas panašaus. Aš sau to neleidžiu. 


– O užsienio pirkėjai?


– Esu rengęs parodų ir užsienyje. Ten meno kūrinių pirkėjas labai skiriasi nuo Lietuvos pirkėjo. Lietuvoje žmogus, nusipirkęs paveikslą, jį įsigyja ilgam, gal net anūkams žada palikti. Užsienyje paveikslas – tai tarsi tapetai ar dekoracija. Padarei remontą, perdažei sieną, jau reikia kitokio paveikslo.

Parodoje eksponuojami paveikslai „Diana“ ir „Feministės pusryčiai“ labai emocionaliai vaizduoja deformuotą moters kūną. Dideliame paveikslų cikle „Kažkur“ nutapyti Lietuvos miestai ir  miesteliai. Jie taip pat deformuoti, apgaubti ne itin optimistinės nuotaikos, tačiau, kaip ir moters figūra, nesunkiai atpažįstami. 

Tai fizikos mokslų įtaka, jos pradą jaučiu savyje. Labai mėgstu viską padaryti tiksliai ir iki galo. Darbai yra figūratyvūs, vadinasi, deformacijos yra ne visai iškreiptos, matoma ir juntama trimatė erdvė. Savo kūryboje neatsidaviau grynai emociniam poetiniam stiliui, kaip pavyzdžiui, impresionizmas arba abstrakcionizmas. Iš kitos pusės, esu menininkas ir turiu vaizduotę, sapnuoju spalvotus sapnus, esu pakankamai ūmus. Labiausiai gyvenime man patinka tapyti.

Viename savo interviu Viktoras Binkis yra pasakęs: „Kai Dievas žiūri į žemę ir sėja talentą, juk netaiko į kiekvieną žmogelį atskirai, per smulku jam. Šeimai, generacijai, kelioms kartoms iš karto paberia to talento. Kaip žemėje pasitaiko neištirpusių trąšų gabalų, taip ir su tuo talentu nutiko. Dievas atseikėjo visko ir daug Kaziui Binkiui, o mano tėvui ir man tepaliko mažus kąsnelius. Tokia mano metafora.“ Sutinku su pirmąja dalimi. O dėl „mažų talento kąsnelių“, manau, tai Viktoro kuklumas ir didelis reiklumas sau. 


Jei paimsime senelio Kazio Binkio kūrybą, tai ji buvo be galo įvairiapusiška. Poetas rašė ne tik „balabaikas“ apie Tamošių Bekepurį. Jis  straipsniuose gvildeno labai rimtus klausimus apie švietimą, lietuvio lavinimą, mokyklų reformą, gindavo kaimo žmogų, pašiepdavo turčius, karininkus, kurie, anot rašytojo, „suėda visą biudžetą“. Tačiau kuomet reikėjo, K.Binkis parašė ir Prezidento Antano Smetonos biografiją. Tą patį matome ir anūko kūryboje – nuolatiniai ieškojimai, skirtingi žanrai. Gamtą mylėjo ir senelis,  ir jo sūnus Gerardas, Viktoro tėvas, ir pats Viktoras. Panašios ir jų charakterio savybės.


Viktoro žmona Rima, mokslininkė, chemikė. Dukra Rūta – istorikė, tačiau, pasak tėvo, labai lengvai valdo plunksną ir žodį. Gal tai genai? Gerai, kada vaikai aklai neseka tėvų pėdomis. Gerai, kai tėvai leidžia vaikams rinktis savo kelią. Ir kas šiandien gali pasakyti, kokį talentą Dievas skyrė poeto Kazio Binkio proproanūkei, dailininko Viktoro Binkio anūkei, mažajai Bonai?..


Algimantas Gudelis






 







         

      
Sprendimas: DPromoLink